Europos Sąjunga
06.25. Ekspertai analizuoja Lietuvos patirtį: nedirbantieji dažnai nežino jiems palankaus įstatymo
Valstybės, norinčios paskatinti nedirbančius gyventojus darbui, imasi vienyti savo institucijų pajėgas. Lietuvoje taip pat rengiamas naujas teritorinių darbo biržų ir savivaldybių bendradarbiavimo modelis, kuriuo norima nedirbančiajam suteikti jo poreikius atitinkančią paslaugą.
„Nedirbančių žmonių, kaip ir mūsų visų, poreikiai yra skirtingi. Vienam žmogui reikia teisininko konsultacijos, kitam būtina keisti kvalifikaciją, trečias kenčia nuo priklausomybės ir jam reikia medikų ar psichologų patarimų, ketvirtam būtinos išmokos. Kiekvienu atveju valstybės institucijos turi nustatyti, ko reikia labiausiai, ir suteikti viską, kad žmogus galėtų pradėti dirbti ir išlaikyti save ir savo šeimą“, – teigia socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Eglė Radišauskienė.
Apie tai Europos Sąjungos šalių ekspertai diskutuota Europos Komisijos gerosios patirties apsikeitimo renginyje „Kelias į darbo rinką – stiprinant aktyvių darbo rinkos politikos priemonių ir socialinės paramos paslaugų sąveiką“. Jame dalyvavo atstovai iš Kroatijos, Čekijos Respublikos, Estijos, Suomijos, Vengrijos, Portugalijos, Ispanijos, Rumunijos ir Lietuvos.
Šiam renginiui taip pat buvo parengtas nepriklausomo eksperto DragoșNicolae Pîslaru analitinis dokumentas apie darbo rinkos padėtį Lietuvoje ir siūlomą naują modelį.
Eksperto parengtame dokumente išskirtos 5 pagrindinės nuostatos norint tinkamai integruoti darbo biržų ir savivaldybių teikiamas paslaugas bei suteikti didžiausią įmanomą pagalbą nedirbantiesiems:
1.Nedirbantiesiems turi būti taikomi individualūs integracijos į darbo rinką planai ir atliekamas individualus pasiekimų vertinimas.
2.Kai asmuo įsidarbina, jis negali iškart netekti piniginės socialinės paramos.
3.Jei asmuo nebaigia įgyvendinti patvirtinto plano, piniginė parama jam turėtų mažėti.
4.Jei asmuo dirba nelegaliai, jis turėtų privalėti grąžinti jam suteiktą piniginę paramą.
5.Savivaldybių ir teritorinių darbo biržų sistema turėtų veikti integruotai.
Ekspertas savo parengtoje analizėje taip pat pažymi, kad Lietuvoje jau šiuo metu egzistuoja kai kurie reikiami teisės aktai, kurie palengvina nedirbančiųjų situaciją, tačiau ne visi nedirbantieji apie tai žino.
Pavyzdžiui, pagal Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą, dirbti pradėjęs ilgalaikis socialinės pašalpos gavėjas nuo įsidarbinimo dar 6 mėnesius gali gauti 50 proc. buvusios piniginės socialinės pašalpos.
Šiuo metu kartu su mokesčių pertvarka siūloma nustatyti, kad 50 proc. buvusios pašalpos būtų galima gauti visus 12 mėnesių.
Tačiau asmuo turi atitikti specialius reikalavimus: įsidarbinus jo atlyginimas turi siekti nuo 1 iki 2 MMA, prieš tai mažiausiai pusę metų jis turi būti registruotas darbo biržoje kaip ieškantis darbo, prieš įsidarbinant šeimoje bent vienas narys bent vieną mėnesį per paskutinius tris mėnesius turi būti socialinės pašalpos gavėjas, bent vienas žmogus šeimoje turi atitikti sąlygas piniginei socialinei paramai ir prašymas turi būti pateiktas per pusę metų nuo įsidarbinimo.
Nuo 2018 metų apskaičiuojant, kas gali gauti piniginę socialinę paramą, į pajamas neįskaičiuojama dalis darbo užmokesčio (priklausomai nuo šeimos sudėties, nuo 15 iki 35 proc.). Tai dar viena priemonė skatinanti piniginę socialinę paramą gaunančius žmones dirbti, gauti didesnį atlyginimą ir nebijoti netekti paramos iškart įsidarbinus.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija primena, kad iki šių metų rugsėjo 15 dienos ketinama parengti savivaldybių ir teritorinių darbo biržų teikiamų paslaugų integracijos modelį, kuriuo norima individualiai pagelbėti nedirbantiesiems.
