Europos Sąjunga
04 20. Europa ir mes
Jonas Užurka
2004 metų gegužės pirmąją mūsų valstybė, mūsų tauta įstojo į naują valstybių darinį - į Europos Sąjungą. Nors, tiesą pasakius, ar ne tik jau nuo sumanaus mūsų karaliaus Mindaugo laikų (jeigu ne anksčiau), Mindaugo išmintingos diplomatijos dėka, mes jau buvome Europos tautų, valstybių ir karalysčių bendros šeimos nariais. 2004 – siais mes sugrįžome į Europą.
Ar tik ne dabar būtų paranku prisiminti ne tik tai, kad mes Europos Sąjungoje, bet ir pravartu nors šiek tiek prisiminti ir apie ES gimimą, t. y. apie mūsų dabar jau bendrą istoriją, apie savo naujos politinės, kultūrinės šeimos raidos istoriją bei susiklosčiusias tradicijas. Verta aptarti Europoje suformuotą mokslinį požiūrį į jos istoriją, į Europos Sąjungos ištakas.
Mūsų žemynas Europa buvo ne toks, kokiame mes dabar gyvename. Iš pradžių Europos nebuvo. Penkis milijonus metų tysojo tik ilgas vingiuotas pusiasalis didžiausio žemyno vakaruose. Iš šiaurės krantus skalavo vandenynas, iš pietų – dvi uždaros jūros, nusėtos salomis, su savo įlankomis ir pusiasaliais. Toliau šiaurėje buvo didelė poliarinė ledo kepurė, kuri, amžiams bėgant, čia plėtėsi, čia traukėsi. O rytuose buvo sausumos tiltas, jungiantis su likusiuoju pasauliu, iš kur turėjo atkeliauti tautos ir civilizacijos. Tarp apledėjimų pusiasalyje pasirodė pirmieji naujakuriai – žmonių giminės atstovai. Neandertalio paleoantropai ir Kromanjono urviniai žmonės. Kol kas susidaromas tik labai neaiškus vaizdas iš jų paliktų piešinių, dirbinių ir iš pirmeivių kaulų.
Kai ledynai atsitraukė paskutinį kartą - vos prieš dvyliką tūkstančių metų – pusiasalyje pasirodė naujos migrantų bangos. Kitame pusiasalio gale kiti senovės žmonės bronzos amžiaus apyaušryje kūrė bendruomenę, kurios įtaka išsilaikė iki šių dienų. Pasak padavimo, helenai įsiveržė iš žemyno vidaus trimis didelėmis bangomis antrojo tūkstantmečio pr. Kristų pabaigoje, užvaldydami Egėjo jūros pakrantes. Jie nukariavo vietos gyventojus ir ilgainiui patys susimaišė su jais. Pasklido po tūkstančius salų, jie absorbavo žemyne dominavusią kultūrą ir dar senesnę Kretos kultūrą. Jie ir buvo senosios Graikijos kūrėjai. Vėliau, kai klasikinėje epochoje vaikai klausinėdavo tėvų, iš kur atsirado žmonija, jiems buvo pasakojama graži legenda, kad pasaulį sukūręs kažkoks neapibrėžtas opifex rerum – „dieviškas kūrėjas“. Jau buvo pasakojamos legendos ir apie tvaną, ir apie Europą.
Skirtingai nei didžiosios civilizacijos prie Nilo, Indo ar Mesopotamijoje, Kinijoje, kurios egzistavo ilgai, bet jų geografinė ir intelektualinė raida buvo lėta, Viduržemio jūros civilizaciją stimuliavo nuolatinis judėjimas. O judėjimas kėlė ir netikrumą, ir nesaugumą. Netikrumas neleido nurimti minčiai, o nesaugumas skatino energingai veikti. Kreta buvo pirmoji galinga jūrų valstybė. Europos istorijos apyaušryje žinomas pasaulis buvo Rytuose, nežinomybė laukė Vakaruose, ją dar reikėjo atskleisti. Helenai pradėjo vadinti Europa savo teritorijas. Dar labiau vientisumu pasižymėjo Senovės Romos pasaulis, galima sakyti, senovės Europa, kokio neturėjo nei Graikija, nei tikriausiai jokia kita civilizacija, senoji ar šiuolaikinė. Ji buvo surišta ne tik akmenimis grįstais keliais, bet ir juridiniais teisės aktais, administravimo principais, universalia valdininkų armija, psichologiniais baimės ir tikėjimo, aišku, dar ne krikščionybės, ryšiais.
