EKONOMIKA
2022.02.22. Tikroji infliacijos priežastis ir efektyviausias pinigų gelbėjimo planas
Ilja Laursas
Verslininkas, investuotojas
Peržengėme karštąją ribą. Infliacijai mušant rekordus, žiniasklaida rašo, kad ją lemia kas tik nori, bet ne pinigų spausdinimas. Kai visas pasaulis kaista nuo dar neregėtų infliacijos mastų, pinigai tampa nuodais ir tie investiciniai instrumentai, kurie seniau atrodė kaip saugumo oazė, tampa pavojingais. Kur investuoti? Kartojau ir kartosiu – į technologijų sektorių. Kodėl? Turiu argumentų.
Metinė infliacija Lietuvoje sausį buvo aukščiausia nuo 2008-ųjų rugpjūčio ir siekė 12 proc. Jungtinėse Valstijose gruodį infliacija iššiepė tokius dantis, kokių amerikiečiai neregėjo jau 40 metų. Kai kurie apžvalgininkai dabartinę situaciją drąsiai vadina hiperinfliacija.
Skaitant užsienio žiniasklaidą, net rimčiausius leidinius, išgirsti apie kokias tik nori infliacijos priežastis. Infliaciją neva gilina energetikos krizė, benzino kainos, turbulencijos tiekimo grandinėje. Susidaro įspūdis, kad ją kaitina viskas iš eilės, išskyrus paprastą ir banalią priežastį – pinigų spausdinimą.
Tikroji infliacijos priežastis – pinigų spausdinimas
Infliaciją turime dėl to, kad spausdiname pinigus. Tai – paprasta, logiška, pirmo kurso ekonomikos vadovėliuose įrašyta taisyklė – kuo daugiau pinigų prikepsime, tuo kainos bus aukštesnės. Na, o pinigus spausdiname atsidėję iš širdies.
Jeigu atskaitos tašku laikytume 2000-uosius, tai pinigų kiekis Europoje išaugo 6 kartus, 600 procentų. Nereikia padidinamojo stiklo, kad pastebėtum, jog grynųjų kepimo apsukos per pandemiją šovė aukštyn kaip niekad ir dabartinis pinigų spausdinimo tempas yra dvigubai spartesnis nei buvo iki tol.
Regint tokią kreivę, tikėtis, jog vasarą ji atrodys kitaip, būtų labai naivu. Kai šiame kontekste žaidžia dar ir palūkanų normų neketinantis keisti Europos centrinis bankas, turime situaciją, kai valstybė ima pinigus už tai, kad juos saugo ir prispausdina dar daugiau. Sakyčiau, labai įdomi ir Vakarų pasaulyje dar neregėta kombinacija.
JAV kepa dolerius dar agresyviau
Europa su savo pinigų spausdinimo tempais yra lyg ramunėlė tyruose lyginant su JAV. Nors Amerikoje iki 2020-ųjų pinigų spausdinimas vyko labai nuosaikiai, mat amerikiečiai labiau linkę skolintis nei spausdinti, tačiau pandemija privertė juos kepti dolerius su tokiu entuziazmu, kokio net Europai reikėtų pasimokyti. 16 trilijonų naujų dolerių ėmė ir atsirado lyg lazdele pamojus.
ES ir JAV susitarusios nutarė artimiausiu metu pandemijos pasekmes finansuoti pinigų spausdinimu, o bloga žinia ta, kad nepanašu, jog artimiausiu metu viskas grįš į normalias vėžes, apie kurias kalbėjo politikai.
Pinigai šiandien yra nuodai
Kokias išvadas galima daryti? Nesinori spekuliuoti, kas nutiks ekonomikai, bet investuotojo požiūriu tai – rimtas signalas, kad bet kokie pinigai, piniginiai aktyvai ar su tiesioginiais pinigais susiję instrumentai yra nuodai. Jų reikia atsisakyti.
Obligacijos, kurios seniau buvo ramybės ir apsaugos nuo pinigų nuvertėjimo sinonimas, paskolos, depozitai banke – visa tai tampa pavojinga. Kaip apsaugoti pinigus nuo infliacijos ne tik nepatiriant nuostolio, bet ir išlošiant?
