Europos Sąjunga
04.18. Europos Sąjunga: utopija ir realybė
Prof. Ona Voverienė
Vakarietiška civilizacija patiria milžinišką eroziją, kuri ją griauna iš vidaus. Ji neatpažįsta savo šaknų. Todėl neturi jokios esminės atramos, o desperatiški bandymai ją surasti kol kas apčiuopiamų rezultatų nedavė.
Tomas Viluckis
Daugiau negu prieš 500 metų vienas ryškiausių Renesanso epochos humanistų Thomas Moras parašė ir išleido knygą „Utopija“. Knyga buvo parašyta tuomet madingu Horacijaus principu „serio ludere“, kuriuo rašant kiekvienas literatūros tekstas apie rimtus dalykus turėtų būti parašytas linksmai. Seras Tomas Moras tuo metu buvo gerbiamas ir rimtas politikas, lordas kancleris, artimas karaliaus rūmams. Tam, kad galėtų suderinti savo aukštą padėtį visuomenėje ir rašomos knygos žanrą – ironiją, jis savo knygos herojumi pasirinko keliaujantį pirklį Rafaelį Hitlodiją (graik. nesąmonių pirklį).
Ką rado ir pamatė Hitlodijus, atvykęs į Utopijos salą? Nustebo, kad čia visi žmonės laimingi ir turtingi: nėra turtinės nelygybės, kaip dabartinėse kapitalistinėse šalyse, tarp jų ir Lietuvoje. Visi žmonės turi saviraiškos laisvę pagal savo gebėjimus ir potraukius, darbas – visiems atrodo, kaip laimės šaltinis, visa sala žydi įvairiausių spalvų ir rūšių gėlėmis, čia – tikras rojus vaikystei, senatvei. Ir ligoniams. Tik yra kai kurių tik tai salai būdingų niuansų: jeigu žmogus negali savęs savo darbu aprūpinti ir išlaikyti – jam pasiūloma susinaikinti. Žinoma, jeigu jis yra dar ir silpnavalis, gali atsirasti pasiaukojančių žmonių, kurie jam galėtų padėti... Kita salos gyvensenos ypatybė gana keista: pasirodo, kad ir tokioje tobuloje visuomenėje, kokia yra Utopijos sala, atsiranda... vagių. Su jais tobuli salos žmonės nesiceremonija: iš karto – į kartuves... Todėl gražus, žalias ir žydintis salos landšaftas... gana tankiai nusėtas kartuvėmis. Žinoma, psichologinei įvairovei palaikyti....
Sovietams patiko „Utopija“. Bibliotekose ji buvo rekomenduojama skaitytojams. Žmogaus prigimtis, valdoma juslių, yra pažeidžiama, tačiau protas ir moralinė vaizduotė dažnai amortizuoja neigiamą prigimties poveikį... Suprantama, tai tik – utopija, ant kurios kartais užkimbama, kaip žuvis ant kabliuko. Europos Sąjunga buvo sumanyta kaip ekonominis ir taikos projektas, kuriuo buvo manoma, kad bus užkardyti karai Europoje, naudojant politines ir humanistines diplomatines priemones. Deja, taip neatsitiko. Ir dabar matome, kad ES – krizinėje būklėje.
2012 m. gegužės 9 d. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių diskusijoje iškilo klausimas, ar tuometinė Europos Sąjunga nebuvo nutolusi nuo savo pirminės idėjos, kuri daugeliui pokomunistinių valstybių jos organizavimosi pradžioje atrodė patraukli ir viliojanti. Teisininkas Ignas Vėgėlė kalbėjo, kad tuometinei Europai buvo labai aktualu, kad valstybės deramai susitartų tarptautiniu mastu dėl prekių ir paslaugų laisvo judėjimo visoje ES teritorijoje. Idėja nebuvo nauja. Dar 1946 m. rugsėjo 19 d. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis ją akcentavo savo viešoje kalboje. Jis netgi siūlė įkurti tarptautinę instituciją, kuri turėtų tokį tarptautinį projektą deramai koordinuoti tarp Europos valstybių. Toje diskusijoje dalyvavęs tuo metu buvęs „ant bangos“ politikas A. Grumadas kalbėjo, kad vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos stimuliatorių buvo politinis, ir atsargiai su nerimu perspėjo klausytojų auditoriją, kad tuo metu dominavusi „Vokietija nepadarytų Europai, ką ji padarė po Pirmojo pasaulinio karo“ (Ten pat). Gintaro Songailos nuomone, Europos Sąjungos valdančiųjų protuose visada dominavo federacijos idėja, kuria ES „užkrėtė“ vienas iš jos kūrėjų Robertas Šumanas (Schumann), svajojęs įkurti Europos valstybę. Pranešėjo kalboje nuskambėjo nerimo gaida, kad tas projektas mūsų dienomis įgyja pagreitį. Petras Auštrevičius bandė tą nerimą išsklaidyti aiškindamas, kad kalbant apie ES, būtina kalbėti apie biurokratinį konstruktyvizmą. Juk Šumanas kalbėjo apie Šventąją Romos imperiją ir apie bendrą cementuojamąjį identitetą. Tačiau jau mūsų dienomis ta idėja vėl grįžo į ES veiklos dienotvarkę ir darosi pavojinga.