Su krikščionybės atėjimu imperija pradėjo žlugti. Pirmaisiais pirmojo tūkstantmečio amžiais tik nedaugelyje Europos pusiasalio dalių gyveno gentys, kurioms vėliau buvo lemta ten įsikurti. Tarp jų, gyvenusių nuo neatmenamų laikų savo žemėse ligi šiol, buvo ir yra ir lietuviai. Dauguma anapus Romos imperijos gyvenančių genčių nuolat migravo, ieškojo geresnių vietų įsikurti, ieškojo sąjungų, konfederacijų. Todėl jau nuo gilios senovės, žlugus galingai Romos imperijai, nuo VIII amžiaus, tų klajoklių puldinėjimai jau ir vėl skatino Europos žmonių nedrąsias mintis apie naują politinę tvarką.
Per kraują ir kančias įkuriama Šventoji Romos imperija. Tačiau aštriai jaučiamas fatališkumas. Žmonės suprato, kad ir krikščionybė serga, kad propaguojami Evangelijos Meilės idealai labai toli nuo tikrovės, tačiau niekas ilgus amžius nenumanė, kaip ištaisyti padėtį. Jau iš seniausiosios krikščioniškosios valstybės - Bizantijos imperijos liko tik skutai, Šventoji Romos imperija taip ir nesugebėjo tinkamai valdyti, suburti Europą. Popiežiai ir imperatoriai įklimpo į rietenų dėl valdžios liūną – pasaulyje, kaip niekad iki tol, suklestėjo plėšikavimai, prietarai, karai, kryžiaus žygiai. Rūpėjo kaip išlikti.
Turint galvoje visus istorinius keblumus, nereikėtų stebėtis, kad Europa ar Europos civilizacija suprantama gana įvairiai. Sėkmingai apžvelgti visą Europos istoriją yra nepaprastai sunku. Istorijos tyrimus labai praturtino nauji moksliniai metodai, naujos disciplinos, naujos tyrimų sritys. Kompiuteriai atvėrė kelią daugeliui mokslinių tyrimų, kurie anksčiau buvo neprieinami. Istoriniams tyrimams daug mokslinės pagrįstos informacijos duoda humanitariniai, socialiniai mokslai ir koncepcijos, įsitvirtino naujos tyrimų kryptys – žodinės kūrybos, psichiatrijos, šeimos, papročių istorijos. Beje, profesionaliems istorikams kelia neviltį bandymai neatsilikti nuo istorinės literatūros, nuo humanitarinių mokslo sričių. Dokumentais pagrįsta Europos istorija, kaip ir visas mokslas, yra viena vertingiausių tyrimo sričių. Atmetami bet kokie legendiniai interpretavimai, jeigu jie nėra pagrįsti dokumentais, kad ir kokie jie būtų patrauklūs. Niekas nepaneigs, kad istoriniai dokumentai lieka ir liks tikriausiu žinių šaltiniu. Istorijai negana nustatyti tik faktus, surinkti įrodymus. Dar būtina visą tai pateikti žmonėms per jų protus, neretai sulaužant nusistovėjusias pažiūras, iškreiptus per amžius suformuotus vaizdus galvose.
Todėl reikia nemažiau laiko skirti žinių perdavimui, o ne tik jų rinkimui ir apdorojimui, juo labiau, kad „Europa“ yra palyginti nauja sąvoka. Sudėtingame intelektualiniame procese, trukusiame nuo XIV iki XVIII amžiaus, ji pakeitė ankstesniąją „Krikščioniškojo pasaulio“ sąvoką. Tačiau lemiamiausi buvo keli XVIII amžiaus dešimtmečiai, ėję po ilgų religinių konfliktų laikotarpio. Toje ankstyvoje stadijoje buvo tiesiog nepatogu priminti susiskaldžiusiai tautų bendrijai visų jos narių religinį identitetą, ir todėl buvo priimtina aiški sąvoka - žodis „Europa“. Anglo ir olandės sūnus Viljamas Pennas (1644-1718) pirmasis propagavo Europos parlamento ir visuotinės tolerancijos idėją. Prancūzas Šarlis Castelis Pirras 1713 metais kvietė sudaryti Europos valstybių konfederaciją, kad būtų užtikrinta ilgalaikė taika. Taip elgtis vertė Rytuose auganti Rusijos imperija. Ž. Ruso pareiškė: „Nebėra nei prancūzų, vokiečių, ispanų, net nei anglų, yra tik europiečiai“.
