EKONOMIKA
12.22. Ilja Laurs: prieš 50 metų galėjote ir neinvestuoti, dabar – jau nebe
Ilja Laurs
Verslininkas
Prabėgo jau beveik pusšimtis metų nuo tos dienos, kai doleris buvo atrištas nuo aukso standarto. Jau pusšimtį metų grąža iš jūsų įdirbio, išlieto prakaito, prie kompiuterio išvarvintų akių, sunkiai išstenėtų diplomų ir paaukštinimų yra tiesiog pastovus, nekintantis dydis, kai visas technologinis progresas, visa žmonijos sukuriama gerovė, prie kurios pats prisidedate, atitenka investuotojui.
Mėgstu viską iliustruoti skaičiais. Kartą prisėdau ir paskaičiavau, kiek šiandien turėčiau pinigų, jei 2009-aisiais būčiau investavęs 100 eurų į tris turto klases – į NT Lietuvoje, į „Dow Jones“ ir į „NASDAQ“ indeksus. Lietuviškas NT man būtų uždirbęs 165, pramonės sektoriaus kompanijas atspindintis „Dow Jones Industrial Average“ – 425, o technologijų sektorių aprėpiantis „NASDAQ Composite“ – 861 eurą.
Skaičiai gana aiškūs ir paprasti, bet kas iš to? Nesupratus esmės, kas yra tas investavimas ir kam jo išvis reikia, sunku apsispręsti, koks investicinis instrumentas jums tinkamiausias. Gal per anksti pradėjau žongliruoti tais indeksais, tad pradėsiu nuo pradžių. Nieko neveikti su pinigais yra pavojinga, o investicija – pinigų apsaugojimas nuo infliacijos. Pastaroji šiandien kaip tik muša rekordus tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje.
Akcijų indeksai – saugiausias ir banaliausias kelias
Kai kalbame apie indeksus, tokius kaip „NASDAQ“, „Dow Jones“ ar „S&P 500“, kalbame apie juos sudarančių kompanijų akcijų kainų vidurkį. Indeksai dažnai pasitelkiami tam, kad būtų galima geriau įsivaizduoti, kas vyksta ne su atskira kompanija, bet su visa industrija.
Be to, jie ryškiai atskleidžia ir rinkos turbulencijas. Žmonės, bijantys investuoti į akcijas, šią baimę dažniausiai argumentuoja tuo, kad akcijų kaina krenta, svyruoja, tai labai rizikinga, pavojinga, reikia daug išmanyti, nes vieną rytą prabusi ir, žiūrėk, visi tavo pinigai bus sudegę, beliks tik nagus graužti.
Akcijų rinka tikrai svyruoja, šito jau neatimsi. Tačiau, jei žvelgtume į indeksų vidurkius, akivaizdu, kad, nepaisant visų turbulencijų, matyti ryškus prieaugis. „Dow Jones“ indekso kreivė per pastaruosius trisdešimt metų tik stiebėsi, nors per tą laikotarpį būta visko. Ir svyravimų, ir burbulų, ir kritimų, ir kilimų.
„Dow Jones“ indeksas kasmet auga apie 11, o „Nasdaq“ – apie 14 proc., tad išvada paprasta: net jei apie investavimą suprantate tiek pat kiek apie tiranozaurų anatomiją, bijote rizikos, norite investuoti pasyviai, nesekti akcijų kainų pokyčių, nepražilti ir nepraplikti, galite priimti banalų ir paprastą sprendimą – pasirinkti bet kuriame banke prieinamus, prie indeksų pririštus investicinius instrumentus. Tai – būdas investuoti pasyviai ir ilguoju laikotarpiu džiaugtis visai nemenka grąža.
Aš žinau, ką JAV padarė 1972-aisiais
Jei prieš penkiasdešimt metų galėjote sau leisti neinvestuoti, šiandien investuoti turėtų kiekvienas. Pabandysiu paaiškinti, kodėl. Technologinis pasaulis kuria pinigais išreiškiamą gerovę ir šiandien tos gerovės kiekvienam individui sukuriama pakankamai daug. Visi matome, kad ekonomika auga, jos pagreitis įgauna vis spartesnį tempą, bet kas iš to? Kas iš tos gerovės, jei ji tik per barzdą varvės, o burnoje nieko neturėsite?
Investicinių instrumentų paskirtis – bent dalį tos sukuriamos gerovės įkišti į jūsų kišenę. Pramonė plečiasi, ekonomika auga, o investiciniai instrumentai orientuoti į tai, kad jūsų santaupos ir resursai žvelgtų į ateitį – pinigai sugrįžtų, o, jei pasiseks, dar ir investicinę grąžą atneštų.
Statistika rodo, kad nuo 1972-ųjų kapitalas, arba investicijos, yra neproporcingai daug kompensuojamos, kai tuo tarpu darbo sukuriama grąža išlieka pastovi.
Tais metais doleris buvo atrištas nuo aukso standarto. Jungtinės Valstijos, seniau fiksuotą dolerių kiekį keitusios į fiksuotą aukso kiekį ir šitaip išlaikydavusios pastovumą, nutarė šią praktiką užbaigti. Tad jau pusšimtį metų grąža iš darbo, kurį dirbate visą savo gyvenimą, grąža iš jūsų pastangų, diplomų, paaukštinimų ir pasiekimų lieka konstanta, kai visas technologinis progresas, visa jo sukuriama gerovė atitenka investuotojui.
