Asmenybės
09.06.Esė. Jo saulė neužges
Irena Juodelytė Varnienė, LKRS narė
Kelio rodyklė mane nuveda į Pauliaus Širvio tėviškę – Degučius. Ten randu šiaudinę pastogę, paminklinį akmenį ir suolelį. Oho, kokį suolelį, ornamentuotą, meniškais raštais padabintą, sukurtą poeto atminimui. Prisėdu. Ištiesta medinė ranka mane apkabina. Jaučiu Pauliaus artumą. Žvilgsniu paglostau beržyną. Iki žemės svyrančios beržų kasos paauksuotos vakarėjančios saulės spindulių.
Pučia gaivus vėjas. Jis supa nukarusias šakas ir šios barsto pavienius gelstančius lapus. Jie krisdami mano ausyse skamba kaip muzika, kaip Pauliaus žodžiai, atlaikę visus permainų vėjus. Ir, atrodo, girdžiu aidą įasmenintos Aukštaitijos dainiaus vaikystės „piemens kepure‘. Štai ji
Pašvilpia. Patyli. Svajoja.
Tai verkia, tai plyšta juokais,
Našlaitė suskirdusiom kojom...,
patyrusi ankstyvą betėvystę, alkį, šaltį, skurdą ir svetimųjų šiurkštumą. Įsiklausau į posmą apie vaikystę, paauglystę, susiliejusią su Sartų bangų ošimu, su svajomis, jaunatvišku veržlumu:
Tarp lelijų
Baltų,
Sidabrinių
Žuvų
Aš kaip vėjas
Skrendu
Su beburiu
Laivu.
Šią Sartų akustinę viziją „su klyksmu žuvėdrų liūdnuoju“, bangomis „kaip šieno atolas“ poetas širdyje nešėsi per visą gyvenimą.
Krintantys lapai gražiausiomis natomis suskamba apie pirmąją meilę, tyrą ir skaidrią kaip ašara, kuri
Pasakų pasaka skleidės
Niekada neregėtais vaizdais.
Kad ilgai ji žydėtų, apsvaigęs
Nenuskyniau aš jos su žiedais.
<...>Aš bijojau
Nudegint, užpūsti
Palytėjimu
Lūpų karštų - -
Meilės laužas vėliau virsta ilgesio jūra, suvokimu, kad net meilė ne visada būna amžina, ir prisipažinimu:
Žiburiai,
Kaip ir meilė dažnai,
Tolumoje užgęsta savaime...
O širdis
Ir aš visas tenai –
Lygumų tolimajame kaime...
Meilė poeto kūryboje žaižaruoja begale emocinių atspalvių. Tai ji paguoda, viltis, stimuliuojanti kūrybą, dainą, tai kaip deginančios žarijos, „kraupus graudulys‘, laukimas, tai skaudi „kaip vienišas kapas‘. Meilė būna ir išduota, nugirdyta neištikimybės vynu arba žvilga kaip netikra moneta, bet niekada ji nepamiršta , priverčianti slėptis nuo savęs ir kitų, ieškoti ramybės tolimose jūrose ir uostuose, kai krante, rodos, nebelieka vietos . Vien tam, kad sau ir kitiems galėtų pasakyti – aš turtingas, stiprus , atkaklus, ne taip lengvai palaužiamas:
Turiu žodį
Nesuteptą, šventą.
Jo lengvai
Kaip monetų
Nemėčiau.
Turiu tikrąjį
Draugą berželį.
Vien tik jis
Visada
Manęs laukė.
Blaško bangos
Laivelį
Kaip skiedrą,
Bet per audrą
Audron
Dar keliausiu.
Krintantys lapai groja nostalgišką ilgesio sonatą, ilgesio giesmę, sodrią kultūriniu kontekstu, žaižaruojančią geliančiu sopuliu:
Stoviu aš
Kaip Čiurlionio
Legendų
Šaulys.
Aš taip laukiu.
Taip laukiu
Ateinant
Kažko,
Ligi galo
Atvėręs duris,
Tuštuma.
