Asmenybės
04.07. Vincas Ruzgas – didis pedagogas, visą gyvenimą paskyręs pedagoginiam darbui, tautos švietimui
Jūratė Tamulytė Jagminienė
Lietuvos švietimo istorijos muziejaus muziejininkė
Šiais metais minime pedagogo, muziejininko, bibliotekininko, gamtininko, visuomenės veikėjo, vadovėlių autoriaus Vinco Ruzgo (1890–1972) 130-ąsias gimimo metines. Jo indelis tarpukario Lietuvos švietimo istorijos kontekste yra didžiulis: V. Ruzgas Pedagoginio muziejaus įkūrėjas ir ilgametis jo direktorius, Kauno V. Kudirkos viešosios bibliotekos įkūrėjas ir pirmasis direktorius, pirmųjų lietuviškų gamtos pažinimo vadovėlių autorius ir populiarintojas, žymus visuomenės veikėjas. V. Ruzgas buvo V. Kudirkos bibliotekininkų, kraštotyrininkų, Lietuvos vaiko, Lietuvos kultūros, Lietuvos mokytojų profsąjungos, Pabaltijo mokytojų profesinės sąjungos ir kitų organizacijų narys, neretai steigėjas ar vadovas (profsąjungų), mokytojų pedagoginių kursų organizatorius, straipsnių spaudoje autorius.
1921 m. rudenį V. Ruzgas, baigęs Gerceno pedagoginio instituto tris kursus, grįžo į tėvynę – taip traukė jau nepriklausoma Lietuva. Ilgai nedvejodamas, jis aktyviai įsijungė į Lietuvos kultūrinio gyvenimo veiklą, įstojo į Lietuvos mokytojų profesinę sąjungą. Tais pačiais metais V. Ruzgas buvo pakviestas dirbti į privačią Šaulių sąjungos pradžios mokyklą. Tuo metu mokyklų materialinė bazė buvo menka, trūko vaizdinių mokymo priemonių. Bendraudamas su Kauno mokytojais, V. Ruzgas greitai suprato, kad mokyklos, ypač pradinės, vaizdinių mokymo priemonių turi labai mažai arba iš viso neturi. Kai kurie kūrybingi mokytojai jas patys pasidarydavo. Todėl natūralu, kad kilo idėja rengti jų parodas, kuriuose būtų galima pasikeisti ir darbo patirtimi, ir pačiomis mokymo priemonėmis. Kadangi V. Ruzgas, studijuodamas Peterburgo A. Gerceno pedagoginiame institute, lankė mokymo priemonių gamybos kursus, jis ir tapo tos idėjos propaguotoju, organizatoriumi ir vykdytoju. Buvo nutarta 1922 m. žiemos atostogų metu organizuoti mokytojų ir mokinių vaizdinių mokymo priemonių darbų parodą. Paroda buvo atidaryta Pradinės mokyklos patalpose Prezidento gatvėje. Parodoje dalyvavo ne tik Kauno mokytojai, bet ir kolegos iš Kupiškio, Šiaulių, Panevėžio bei kitų respublikos miestų. Paroda veikė 1922 metais sausio 5–15 d. Jos atidaryme dalyvavo ir kalbėjo Kauno miesto burmistras Jonas Vileišis, LR švietimo ministerijos pradinio mokslo departamento direktorius Juozas Vokietaitis. Paroda turėjo didžiulį pasisekimą, todėl buvo nutarta jos pagrindu organizuoti pastovią mokytojų vaizdinių mokymo priemonių ekspoziciją. Miesto burmistras J. Vileišis tuoj pat pasirašė įsakymą dėl V. Ruzgo paskyrimo būsimo muziejaus direktoriumi ir jo žiniai paskyrė kuklius 3 kambarius Laisvės al. 12.
Imta aktyviai ruoštis muziejaus atidarymui. Į darbą nedvejodami aktyviai įsijungė artimiausi V. Ruzgo bendraminčiai: Antanas ir J. Vokietaičiai, Juozas Damijonaitis, Antanas Busilas, prof. Jonas Vabalas-Gudaitis, prof. Antanas Purėnas ir kiti. Ši iniciatyvinė grupė pasiskirstė į 2 dalis: vieni rūpinosi ūkiniais būsimo muziejaus reikalais: remontu, baldais, stendais, kiti kūrė ekspozicijos planą ir rūpinosi eksponatais. Berengiant ekspoziciją, kilo ir buvo įgyvendinta dar viena idėja – mokytojų biblioteka. Bibliotekai dalį knygų padovanojo pats V. Ruzgas iš asmeninės bibliotekos, dalį knygų paaukojo prof. J. Vabalas-Gudaitis, A. Busilas ir kiti aukotojai. Kitą dalį knygų nupirko knygyne. Užprenumeravo periodinius leidinius: „Švietimo darbas“, „Mokykla ir gyvenimas“, „Lietuvos mokykla“ ir kitus laikraščius bei žurnalus. Taip buvo sukaupta visa to meto ne itin gausi pedagoginė literatūra, įgytos geriausios lietuvių ir užsienio pedagogų knygos. Padirbėta iš peties, kruopščiai pasiruošta muziejaus atidarymui, išsiuntinėti pakvietimai svečiams.
