EKONOMIKA
2022.12.02. Kodėl infliacija Lietuvoje dvigubai spartesnė nei euro zonoje
Vytenis Šimkus, „Swedbank“ vyresnysis ekonomistas
Infliacija Lietuvoje, panašu, pradeda palengva leistis žemyn nuo pasiektų aukštumų. Lapkričio mėnesio išankstiniai duomenys rodo, kad metinis kainų augimas siekė 21,4 proc., ir buvo 0,7 procentinio punkto lėtesnis nei spalį, tad infliacijos piką greičiausiai jau palikome už nugarų. Kita vertus, kainų augimas per pastaruosius porą metų užminė itin daug mįslių. Kodėl kainos Lietuvoje augo dvigubai sparčiau nei Europoje ir kas laukia toliau?
Du svarbūs veiksniai – atsigavimas po pandemijos ir karas Ukrainoje atliko esminius vaidmenis infliacijos dinamikoje. Sueižėjusios tiekimo grandinės išaugino daugelio žaliavų kainas, o Rusijos energetinis šantažas užkėlė energijos išteklių kainas į Europoje neregėtas aukštumas. Kita vertus, svarbu nepamiršti, kad tuos pačius sukrėtimus patiria visos ES šalys, tačiau vartotojų kainose jie atsispindi nevienodai, o Baltijos šalyse infliacija buvo daug spartesnė nei vidutiniškai ES.
Viena iš aukštesnės infliacijos priežasčių yra didelis ekonomikos atvirumas, o importas sudaro labai didelę dalį Lietuvos BVP, todėl globalus kainų šokas mūsų šalies ekonomikai turi didesnės įtakos.
Mažos atviros ekonomikos yra jautresnės pasauliniams svyravimams, ir energetinė priklausomybė taip pat prie to prisideda. Lietuva pati patenkina tik mažą dalį savo energijos poreikių, be to, kol kas turime mažai pigių energijos šaltinių, o energetikos jungtys ne visada pakankamos pigesnėms alternatyvoms importuoti.
Infliaciją augina ir aukšta paklausa
Visgi visos kaltės dėl aukštos infliacijos negalima suversti tik išorės veiksniams. Baltijos šalys, ypač Lietuva ir Estija, labai greitai atsigavo po pandemijos, o taikyta fiskalinė politika palaikė paklausą.
Nedarbo lygis krito žemiau 2019 m. lygio, atlyginimai ir socialinės išmokos augo dviženkliu tempu ir didėjančios gyventojų pajamos leido gyventojams daugiau vartoti. Nekilnojamojo turto bumas ir aktyvus gyventojų skolinimasis taip pat prisidėjo prie spartaus vidaus paklausos augimo.
Itin didelė paklausa lietuviškai produkcijai buvo juntama ir iš mūsų prekybos partnerių. Koordinuotas fiskalinis skatinimas sukūrė didelę paklausą pramoninėms prekėms, ir Lietuvos gamybos apimtys išaugo keliasdešimt procentų. Vidaus ir išorės paklausos pliūpsnis iš pradžių skatino verslus didinti gamybą, pagaminti daugiau prekių, suteikti daugiau paslaugų. Tačiau pasiūlai nepavijus paklausos, pradėjo sparčiau kilti kainos. Tad yra požymių, kad aukštesnė infliacija Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse bent iš dalies yra ne tik energetikos šoko, bet ir perteklinės paklausos pasekmė.
Augančios sąnaudos nepaaiškina viso kainų augimo
Vertinant kainos dedamąsias supaprastintu būdu, galutinė kaina susideda iš darbo sąnaudų, žaliavų kainų, mokesčių ir pelno maržos. Žvelgiant istoriškai, vartotojų kainos Lietuvoje tampriai koreliavo su darbo sąnaudomis, importo kainomis ir produktyvumo pokyčiais, tačiau šis ryšys sueižėjo 2021 m. viduryje. Galutinės kainos pradėjo kilti sparčiau nei sąnaudos.
Darbo sąnaudų didėjimas ir importo brangimas praėjusių metų viduryje nepajėgė „paaiškinti“ apie trečdalio infliacijos dalies. Galima daryti prielaidą, kad perteklinė paklausa ir bendras žaliavų brangimas pasaulinėse rinkose sudarė verslams sąlygas kainas didinti daugiau ir išsaugoti ar net padidinti gaunamas pelno maržas.
Fiksuojame, kad aukšta infliacija jau neigiamai paveikė gyventojų perkamąją galią, ir mažmeninė prekyba krenta jau keletą mėnesių iš eilės. Išblėsus perteklinei paklausai ir energetikos kainų šokui, sąlygų toliau didinti maržas nebebus, todėl vartotojų kainų pokyčiai ilgainiui turėtų grįžti arčiau fundamentų.
Ar padės griežta pinigų politika
Europos centrinis bankas pakilo į kovą su infliacija, didindamas palūkanas, tačiau pasiekti reikšmingos pergalės jam vargu, ar pavyks. Teoriškai aukštesnės palūkanos turėtų atvėsinti gyventojų ir verslų norą skolintis bei investuoti taip sumažinant paklausą. Be to, aukštesnės palūkanos turėtų sustiprinti euro kursą ir sumažinti turto kainas, o nuostolių patyrę investuotojai turėtų mažiau išlaidauti.
Tačiau praktikoje pinigų politika realią ekonomiką veikia labai netiesiogiai ir su itin ilgu vėlavimu. Be to, Lietuvos ekonomika nelabai jautri palūkanų pokyčiams. Privataus sektoriaus įsiskolinimas Lietuvoje yra daug mažesnis nei vakarų Europoje, todėl aukštesnės palūkanos ne taip stipriai veikia gyventojų finansus, kaip, pavyzdžiui, Švedijoje ar Nyderlanduose. Aukštesnės palūkanos ilgesniu laikotarpiu atvėsins būsto rinką Lietuvoje, tačiau infliacijai tai turės nedaug įtakos.
Infliacijos pabaigos pradžia
Geroji žinia yra ta, kad infliacija pradeda išsisemti pati. Įtampa tiekimo grandinėse atslūgo, nukrito transportavimo kainos, daugelio žaliavų kainos rinkose normalizavosi. Prekių kainoms daugiau didėti nebėra erdvės, ir egzistuoja galimybė, kad kitų metų pabaigoje net matysime nedidelę prekių defliaciją.
Europoje išliekant dideliam neapibrėžtumui dėl energetikos, tikėtini dideli dujų kainų svyravimai, tačiau duomenys rodo, kad jų vartojimas krenta reaguojant į aukštas kainas. Be to, pakankamai greitai vystoma suskystintų dujų infrastruktūra, kuri leis apsirūpinti dujomis ne iš Rusijos. Todėl aukštų energetikos kainų efektas kitais metais turėtų išblėsti.
Infliacijai po truputį pradėjus leistis žemyn, kelias normalizacijos link gali būti duobėtas dėl neapibrėžtumo energetikos sektoriuje, tačiau iki kitų metų pabaigos kainų augimas galėtų sulėtėti iki 3-4 proc. Kita vertus, spartus atlyginimų augimas bei vyriausybės parama gyventojams, tikėtina, sudarys sąlygas kainoms ir toliau didėti sparčiau, nei jos vidutiniškai kyla Europoje.
Atgal
