Europos Sąjunga
2022.04.26. Sorošo įtaka Europos Žmogaus Teisių Teisme
2020 m. vasario mėn. ETTC (Europos Teisės ir Teisingumo Centras) paskelbė labai plačiai paplitusią ataskaitą apie NVO ir EŽTT (Europos Žmogaus Teisių Teismo) teisėjus, kuri atskleidė, kad mažiausiai 22 iš šimto pastarųjų EŽTT teisėjų yra dirbę septyniuose fonduose ir NVO ir darė sprendimus daugelyje bylų, gindami jų pačių organizacijas, tokiu būdu atsidurdami akivaizdaus interesų konflikto situacijoje.
Tarp šių privačių organizacijų George`o Soroso Atviros Visuomenės fondas išsiskiria tuo, kad dvylika jo darbuotojų tapo teisėjais Strasbūre, jis taip pat finansuoja kitas šešias paminėtas NVO ir kartais labai gausiai. Skaitlingas to paties tinklo teisėjų dalyvavimas liudija apie didelių fondų ir privačių NVO kišimąsi į Europos žmogaus teisių apsaugos sistemą ir verčia suabejoti jos nešališkumu. Pranešime iškelta nemažai klausimų apie teismo procedūrą ir etiką, į kuriuos atkreipiamas Europos Tarybos organų dėmesys.
EŽTT, nors ir „pyksta“ (anot Le Monde), nusprendė viešai nereaguoti, priešingai daugeliui politikų ir keliems ministrams, – ypač Bulgarijos ir Rusijos, – viešai išreiškusiems susirūpinimą dėl susidariusios padėties. Netgi Ministrų Taryba, aukščiausias 47 ambasadorių Europos Tarybos organas, nuo kurio priklauso Europos Teismas, buvo priversta viešai pripažinti, kad ataskaita buvo teisinga ir pažadėjo, kad naujai įvertins „iki 2024 m. pabaigos, atsižvelgdama į tolimesnę patirtį, esamos Teismo teisėjų atrankos ir jų rinkimų sistemos veiksmingumą“ (2021 m. balandžio 8 d.). Netrukus po to, 2021 m. balandžio 20 d., Atviros Visuomenės fondui pirmą kartą nepavyko pasiekti, kad vėl vienas jo darbuotojas būtų išrinktas teisėju Strasbūre. ETTC ataskaitos pastatyta užtvara pasirodė pakankamai stipri.
Liepos 26 d. Ministrų Taryba dar kartą viešai atsakė į du parlamento klausimus, atkreipdama dėmesį į teisėjų nušalinimo procedūros ir draudimo peržiūrėti Teismo sprendimus, neveiksmingumą. Šis atsakymas, kaip ir ankstesnis, pademonstravo ambasadorių dėmesį šiems klausimams ir aiškiai parodė, kad nurodytas problemas spręsti turi pats Teismas. Šį kartą Ministrų Komitetas vėl pasiūlė išeitį, atskleisdamas, kad Teismas įsipareigojo peržiūrėti savo taisykles „įskaitant 28 straipsnį“, kuriame nagrinėjamas būtent interesų konflikto klausimas. Pagaliau!
Teismo reglamento 28 straipsnio netinkamumas buvo taikliai pasmerktas ETTC ataskaitoje, kadangi reglamente nereikalaujama, kad teisėjai deklaruotų savo interesų konflikto situacijas ir nenumatyta formali teisėjų nušalinimo procedūra. Ši revizija yra būtina, ir galime pasidžiaugti, kad ji jau yra ruošiama, net jei yra konfidenciali ir, matomai, nebus baigta keleto mėnesių bėgyje.
Paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas – EŽTT rugsėjo 2 d. paskelbė naują “Rezoliucijos dėl teisėjų etikos”, paskelbtos 2021 m. birželio 21 d., versiją. Tai vidinio naudojimo dokumentas, apibrėžiantis Teismo reglamentą ir etinius teisėjų įsipareigojimus. Pirminis tekstas galiojo nuo 2008 m.; lyginant jį su naujuoju, atrodo, kad buvo padaryta nuodugni revizija ir tai iš dalies atliepia ETTC ataskaitai.