Valstybės kepa pinigus, infliacija muša rekordus, o ką darote jūs?
Infliaciją mėgstu vadinti paslėptu mokesčiu už tai, kad turite pinigų. Visi žino, jog už 100 eurų, kuriuos turite šiandien, po dešimtmečio nusipirksite mažiau. Infliacija Lietuvoje šoko į aukštumas 2008-aisiais, vėliau sumažėjo, o dabartinė situacija vėl primena 2008-uosius.
Pinigų kiekis Europoje ir Jungtinėse Valstijose nuolat sistematiškai auga pakankamai dideliu tempu – jų rinkoje kasmet atspausdinama vis daugiau ir tai reiškia, kad didesnis pinigų kiekis yra reikšminga prielaida infliacijai.
Ne paslaptis, kad valstybės krizes paprastai finansuoja ir sprendžia spausdindamos pinigus, kas anksčiau ar vėliau atsiliepia infliacijai. Prasidėjus pandemijai, Europa padvigubino pinigų spausdinimo apsukas ir nuo pandemijos pradžios jau prispausdino apie 2 trln. naujų eurų. Pinigų kiekis Europoje vien per pandemiją išaugo beveik penktadaliu.
Visa tai – santūrios gėlytės palyginus su Jungtinėmis Valstijomis, kurios pandemijos pradžioje pinigų spausdinimo tempą ne padvigubino, o iššovė kaip konfeti.
Valstybės pinigus spausdina visada: tai vyksta ir geruoju laikotarpiu, o per krizes, kaip rodo istorija, tempai ženkliai paspartėja. Žvelgiant į tai investuotojo akimis, peršasi išvada, jog neinvestuoti pinigai tiesiog praranda vertę.
Pasaulis, įskaitant ir Lietuvą, šiuo metu fiksuoja infliacijos rekordus. Kainos pučiasi kaip spragėsiai, o neinvestuoti pinigai gali nupirkti vis mažiau.
Lietuviai visa tai mato ir supranta. Dėl to ir NT rinka kaista, nes NT pirkimas Lietuvoje – dar bočių ir tėvukų įskiepytas būdas saugotis nuo infliacijos. Senolių išmintis liudija, kad nuo infliacijos tai tikrai apsaugo, bet grąža, deja, yra labai simbolinė.
Lietuviška klasika – indėliai bankuose ir NT – uždirba špygą
Be nekilnojamo turto, lietuviai dar mėgsta pinigus saugoti depozituose, bankų indėliuose, nors šiuo metu grąža yra beveik nulinė. Įdėjus pinigus į terminuotą indėlį, jų neišsaugosi, o apie uždarbį gali tik pasvajoti. Grynieji pinigai praranda vertę, terminuoti indėliai bankuose – taip pat, tad vienintelis būdas apsisaugoti nuo infliacijos ir nors kiek uždirbti yra investavimas.
Palyginus, kaip per paskutinius 15 metų skiriasi grąža iš investavimo į skirtingas turto klases, matyti, kad investavimas į NT, nors ir apsaugo nuo infliacijos, beveik nieko neuždirba, pramonės indeksas „Dow Jones“, lyginant su NT, uždirba pakankamai nemažai, o daugiausiai uždirba NASDAQ technologijų sektorius.
Nesunku tą paaiškinti: žvelgiant į klasikinę pramonę, tarkime, į tokias kompanijas kaip „Coca-Cola“ ar „McDonald’s“, sunku įsivaizduoti, kad žmonės staiga mes visokias populiarias keto dietas, miesto maratonus ir jogas, ims masiškai šlamšti mėsainius užsigerdami kola. Natūralu, kad ir šios rinkos augimas greičiausiai bus pastovus arba ribotas, kai technologijų sektorius, kurį atstovauja tokios kompanijos kaip „Google“ ar „Apple“, nuolat juda pirmyn, kuria naujoves, tad ir grąža atrodo visai kitaip.
Šimtametė investavimo taisyklė
Vadovaujantis oficialia infliacijos statistika, jūsų 100 eurų 2009-aisiais šiandien būtų verti 83 eurų. Tad gal išties verta pamąstyti, kur tuos eurus padėti, kad jie nenuvertėtų?
Kažkur padėti atliekamus pinigus išties reikia, nes laiko trintis juos paprasčiausiai suės. Kad tai būtų saugu, pakartosiu jau nuskalbtą, bet auksinę frazę. Kiekvieno investuotojo taisyklę, galiojančią jau šimtmetį.
Niekad neinvestuokite visų pinigų arba didžiosios jų dalies į vieną turto klasę. Nedėkite visų savo kiaušinių į vieną krepšelį. J. D. Rockfelleris sakydavo, kad, jei jau visiškai – nič nieko – nesupranti apie investicijas, geriau skirstyk jas į tris trečdalius – trečdalį dėk į NT, trečdalį – į grynuosius pinigus arba fiksuotas palūkas, kas liko – į akcijas. Tik tada atsikąsi bent gabalėlį to priaugio, kurį žmonija sugeba sukurti.
Atgal