Pati didžiausia dabartinės Europos Sąjungos bėda, išprievartauta Vokietijos kanclerės Angelos Merkel, šimtatūkstantinė musulmonų – arabų ir afrikiečių - migracija į Europą, didžiausią rykštė Europos valstybių socialiniams fondams, migrantams su didelėmis jų šeimomis juos nusiaubiant iki paskutinio cento, ir taip skriaudžiant neturtingus tų šalių gyventojus. Per pastarąjį ketverių metų migrantų krizės laikotarpį, nepaisant daugybės įvairiausių ES viršūnių susitikimų ir patikinimų „stabdyti bei reguliuoti“ migrantų srautus į Europą, nenuveikta absoliučiai nieko pozityvaus. „Vieninteliu realiu ES veiksmu galima laikyti tik mėginimą kurti Viduržemio jūroje patruliuojančias Bendrijos pajėgas, kurios esą turėjo užkirsti kelią žmonių kontrabandai . Tačiau net ir šios pajėgos iš esmės vykdo kenksmingą darbą: kiekvieną jūroje aptiktą migrantų laivelį tempia į Europos, o ne į Afrikos krantą“ (Ričardas Čekutis. ES planas: sunaikinti tautas // Vakaro žinios. -2018, rugs. 22, p. 7). Rolandas Paulauskas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras yra įsitikinęs, kad arabų ir afrikiečių migracijos į Europą planas yra Angelos Merkel ir Emanuelio Makrono sugalvotas ir jų stumiamas visais ES kanalais planas „praturtinti Europą pigia darbo jėga“. Tai iš fantastikos repertuaro, nes atvykėliai visiškai neketina dirbti, o tik naudotis Europos valstybių socialiniais fondais, ir atvykus... šokti ir dainuoti.... O iš tikrųjų tai yra ES „Baltojoje knygoje“ , kuri yra laikoma Europos ateities programa, suformuluota A.Spinellio, “Europos tautų ir valstybių sunaikinimo planas“ (Rolandas Paulauskas // Vakaro žinios- 2018, rugs. 22, p. 7). Tačiau ES jau atsirado žmonių ir valstybių – Vengrija, Italija, Austrija, Lenkija, Čekija, kurie jau perprato to plano klastą ir išsiveržė iš jo spąstų. (Ten pat).
Metų tėkmėje ES daugumos nutarimu atmesta krikščionybė, atsisakyta į ES Konstituciją įrašyti krikščionybę, kaip pamatinę tautų vertybę. Kategoriškai reikalaujama atmesti tautų kultūrinį identitetą. Viena iš pamatinių ES vertybių tapo homoseksualų teisės. Kartais atrodo, kad visą Europos Sąjungą valdo žydroji ideologija. Kadangi dar nuo pat Smetonos laikų mūsų valdžia visuomet buvo kinkadrebių valdžia, tai ir dabartinėje Lietuvoje vienu metu liūdnai pagarsėjusi p. Irenos Degutienės globotinė Vaiko teisių kontrolierė Edita Žiobienė buvo pasiruošusi įvesti į mokyklas ir vaikų darželius ES rekomenduojamą projektą „apie vienas kitą mylinčius du princus“. Tik dėka tvirtos mūsų Prezidentės Dalios Grybauskaitės valios, šita ES biurokratų nesąmonė Lietuvoje nebuvo įvesta. Deja, p. E.Žiobienė ir atstatydinta nebuvo.
Man tokios Europos Sąjungos ir Lietuvos priklausomybės nuo jos diktato nereikia. Jo nereikia ir mano šimtams bendraminčių Lietuvoje. Ir jeigu ateis toks laikas Lietuvoje, kai bus balsuojama už Lietuvos išstojimą iš Europos Sąjungos, aš būsiu pirmoji, kuri balsuosiu. Juolab, kai ir mūsų išrinktieji atstovai į ES parlamentą, pamaloninami didžiuliais atlyginimais, darosi Lietuvos priešais. Penki Lietuvos europarlamentarai – Zigmas Balčytis, Vilija Blinkevičiūtė, Petras Auštrevičius, Antanas Guoga ir Algirdas Saudargas balsavo už ES vadovybės nutarimą paskirti 65 mln. eurų baudą Lietuvai už migrantų nepriėmimą, dar vieną Angelos Merkel ir ES nutarimą – prievartą ES valstybėms narėms, vykdyti jų eilinę kvailystę priimti dykaduonius ant mūsų Tautos sprando. Prieš tą nutarimą pasisakė vienintelis europarlamentaras Valentinas Mazuronis.(Alkas.lt. -2016.09.17).