Technologijos vs. klasikinė pramonė
Kartojau ir kartosiu – investuojant. Ar investuoti į klasikinę pramonę, kurios didžiausios kompanijos glaudžiasi po „Dow Jones Industrial Average“ skėčiu, ar rinktis technologijų industriją, kurią apibrėžia „Nasdaq“? Į šį klausimą visada atsakinėsiu subjektyviai, mat technologijos yra mano daržas ir turiu argumentų, kodėl rinktis investicijas į technologijas apsimoka labiau.
Iš visų turto klasių technologinės investicijos ilguoju laikotarpiu yra pelningiausios. Klasikinė pramonė su savo kompanijomis – „Coca-Cola“, „McDonald’s”, „Nike“, „Procter&Gamble“ ir t.t. – ilguoju laikotarpiu ženkliai atsilieka nuo technologijų įmonių. Net ir nieko nenutuokiant apie technologijas ir vadovaujantis akluoju principu, tiesiog investuojant į „Nasdaq“ indeksą, labai tikėtina, kad ilgoje perspektyvoje pasiseks daug geriau nei investuojant į pramonę.
Visad aiškinu tai paprastai: kokia tikimybė, kad žmonės staiga pradės dvigubai daugiau gerti kolos, pirks dvigubai daugiau mėsainių ar šampūnų ir dvigubai dažniau pirks sportbačius?
Klasikinės pramonės privalumai
Turbūt labai menka. Kita vertus, tai nereiškia, kad klasikinę pramonę reikia nušvilpti. Ji turi savo privalumų, turi du rimtus augimo rezervus.
Esant technologiniam progresui, gamyba visada pinga – vietoje tūkstančio žmonių dirbs keli robotai, o vietoje dešimt sunkvežimių atsiras vienas savaeigis. Gamybos kaštai mažėja, pelnas auga, tad galima tikėtis ir ekonominės grąžos. Tačiau rinka gali augti kartais, o ne dešimtimis kartų, ką gali pasiūlyti technologijų industrija.
Klasikinė pramonė turi savo augimo limitą. Kitas jos rezervas – atsparumas infliacijai ilguoju laikotarpiu. Taigi našumas ir atsparumas infliacijai maitina šią pramonę ir paverčia visai nebloga investicija.
Technologijų grąža didesnė, bet nemokamų pietų nebūna
Vis tik technologijos gali pasiūlyti ženkliai didesnę grąžą. Priešingai nuo pramonės sektoriaus, technologijų kompanijos kuria naujas taisykles, naujas rinkas, erdves, produktus, pajamas. Technologijos kuria naują pasaulį ir, jeigu ieškote pelningiausios turto klasės, tai technologijų kompanijos ilgoje perspektyvoje gali pasiūlyti svaiginančiai aukštą grąžą. Tiesa, yra kaina, kurią reikės susimokėti. Jos vardas – volatilumas.
Tobuloje aplinkoje investuotojas tikisi tolygaus, ramaus, užtikrinto augimo, be jokių permušimų, duobių ir amerikietiškų kalnelių, bet realiame pasaulyje to nėra. Akcijos kaina – tai paklausos ir pasiūlos sankirta, o ji nuolat svyruoja ir kinta. Technologijų sektoriuje volatilumas, arba kainos svyravimas, yra žymiai aukštesnis nei kitur, tačiau už tai gauname kompensaciją – didesnę grąžą.
Viena iš priežasčių, kodėl kai kurie investuotojai laikosi atokiau nuo technologijų, susijusi su emocijomis – ramiu pulsu stebėti tokius kainos svyravimus, kai žinai, kad esi įmerkęs į tą kompaniją apvalią sumelę, gali ne kiekvienas.
Volatilumas nėra rizika, o rizika nėra volatilumas
Volatilumas yra technologijų sektoriaus palydovas, kurį kai kurie painioja su rizika. Neinvestuosiu į technologijas, nes tai rizikinga. Rizika nėra volatilumas, o volatilumas nėra rizika. Rizika – tai galimybė prarasti vertę. Pavyzdžiui, į jūsų namą trenkė žaibas, jis užsiliepsnojo ir likote be stogo virš galvos. Nėra namo, nėra plytų, nėra baldų, nėra ir vertės. Tuo tarpu kainos svyravimai su verte nieko bendra neturi, nes kaina yra susitarimas, suma, už kurią pirkėjai ir pardavėjai sutinka atlikti transakcijas.