„Kuriamu modeliu orientuojamės į pagalbą atsižvelgiant į individualius bedarbio poreikius“, – sakė viceministrė E. Radišauskienė ekspertams, kurių įžvalgos diskusijų metu prisidės rengiant modelį. Panašūs į jį šiuo metu veikia Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje bei Estijoje. Siūloma pirmiausia modelį išbandyti pilotinėse savivaldybėse, ir jei rezultatai būtų teigiami, tuomet jis būtų pritaikomas visoje Lietuvoje.
SADM viceministrė Eglė Radišauskienė
Renginio akimirka
Kaip akcentavo E. Radišauskienė, „ypač svarbu į šį procesą veiksmingai įtraukti socialinius partnerius ir plėtoti institucijų bei savivaldos bendradarbiavimo mechanizmą, jei norime, kad žmonės, praradę savo darbą, gautų reikiamas paslaugas.“
Naujojo modelio esmė
Pirmas žingsnis. Remiantis pasiūlymu, darbo neturintis žmogus galėtų kreiptis į teritorinę darbo biržą arba savivaldybę – kaip patogiau jam pačiam. Tačiau nemaža dalis darbo rinkoje nedalyvaujančių žmonių nesikreipia nei į savivaldybę, nei į darbo biržą, tad institucijos pačios dėtų pastangas ir ieškotų asmenų, kuriuos būtų galima paskatinti mokytis ar dirbti. Tam galėtų būti pasitelkiamos nevyriausybinės organizacijos ar kiti socialiniai partneriai, kurie aptikę ekonomiškai neaktyvius žmones paskatintų juos atvykti į darbo biržą ar savivaldybę ir net palydėtų, jeigu reikia.
Antras žingsnis. Visiems žmonėms, atvykusiems į teritorinę darbo biržą ar savivaldybę būtų sukuriama arba atnaujinama elektroninė kortelė, kurioje būtų surašyti išsamūs duomenys, kurie yra svarbūs integracijai į darbo rinką. Informacinė sistema galėtų būti integruota su kitų institucijų sistemomis, tačiau iš esmės šioje kortelėje atsispindėtų duomenys apie asmens išsilavinimą, turimus įgūdžius, darbo patirtį, pageidaujamą darbą, gyvenamąją vietą, amžių, šeiminę padėtį, gaunamą socialinę paramą, paslaugas, darbingumo lygį.
Jeigu atvejis gana paprastas – tuomet aptarnavimo specialistas savarankiškai paskiria priemones ir paslaugas (pavyzdžiui, registruoja kaip bedarbį, skiria reikiamą paramą).
Jeigu situacija sudėtingesnė ir žmogui reikia daugiau paslaugų, tuomet paskiriamas atvejo vadybininkas. Atvejo vadybininko funkcijas galėtų atlikti savivaldybės arba teritorinės darbo biržos darbuotojas. Jis sudarytų asmens profilį, nustatytų, kokių konkrečių paslaugų jam reikia, suorganizuotų reikiamus susitikimus (pavyzdžiui, su švietimo, medicinos, užimtumo ar socialiniais darbuotojais).
Trečias žingsnis. Jeigu antruoju žingsniu būtų nustatoma, kad asmeniui reikia didesnės ir sudėtingesnės pagalbos, atvejo vadybininkas sudarytų komandą, į kurią įeitų darbo biržos, savivaldybių ir kitų institucijų bei nevyriausybinių organizacijų atstovai. Ši komanda kurtų individualų planą ir nustatytų, kokių konkrečių paslaugų žmogui reikia, kokiu eiliškumu jos turi būti teikiamos. Į tai gali įeiti reabilitacija, psichologo konsultacijos, piniginė parama, lydinčio asmens paslaugos, perkvalifikavimas, profesinis mokymas ir panašiai. Viskas būtų derinama su žmogumi, kuriam paslaugos būtų teikiamos.
Ketvirtas žingsnis. Toliau būtų vykdomas planas: jis gali būti koreguojamas, keičiamas, pratęsiamas arba užbaigiamas anksčiau, jei žmogus jau yra pasiruošęs dirbti. Sprendimus kartu su žmogumi priimtų vadinamoji atvejo komanda.
Penktas žingsnis. Kai atvejo komanda nutaria, jog asmuo yra pasirengęs darbui, jam galėtų būti skiriamas bandomasis darbas ir tuo metu dalį darbo užmokesčio finansuotų teritorinė darbo birža. Su dirbančiuoju būtų pasirašoma trišalė sutartis: tarp jo paties, darbdavio ir teritorinės darbo biržos. Jeigu mėnuo praeitų sėkmingai, darbdavys galėtų suteikti darbuotojui nuolatinį darbą. Jeigu darbo mėnuo būtų nesėkmingas, būtų atnaujinamas individualus planas.
Galutinis siūlomo modelio tikslas – sėkmingai integruoti žmones į darbo rinką, siekiant, kad ilguoju laikotarpiu paramos gavėjai turėtų nuolatinį darbą ir galėtų pasirūpinti savimi ir savo šeima savarankiškai be socialinės paramos.
Atgal
