EKONOMIKA
2024.02.14. Kas mes tokie?
Nerijus Mačiulis
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas
Per du pirmuosius narystės ES dešimtmečius Lietuvos ekonominis progresas buvo neprilygstamas – jokia kita nauja ES valstybė taip sparčiai neaugino savo produktyvumo, eksporto, pajamų, vartojimo. Per šį laikotarpį vidutinis darbo užmokestis išaugo penkis kartus – nuo 250 iki 1300 eurų, perkamoji galia – beveik tris kartus. 2004 metais kas trečias lietuvis gyveno absoliučiame skurde (trūko pinigų pirmojo būtinumo prekėms), šiandien tokių – tik maždaug vienas iš dvidešimties.
Senamiestyje egzotiški ūsų šukavimo salonai, jaukūs spa, liepsnojantys kokteiliai, Argentinoje užaugusių karvių išpjovos ir parkavimo vietų stygius. “Kas čia viską įperka?” - klausia manęs vienos Šiaurės šalies ambasadorius. “Representativeness bias, - sakau, - pavažiuokite kilometrą į šiaurę nuo čia, prie Kalvarijų turgaus ant sniego pardavinėjami dėvėti batai, kasetiniai grotuvai, naudotos bulvių tarkavimo mašinos ir stalo įrankiai”.
Yra daugiau dalykų kurie per 20 metų beveik nepasikeitė. Tvariausi ir svarbiausi pokyčiai vyksta ne kišenėse ir ne sąskaitose; ir kol kas dar sunkiai matomi. Šiaurės valstybėse svarbus egalitarizmas, kurį atspindi ir jų Janteloven arba Jantės dėsnis, priimtino elgesio normos ir taisyklės - negalvok, kad esi geresnis už kitus, nesipuikuok savo turtais ir sėkme, nesistenk išsišokti, o jei gyvenime pasisekė, tai nebūtinai tik dėl tavo pastangų, todėl per daug nesusireikšmink. Šiaurės šalių gyventojai retai per moksleivių atostogas kelias ar keliolika valandų skrenda pasišildyti į tolimą salą, ir dar rečiau tuo pasigirs. Šiauriečiai net susikūrė žodį „flygskam“, reiškiantį gėdą skraidyti be reikalo ir teršti planetą, ypač kai ir savo šalyje gali prasmingai leisti laiką. Neteko girdėti, kad Šiaurės šalių piliečiai girtųsi, jog jų vaikai mokosi privačioje mokykloje – ne tik dėl to, kad nėra čia kuo girtis, bet ir dėl to, kad Šiaurės valstybėse švietimo kokybė nelabai priklauso nuo to ar mokymo institucijos yra valstybinės ar privačios. Garsiai girtis išskirtinėmis finansinėmis galimybėmis ten yra didesnis faux pas nei nusipersti autobuse.
Per pastaruosius dešimtmečius mes – ne visi, gal net ne daugelis – pagal pajamas ir galimybes priartėjome prie Šiaurės šalių. Bet pagal vertybes ir socialines normas mes turbūt pajudėjome labiau link amerikiečių nei link šiauriečių. Mums maži mokesčiai, asmeninės laisvės ir savirealizavimo galimybės yra svarbiau nei vienodos galimybės visiems įgyti kokybišką išsilavinimą ar sveikatos apsaugą. Čia nėra nei labai gerai, nei labai blogai, tiesiog nereikia pasimesti identitetuose.
Kiekviena tauta ir karta turi savo „naujuosius“. Pirmąjį atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį nemažiau svarbu nei praturtėti buvo demonstruoti savo naujus turtus, signalizuoti apie savo naująjį statusą. Treningai su ryškiais prekiniais ženklais, stalas nukrautas importiniais gėrimais ir sovietskoye, nes dar nežinojom, kad tai ne šampanas, nenauji, bet vokiški automobiliai, ir, žinoma, trijų aukštų nuosavo namo su arkomis statybos (dažnai iš dviejų spalvų plytų ir dažnai nebaigtos)... Neauveau riche, naujieji rusai, naujieji nešiauriečiai. Nieko čia blogo, nieko gero ir labiausiai nieko naujo.
O noras būti ne savimi, o kažkuo „nauju“ savaime yra iš praeities atsėlinantis kompleksas, kurio verta atsikratyti.
Atgal