Nepaisant to, Europos bendrijos ir geografiniai, ir kultūriniai, ir politiniai parametrai buvo visą laiką ginčių objektu. Išorinę Europos kontūro dalį sudaro labai raižyta, bet aiški kranto linija. Tačiau jos siena žemyno viduje nustatinėjama ilgai. Antikos autoriai Europą ir Aziją skiriančią liniją brėžė nuo Helesponto iki Dono upės. Ten ji buvo ir Viduramžiais, nes to meto autoriai neturėjo tikslesnių žinių apie rytinius Europos lygumų pakraščius, kur dar nebuvo sėsliai gyvenama.
1730 m. Rusijoje tarnavęs švedų karininkas Srahlenbergas pasiūlė Europos liniją vesti nuo Dono link Uralo kalnų ir Uralo upe. Rusijos to meto valdžia ten ir pastatė stulpą, žymintį Europos ir Azijos sieną. Tokį sprendimą kritikavo geografijos analitikai, nes ši geografinė sąvoka visada konfliktavo su Europos kultūrinės bendrijos sąvoka – nebuvo bendrų politinių struktūrų. Aišku, kad nepaisant akivaizdaus krikščioniškojo tikėjimo dominavimo iki pat XX amžiaus vidurio, neįmanoma nuneigti, kad daugelis iš vaisingiausių naujųjų laikų paskatų, pradedant Renesanso žavėjimusi Antika ir baigiant romantikams būdingu besaikiu gamtos garbinimu, iš esmės buvo pagoniško pobūdžio.
Daugiau kaip penkis šimtus metų svarbiausia problema, apibrėžiant Europą, buvo klausimas, įtraukti ar neįtraukti į ją Rusiją. Per visą naująją istoriją ortodoksinė, autokratinė, ekonomiškai atsilikusi, tačiau vis besiplečianti Rusija nepritapo prie Europos. Rusai ir patys niekad gerai nežinojo, nori jie ar ne būti Europoje, rusų intelektualai, susiskaldę į vakariečius ir slavofilus, patys negali nuspręsti, kiek Rusija yra ir gali būti europietiška. Leninas ir jo aplinka bandė glaudžiai save sieti su Europa, Stalinas, išskerdęs senus bolševikus, Sovietų Sąjungą dvasiškai atribojo nuo Europos. Vakarų lyderiams ir žmonėms norėjosi stabilumo, todėl jie stačia galva puolė stiprinti vos tik užgimusią gorbačiovinę „perestroiką“ ir dabartinę Rusiją.
Būta daug mėginimų ir sąvokų apibrėžti Europos sampratą, jos kultūrinius padalinius, ribas. XIX amžiaus pabaigoje atsirado dominuojanti vokiečių „Vidurio Europos“ sąvoka. Jos ribos sutapo su Vidurio valstybių politine sfera. Tarpukario metais buvo įvardinta Rytinė Europos sritis – nuo Suomijos iki Lenkijos, Jugoslavijos. Šis pavadinimas ir buvo atgaivintas po 1945 metų. Susidarė tarsi dvi Europos - Rytų ir Vakarų. Tačiau reikėjo sušvelninti šią priešpriešą, todėl ir buvo keliama Centrinės Europos idėja, jos širdis. „Europos širdis“ – patraukli idėja, turinti ir geografinį, ir emocinį atspalvį. Vieni jos ieško Vengrijoje, kiti - Belgijoje, treti - Lenkijoje, Bohemijoje. Ji turėtų būti geografiniame Europos centre, kuris, pagal vienus skaičiavimus, esąs Varšuvos priemiesčiuose, pagal kitus – kažkur Lietuvos gilumoje. Kadangi Europa lig šiol niekada nebuvo suvienyta politiškai, įvairovė akivaizdžiai visada buvo vienas iš patvariausių jos bruožų. Įvairovė pasireiškia ir tuo, kad į bendrą patirtį reaguojama labai skirtingai. Bendrijoje nuolatos išlieka Europos civilizacijoje egzistuojančių nacionalinių valstybių ir kultūrų įvairovė. Ji matoma ir kintančiuose iškilimo bei smukimo ritmuose. Vieni tikėjosi sukurti Europos vienybę, remdamiesi tik NATO saugumo ar EEB ekonominiais interesais, kiti norėjo atsiriboti nuo Rytinės Europos dalies (buvusios socialistinėje sistemoje), dar kiti matė itin supaprastintą monolitinį imperinį kultūros ir politikos statinį.