Europos Sąjungos išorės politikos vadovė Frederika Mogherini teigia, kad bendrija nesvarsto galimybės paskelbti Rusijai sankcijas dėl jos vaidmens Sirijos vidiniame kare (konfliktas nusinešė 300 tūkstančius gyvybių), tačiau užsimena apie galimas tolesnes sankcijas prieš Maskvos sąjungininką Damaską (Sankcijos Rusijai: ES sutrikusi // Kauno diena. – 2016, spal. 18, p. 8). Liuksemburge susirinkę ES užsienio reikalų ministrai nebuvo linkę griežtinti Rusijai sankcijų, kurios jai buvo įvestos dėl karo Ukrainoje. Nors ir JAV, ir Didžioji Britanija ragino imtis naujų baudžiamųjų akcijų prieš Maskvą dėl skerdynių Alepe (Ten Bashar al Assado režimas išžudė 45 civilius Sirijos gyventojus). “Taikome sankcijas Sirijos režimui... ir aišku vyksta diskusijos dėl sankcijų išplėtimo, tai gali būti įmanoma“ - kalbėjo F.Mogherini, dėl visa ko pasididžiavusi kad ES neįsitraukė į karo veiksmus Sirijoje ir todėl gali sutelkti dėmesį dėl paliaubų, humanitarinės pagalbos ir ilgalaikio politinio spaudimo. Putino politiką besąlygiškai remia įtakingiausios ES valstybės užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeijeris. Tai apie kokią ES politinę orientaciją šiandien galima kalbėti? Kai ji atvirai darosi prorusiška... Neveltui išmintingi žmonės kalba, kad grįžtame į komunistinės Rusijos glėbį, tik šį kartą per ES.
Atidžiai seku priešpriešą, įgaunančią kuo toliau, tuo didesnę emocinę temperatūrą tarp normalių Lietuvos žmonių, atstovaujančių Tautai ir Bažnyčiai, ir homoseksualų. Ta priešprieša skaldo ir kiršina tautą. Į ją jau pradeda įsijungti ir intelektualai. Turiu galvoje pasaulio žmogų žurnalistą Kęstutį Girnių, ginantį homoseksualų teises, ir amžinos atminties mąstytoją filosofą Romualdą Ozolą, ginantį lietuvių Tautos pagrindinę teisę į jos ateitį, t.y. jaunimą. Filosofas nesutikdamas su K. Girniaus vertybinėmis orientacijomis iš esmės įtikinamai įrodo, kad homoseksualų įžūlavimas, organizuojant eitynes ir iškabinant homoseksualų vėliavas daugiabučiuose pažeidžia Konstituciją ir Tauta turi teisę ją ginti nuo homoseksualų agresijos. LR Konstitucija (1992 m.), nors ir gina fundamentaliai asmens teises ir laisves, savo juridika ir dvasia, vis dėlto jas subordinuoja Tautos gyvenimui.
Visose Europos Sąjungos valstybėse tradicinis elektoratas darbininkija nusigręžia nuo socialdemokratų, nes socialdemokratai pastaraisiais metais čia tapo proglobalistine partija ekonomikos srityje. O kultūriniu lygmeniu jie orientuojasi į kosmopolitines vertybes, pasižymėjo dideliu atvirumu migracijos klausimais. Ir daro tai dabar, kai globalizacija nebėra matoma, kaip išganymas, kaip auksinės ateities pažadas ir jaučiama veikiau kaip grėsmė. ( M.Broningas. Triuškinanti „sąžinės neturinčio stratego“ pergalė // Delfi.lt-2018.04.15). ES institucijos, kaip rodo praktika, ligi šiol veikė daugiau, kaip globalizacijos greitintojos, užuot mėginusios šį procesą koreguoti. Politine prasme kiekvienas valstybės, įeinančios į ES pilietis turi jausti atsakomybę už veiksmus, daromus jo valstybės, kuriai jis priklauso. (Jaspersas K. (1883-1969). Kaltės klausimas // Gėrio kontūrai. – V.,). Lietuvių tauta yra atsakinga už savo valstybingumą. Teiginys, kad esame maža tauta, nenuima atsakomybės ir nėra pasiteisinimas. Jeigu esi mažas ir nori būti nepriklausomas, privalai būti didelis. O kad būtum didelis, visa, kas vyksta tavo valstybėje, TURI PRISIIMTI SAU. Ir, kaip teigia mąstytojas K. Jaspersas, „Ir visiškai apolitiškiems žmonėms (Bažnyčiai, tikintiesiems, religinėms sektoms, menininkams, mokslininkams ir .t.t.) tenka dalis pilietinės atsakomybės, nes ir jų gyvenimą laiduoja Valstybės santvarka. Negalima gyventi skyriumi nuo visuomenės šiuolaikinėse valstybėse (K. Jaspersas)
Atgal
