EKONOMIKA
2023.10.06. Kur investuoti ir ko vengti šį rudenį?
dr. Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas
Po praėjusių metų akcijų rinkų nuopuolio kai kuriems investuotojams šie metai galėjo atrodyti kupini galimybių ir vilties. Tačiau pirmojo pusmečio euforija blėsta, o artimiausius metus, tikėtina, daug geresnį rizikos ir grąžos santykį pasiūlys ne iki šiol blizgėjusios akcijos.
Per pirmuosius tris šių metų ketvirčius JAV technologinių akcijų indeksas pakilo daugiau nei 25 proc., o S&P500 indeksas – maždaug dešimtadaliu. Investavę į su šiais indeksais susietus fondų vienetus tikrai negali skųstis, tačiau žiūrint į gilumines šių pokyčių priežastis daug optimizmo nelieka.
Visų pirma, detalesnė jų analizė rodo, kad šie indeksai šoktelėjo tik dėl kelių įmonių, kurias kai kurie analitikai pakrikštijo „nuostabiuoju septynetu“ – tai „Apple“, „Google“ savininkė „Alphabet“, „Microsft“, „Amazon“, „Nvidia“, „Tesla“ ir „Meta“. Be šių septynių įmonių įtakos S&P500 akcijų indekso grąža šiemet yra artima nuliui.
Kiekviena iš šių įmonių turėjo individualių sėkmės priežasčių, sudominusių investuotojus. Pavyzdžiui „Nvidia“, turinti tinkamą technologinę ir programinę įrangą dirbtinių neuroninių tinklų treniravimui, gavo akivaizdžios finansinės naudos iš dirbtinio intelekto bumo.
„Tesla“ vis dar mėgavosi elektromobilių revoliucija, nors šios įmonės nebegalima pavadinti neturinčia lygių ir konkurencijos – jos užimama pasaulinės elektromobilių rinkos dalis jau nebeauga daugiau nei metus, o pelno maržos sumažėjo, nes teko pradėti konkuruoti mažinant kainas.
Tačiau visas šis „nuostabusis septynetas“ turėjo vieną bendrą bruožą – jų akcijų kainos pakilo ne dėl jau uždirbto ar laukiamos pelno, o dėl to, kad investuotojai sutiko mokėti už tą pelną didesnę kainą. Techniniais terminais kalbant, pakilo tik P/E rodiklis – laukiamas pelnas tenkantis vienai akcijai (angl. earnings per share) nepadidėjo, padidėjo tik už jį mokama kaina.
Apskritai, visų akcijų kainas lemia trys pagrindiniai veiksniai. Pirma, uždirbamas pelnas ir būsimo pelno lūkesčiai – tai yra mokėtinų dividendų šaltinis. Antra, diskonto norma – ateityje uždirbami pelnai turi mažesnį svorį nei šiandien uždirbamas pelnas. Kuo aukštesnės rinkos palūkanų normos, tuo mažesnė ateities pelno dabartinė vertė ir, atitinkamai, įmonės akcijos kaina. Ir trečia, kaina už kurią investuotojai sutinka pirkti įmonės akcijas priklauso nuo rizikos premijos – kiek jie reikalauja papildomos investicinės grąžos, už prisiimtą didesnę riziką ir neapibrėžtumą.
Taigi, šiemet daugelio labiausiai sublizgėjusių kainų akcijų kainas pakėlė tik mažesnė rizikos premija, kuri nukrito beveik į istorines žemumas. Šiuo metu JAV akcijų pelno grąža (pelno tenkančio vienai akcijai ir akcijos kainos santykis) yra beveik žemiausiame lygyje istorijoje, siekia vos 5 proc. ir mažesnis buvo tik šio amžiaus išvakarėse bei pandemijos manijos metu. Ar dar atsimenate svaigius „Gamestop“ ir AMC kainų viražus?
Ekonomistas Dž. M. Keinsas tokį investuotojų optimizmą ir fantazijų atotrūkius nuo realybės vadino gyvuliška prigimtimi (angl. animal spritis). Baimė ir godumas dažnai lydi finansinius sprendimus, bet itin retai duoda gerų rezultatų.
Taigi, dėl rekordiškai žemos pelno grąžos (arba didelės kainos mokamos už įmonių pelną) daugelis JAV akcijų neatrodo labai patraukliai. Ypač, kai tuo pat metu galima nusipirkti 2-3 metų trukmės JAV iždo vekselius, kurių rizika yra artima nuliui, o pajamingumas taip pat artimas 5 proc.
Tiesa, čia reikia atsiminti, kad europiečiai, investuojantys į JAV vertybinius popierius prisiima ir valiutos kurso riziką – JAV doleris gali nuvertėti ir suvalgyti didelę dalį grąžos. Tačiau ir visoje Europoje, ir, Lietuvoje, yra žemos rizikos fiksuoto pajamingumo instrumentų – obligacijų, iždo vekselių, taupymo lakštų ar net tų klasikinių indėlių – kurių rizika itin maža, o siūloma grąža didžiausia per pastaruosius 15 metų. Ir ši grąža tampa vis patrauklesnė, kai infliacija sparčiai artėja prie nulio.
Taigi, iš paukščio skrydžio žiūrint į tris plačiausias turto klases – įmonių akcijas, nekilnojamąjį turtą ir įvairiausias obligacijas – dauguma argumentų rodo, kad būtent pastaroji šiuo metu yra patraukliausia investicija.
Centriniai bankai žada dar ilgokai palūkanų normas palaikyti dabartinėse aukštumose, kol įsitikins, kad infliacija sumažės iki 2 procentų. Tikėtina, kad palūkanų normas centriniai bankai bus priversti mažinti jau kitais metais, tačiau to priežastis bus ne tik sparčiai mažėjanti infliacija, bet ir kyšančios recesijos ausys.
Beveik visi išankstiniai indikatoriai – pramonės užsakymų lygis, verslo ir gyventojų lūkesčiai, obligacijų pajamingumo kreivė, kreditavimo sąlygos, paskolų paklausa – vis dar signalizuoja, kad JAV nepavyks išvengti recesijos. Euro zonos pramonė jau dabar patiria nuosmukį, jis plinta į kitus sektorius, o apie Kinijos nekilnojamojo turto krizę bei iš to išplaukiančias neigiamas ekonomines pasekmes geriau net nepradėti galvoti.
Vis dar kylančios nominalios ir, ypač, realios palūkanų normos bei tokia ekonominė aplinka paprastai nieko gero nežada nei nekilnojamojo turto, nei akcijų kainoms. Prasidėjus ekonomikos nuosmukiui ir pradedant mažėti palūkanoms turbūt bus daug geresnis metas investuoti į aukštesnės rizikos instrumentus, o šiuo metu geriausią grąžos ir rizikos santykį gali pasiūlyti jau paminėti fiksuoto pajamingumo instrumentai.
Čia reikia pripažinti, kad ekonomistai retai būna labai geri investicijų valdytojai, nes jie didelę savo laiko dalį praleidžia galvodami apie blogiausius galimus scenarijus, dažnai turi polinkį matyti problemas, bet ne galimybes. Tačiau matant besikaupiančias daugybines pasaulio ekonomines, finansines ir geopolitines problemas dabar daugeliui investuotojų vertėtų apriboti rizikos apetitą bei pasimėgauti mažesne, bet stabilesne ir saugesne grąža.
Atgal
.jpg)