Europos vienijimosi procesas buvo, kaip matome, labai ilgas, sudėtingas veiksmas, ir šis procesas nesustoja. Juk beveik 200 metų Europos istorija dažniausiai buvo tapatinama su Vakarų civilizacijos palikimu, kuris apima toli gražu ne visą Europą. Pavyzdžiui, joje net neužsimenama nei apie Airiją, nei apie Velsą, jau nekalbant apie Gediminaičių ir Jogailaičių valdytas Lenkijos, Lietuvos karalystes, visiškai nebuvo kalbama apie tris didžiąsias slavų tautas – rusus, ukrainiečius ir lenkus. Beje, negi Rytų Europoje gyvena tik slavai? Ar Kopernikas, Prahos, Krokuvos, Vilniaus universitetai priklauso ne Rytams? Taigi, šis Vakarų Europos variantas buvo grindžiamas didžiųjų imperinių valstybių beribiu savu pasitikėjimu, tarsi norint ir toliau suteikti sau teisę valdyti kitus. Panašus buvo ir marksistinis-bolševikinis imperinis variantas. Nors, reikia pripažinti, kad dauguma Europos pažangos ėjo iš geografinių Vakarų, nereikia pamiršti, kad netrūko ir kontrpretenzijų iš Rytų, kad Rytai nepaliesti būdingo moralinio ir ideologinio supuvimo, kad tas padalijimas į Rytus ir Vakarus niekada nebuvo tvirtai nustatytas ar nekintamas, kad visais pavidalais Europa, aišku, kad turėjo savo ir branduolį, ir periferijas, kad šios ribos yra tik įsivaizduojamos, tačiau vienaip ar kitaip paveikusios Europos istoriją, jos suvokimą, kurios akivaizdžiai nyksta, neturi didelės antagonistinės reikšmės ir bus ištrintos iš atminties.
Nepaisant esamų skirtumų, visi Europos regionai turi daugiau sąlyčių, bendrumo, gyvena vienoje indoeuropietiškoje erdvėje arba giminingose, jas visas vienija panašus pasaulietinis paveldas, ekonominiai ir kultūriniai ryšiai. Todėl geografinę sąvoka „Europa“ negali tik sau pasisavinti joks politinis ar regioninis darinys. Nusistovėjusį šitokį bendrą geografinį ir kultūrinį Europos kanoną beliko tik pripažinti ir, politiškai įvertinus, įteisinti, kas jau ir baigiama padaryti, atmetus visus pokario Rytų sampratos stereotipus.
Judėjimas Europos vienybės link, kuris itin intensyviai prasidėjo po 1945 metų, įgavo pagreitį. 1957 metais, šešioms valstybėms pasirašius Romos sutartį, įsteigus Europos ekonominę bendriją, įkūrus Europos tarybos forumą, prasidėjo ne tik rimtos diskusijos, bet ir praktiniai darbai, netrukus jau remiami net dvidešimt keturių Vakarų valstybių.
Šiandien su pasididžiavimu galime konstatuoti, kad Europos judėjimas vienijimosi link buvo nors ir ilgas, tačiau sėkmingas. Tai jaučiame pagaliau ir mes, lietuviai, sumaniai perėmę išmintingą mūsų karaliaus Mindaugo diplomatiją.
Atgal