Nykuma.
Nors užklystų
Vagis
Bent kuris.
Ilgimasi tų vietų,
Kur nusinešė
Saulę
Miškai,
ilgimasi artimos sielos, mylinčio žmogaus, „mergaitės iš tolimo prarasto ryto“, išsvajotos, tyros ir šviesios „kaip Oginskio graudus Polonezas“, kuri sušildytų sugrubusią širdį ir nušviestų „ tuščius, / ir nelaukiančius/ Šaltus / Namus“, kuri priglaustų, suprastų ir jaustų. Ilgimasi nutolusios jaunystės, kurios lyg ir neturėjo, laisvės gimtinei ir mylimai Lietuvai. Poetas didžiuojasi savo šalimi prie Nemuno, su kuriuo kiekvienas esame surištas ir istorija, ir kultūra.
Su Nemunu
Žemėn įaugom,
Įleidom galingas
Šaknis.
Ir motinos
Lopšį kol saugos –
Iš čia
Neišdegins ugnis.
Tekanti saulė ir „lopšinė laisva“ – tai galbūt nepriklausomybės lūkestis ir viltis.
Kaip liūdnas tango spiečiumi pabyra geltoni prisiminimai apie kario lemtį, fronto tragizmą, sušvelnintą mažybiniais žodelyčiais, primenančiais liaudies dainų poetiką, kai:
Ne ant dalgelių –
Ant ginklo naujo
Rymojo broliai,
Snūdo jauni.
Ne dobilėliais –
Lašeliais kraujo
Pražydo žemė
Panemuny...
Kai keliamas tostas „už pilką, paprastą kareivį“, ėjusį į priešakines linijas, kai griebiamasi kaip šiaudo paskutinės vilties - dar išvysti mylimas akis:
Miela<....>
Surask tą pačią žvaigždę ant dangaus
- - - - - - - - - - - -
Kurią šią naktį mirdamas mačiau.
Skamba žodžiai apie jauno žmogaus akistatą su mirtimi, fronte užgrūdintą širdį ir jausmus, kai:
Ir draugas mirė mums ant rankų,
Ir verkėm jo – be ašarų.
Apie paaukotą apkasuose ar mūšio ugny gyvybę, randuotą kario veidą ir širdį, apie išduotą meilę ir su prievarta besiasocijuojančią viziją:
Spygliuotos žvaigždės,
Spygliuotos akys
Spindi
Skausmu spygliuotu
Tarp vielų.<...>
Nedaug temylėjau, nebuvo kada...
Audroje gyvenimas bėgo...
Nueisiu, nueisiu ir aš tuoj tenai,
Kur mūšio draugai mano miega..., - skamba nevilties posmas.
Dar daug byrėjo skaudžių žodžių apie karjerizmą, gobšumą, nesupratimą, neįvertinimą, nepripažinimą... O ryškiausiai vakaro skliaute plykstelėjo satyros žaibas:
Sudeginsiu berželį,
Lakštingalų gūžtas,
Ganysiu
Po darželį
Poetiškas vištas.
Jo smaigalys, be abejo, buvo nutaikytas į skeptikus vertintojus, įvairaus plauko kritikus...
Pakilau, nes saulė pasislėpė už horizonto. Rytoj ji vėl patekės ir nušvies Širvių sodybvietės kiemą, berželius, suolelį. Gal ant jo prisės kas nors kitas. Klausysis krintančių lapų muzikos, žiūrės į saulę, kuri, anot Pauliaus Širvio,:
Kaip tikslas,
Kuriuo
Gyveni.<...>
Taip noris
Gyventi pasauly,
Ilgėtis,
Į mylimą lėkt,
Skubėti
Nuo saulės
Į saulę.
Skubėti
Ir...
Jos nepasiekt.
Per anksti ir netikėtai nusileido Pauliaus gyvenimo saulė. Bet mums, skaitytojams, Širvio poezijos saulė šviečia visą šimtmetį ir tai rodo, kad ji jau įvertinta laiko, ji amžina, negęstanti.
Atgal