Naujasis tekstas „užveržia varžtus“: juo sustiprinami teisėjų sąžiningumo, nepriklausomumo ir nešališkumo įsipareigojimai. Pakartodama ETTC ataskaitą, dabar rezoliucija įpareigoja teisėjus būti nepriklausomais nuo bet kokios institucijos, įskaitant bet kokį „padalinį“ ir „bet kokį privatų subjektą“, turint omenyje NVO ir kitus fondus, tokius kaip Atvira Visuomenė. Tekste priduriama, kad "Jie turi saugotis bet kokios neteisėtos įtakos, tiek išorinės, tiek vidinės, tiesioginės ar netiesioginės. Jie turi susilaikyti nuo bet kokios veiklos, išraiškos ar asociacijų, atsisakyti vykdyti bet kokius nurodymus ir vengti bet kokios galimos situacijos, kuri gali būti traktuojama kaip trukdymas jų teisminei veiklai ir neigiamai paveiktų visuomenės pasitikėjimą jų nepriklausomumu”. Ankstesnis tekstas buvo daug lakoniškesnis.
Kalbant apie nešališkumą, naujajame tekste yra aiškus draudimas teisėjams, kad šie „nedalyvautų nagrinėjant bylą, kurioje jie turi asmeninių interesų“, tokiu būdu sustiprinant interesų konfliktų prevenciją. Teisėjai taip pat turi susilaikyti nuo „bet kokios veiklos, išraiškos ir asociacijų, kurios gali turėti neigiamos įtakos visuomenės pasitikėjimui jų nešališkumu“.
Naujoji Teismo rezoliucija dėl teisėjų etikos taip pat įpareigoja teisėjus stropiai atlikti savo pareigas, apriboti savo išorinę veiklą ir, svarbiausia, pažaboti savo kalbą, susilaikant „nuo saviraiškos bet kokia forma ir priemonėm, kai saviraiškos būdas gali pakenkti Teismo autoritetui ir reputacijai arba sukelti pagrįstų abejonių dėl jų nepriklausomumo ar nešališkumo”. Teismo tikslas – apriboti kritiką iš pačių teisėjų; šis naujas draudimas atsirado po buvusio Slovėnijos teisėjo Boštjano Zupančičiaus knygos pasirodymo. Joje atskleista vidinė EŽTT veikla per 18 metų. (On the European Court of Human Rights: An Insider’s Retrospective (1998–2016), Eleven International Publishing, 2019).
Kitas naujas draudimas yra susijęs su „bet kokių apdovanojimų ar garbės vardų priėmimu teisėjo kadencijos metu“. Ši priemonė sekė po skandalo, kilusio dėl “pasinaudojimu” dabartiniu EŽTT prezidentu oficialios jo kelionės į Turkiją metu. 2020 m. rugsėjį jis priėmė valstybinio universiteto garbės daktaro laipsnį ir tuo metu nesusitiko su režimo oponentais ir aukomis.
Taigi, apskritai atrodo, kad skandalingas „Soroso teisėjų“ pranešimas, – kaip jį vadino žiniasklaida, – duoda vaisių, nes buvo pagrįstas. Buvo naudinga sujudinti Teismą ir netgi gauti smūgių atgal, siekiant patobulinti jo vidaus procedūras. Skandalas buvo būtinas.
Tačiau dar daug ką reikia nuveikti, nes Europos Teismas vis dar neįgyvendina visų reikalavimų, kuriuos pats nustato nacionaliniams teismams, siekdamas skaidrumo ir žmonių teisės į teisingą teisminį procesą. Kelios konkrečios ETTC rekomendacijos, kurias palaiko žinomi teisininkai, vis dar laukia atliepo. Mes pasistengsime užtikrinti, kad tai būtų įtraukta į darbotvarkę. Kaip pripažino EŽTT: „turi būti užtikrinta galimybė atkreipti visuomenės dėmesį į galimus teisingumo sistemos trūkumus; teismų sistemai gali būti naudinga konstruktyvi kritika“. (Morice v. France)
Galiausiai, be procedūrinių klausimų, tikiuosi, kad šis ir naujesnis pranešimas apie Žmogaus teisių tarybos ekspertų finansavimą prisidės, skleidžiant informaciją apie plintantį fenomeną, kai keli privatūs fondai ir nevyriausybinės organizacijos laiko savo gniaužtuose tarptautines institucijas, lemiančias pasaulinę žmogaus teisių ir demokratijos politiką.
Atgal