Jeigu jūsų namo kaina pasikeitė, tai nereiškia, kad keičiasi jo vertė, kurią sudaro patogumas, emocija, kvadratiniai metrai. Kainą diktuoja emocijos – pavyzdžiui, žiniasklaida parašo apie burbulą, akcijų kaina krenta, Elonas Muskas išsiunčia automobilį į kosmosą – „Teslos“ kaina kyla.
Čia puikiai tinka ir „Microsoft“ pavyzdys. Stebint kompanijos pajamų kreivę, matome, kad jos stiebiasi į viršų tolygiai, tarsi investuotojo sapne. Tuo tarpu kainos kreivė duobėta, lydima turbulencijų. Tai ir yra volatilumas, kurio negalime tapatinti su rizika.
Technologijų sektoriuje volatilumas visada yra aukštas ir kasmet siekia apie 20-30 proc. Tai – gana nemenki skaičiai ir investuotojas, pamatęs, kad jo portfelis smuktelėjo penktadaliu, kažin ar galės ramiai užmigti. Tačiau tokios yra žaidimo taisyklės. Tokia yra kaina, kurią tenka sumokėti už didesnę grąžą ateityje.
Likvidumas – dar vienas akcijų privalumas
Dar vienas, su investicijomis susijęs raktinis žodis yra likvidumas. Tai – galimybė greitai konvertuoti aktyvą į grynuosius pinigus. Pavyzdžiui, jums staigiai prisireikė pinigų. Ką daryti? Galite parduoti namą, tačiau daug šansų, kad pardavimo procesas užtruks ir po kelių dienų pinigų sąskaitoje tikrai neturėsite.
Galite parduoti akcijas – transakcija tetruks dalį sekundės, po dienos ar dviejų įkris ir pinigai. Likvidumo klausimu akcijų rinkos, lyginant su kitomis turto klasėmis, yra tobulos. Jei staigiai prisireiks naujų batų – jūs juos turėsite.
Taigi investicijų į technologijas specifiką apibrėžia tai, kad ši turto klasė yra viena pelningiausių, ji pasižymi momentiniu likvidumu, bet kaina, kurią sumoki, yra volatilumas. Reikia išmokti jį prisijaukinti ir suprasti, kad kainos svyravimai dar nereiškia, kad pasaulis griūna ir veriasi bedugnė.
Žiniasklaidos indėlis į investuotojų paniką
Kad akcijų kainą diktuoja emocijos, iliustruoja ir „Nasdaq“ kreivė, kuri po Naujų metų drastiškai smuko. Emocijas dažnai kursto žiniasklaida, sugebanti sukelti nerimo ir panikos bangas, kurios nulemia masiškus išpardavimus. Jei žiniasklaida parašys, kad artėja baisusis FED posėdis, jei brūkštelės, kad tokios degančios infliacijos nebuvo jau nuo ankstyvojo paleolito laikų, jei primins apie žemynus sukausčiusią tiekimo grandinės krizę, panikos apimti investuotojai puls pardavinėti akcijas. Neatmetu galimybės, jog tam tikrais atvejais neigiamomis naujienomis yra manipuliuojama sąmoningai.
Statistika liudija, kad 80-90 proc. pavienių individų, kurie investuoja, prararanda pinigus. Skaičius žiaurus, o situacija paradoksali: sakytum, rinkos auga, o žmonės pinigus vis tiek sugeba prarasti. Priežastis banali – žmonės yra emocionalūs, o budisto veidu atlaikyti neigiamos informacijos srautą ir to nulemtą masišką akcijų išpardavimą gali ne kiekvienas.
Vietoje pabaigos – patarimas
Pabaigai pridurčiau tik tiek: jei jau nutarėte investuoti, bet esate naujokas, su individualių kompanijų akcijomis rekomenduočiau verčiau neprasidėti. Nėra lengva įsigilinti ir perprasti kiekvienos korporacijos strategiją, balansą, nelengva ir įvertinti, pervertinta jos akcijos kaina ar ne. Mano klasikinis patarimas – eiti į banką ir rinktis prie akcijų indekso pririštus ETF fondus. Tuomet bus ramu, jog apsidraudėte nuo infliacijos ir išgelbėjote savo pinigus.
Atgal