1922 m. lapkričio 18 d. įvyko oficialus muziejaus atidarymas. Atidarymo iškilmėse dalyvavo ir kalbėjo Kauno miesto burmistras J. Vileišis, LR švietimo ministerijos pradinio mokslo departamento direktorius J. Vokietaitis, Kauno švietimo skyriaus vedėjas L. Kairiūnaitis, mokyklų inspektorius J. Damijonaitis, Amerikos lietuvių Sandaros įgaliotas atstovas J. Ivaškevičius, Kauno miesto valdybos mokyklų komisijos atstovai Aleksandras Timinskis ir K. Volockis, Profesinės mokytojų sąjungos nariai: A. Busilas, J. Gužys, mokytojų atstovai Kairiūnas ir Ruseckas bei kiti svečiai. Visi kalbėjusieji džiaugėsi įkurtu Pedagoginiu muziejumi ir skaitykla, vadino jį kultūros židiniu, linkėjo jam pasisekimo, klestėjimo ir miesto valdžios dėmesio, ieškant tinkamesnių patalpų muziejinei veiklai plėtoti.
Ir iš tiesų Kauno miesto valdžia tęsėjo žodį, parodydama pakankamą dėmesį kultūrai. Jau 1923 m. muziejus buvo perkeltas į bent kiek erdvesnes, uždaryto restorano patalpas Prezidento g. 2. Tačiau ir šios patalpos muziejaus netenkino. 1925 m. pradžioje miesto valdžia išnuomojo Pedagoginiam muziejui ir centrinės bibliotekos skaityklai jau tinkamesnes, erdvesnes, muziejaus reikmėms pritaikytas patalpas Laisvės al. 24. Šiose patalpose muziejus įsikūrė daug geriau. Jau turėjo specialiai muziejui pagamintų stiklinių vitrinų ir kitų baldų, nemažai įsigijo naujų eksponatų, pagerėjo muziejaus darbo sąlygos.
Vincas Ruzgas (1890–1972)
V. Ruzgas su žmona A. Žalyte-Ruzgiene. Peterburgas, 1917 m.
Mokytojų ir mokinių darbų paroda. V. Ruzgas – ketvirtas iš kairės. Kaunas, 1922 m.
Pradinių mokyklų mokytojų kursai Šiauliuose. V. Ruzgas sėdi pirmoje eilėje šeštas iš kairės. 1926 m.
V. Ruzgo memorialinio kambario fragmentai Lietuvos švietimo istorijos muziejuje
Pedagoginio muziejaus pastatas (Laisvės al. 24).Nuotraukos iš Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų
V.Ruzgo apdovanojimas.
V. Ruzgas buvo tėviškai prisirišęs prie savo kūrinio – muziejaus. Jis neskaičiavo darbo valandų, neturėjo poilsio dienų. Net ir sekmadieniais kiekvienas Lietuvos mokytojas būdavo maloniai sutinkamas, jeigu pasibelsdavo į muziejaus duris. Praėjus vos metams nuo muziejaus įkūrimo, V. Ruzgo pastangomis muziejus jau turėjo šiuos skyrius: 1) Pedagogikos; 2) Negyvosios ir gyvosios gamtos, anatomijos ir fiziologijos; 3) Kraštotyros, geografijos, istorijos; 4) Matematikos; 5) Darbinio mokymo ir grafikos; 6) Rankdarbių. Jau vien muziejaus skyrių pavadinimai rodo gamtamokslinę kraštotyrinę linkmę. Tai buvo būdinga ir paties V. Ruzgo pažiūroms. Nehumanitarinį muziejaus profilį patvirtina ir prie jo veikę 2 būreliai: kraštotyros ir gamtamokslinis.
Vartydami V. Ruzgo atsiminimų rankraščius, randame, kad 1937–1940 metais veikė dar ir Egiptologijos skyrius, kuriame buvo eksponuojami doc. Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės deponuota Amono Ra šokėjos, gimusios 945 m. pr. Kr., mumija, kaukės ir kiti eksponatai. 1940 m. šie eksponatai perduoti saugoti M. K. Čiurlionio dailės muziejui.
Taip pat muziejuje buvo ir gyvosios gamtos kampelis, kuriame buvo auginamos retos kambarinės gėlės, šilkaverpiai, terariumuose – voveraitės, vėžiai, ropliai, akvariumuose – kelių rūšių žuvys ir kita. Šiuo kampeliu labai domėjosi muziejaus lankytojai, ypač vaikai.
Visi minėti skyriai sugrupuoti pagal darbo ir interesų profilį, pvz., Pedagogikos ir psichologijos skyrių tvarkė prof. J. Vabalas-Gudaitis, Negyvosios ir gyvosios gamtos skyrių – pats V. Ruzgas, Matematikos skyrių – A. Vokietaitis, Vaikų rankdarbių skyrių – A. Busilas, Gimtosios kalbos – Pranas Mašiotas, Kraštotyros, geografijos ir istorijos – Antanas Vireliūnas. Beje, visi šie garbūs žmonės už darbą negavo jokio atlyginimo. Galime tik stebėtis ir didžiuotis, kad Lietuvos švietimo ir kultūros raidos istorijoje turėjome tokių atsidavusių, tiesiog pasišventusių kultūriniam darbui žmonių.
Muziejaus organizatoriai neapsiribojo vien muziejine veikla. Jie pastebėjo, kad visuomenė nori šviestis, bendrauti. Jos kultūrinis lygis buvo neaukštas, todėl kultūros organizatoriai rėmėsi paprasčiausiu metodu – iškilių žmonių autoritetu , jų darbų pavyzdžiu. Muziejaus veiklos kryptys buvo pačios įvairiausios. Pirmiausia pažymėtina, kad muziejus veikė kaip lektoriumas, kuriame paskaitas skaitė to meto žymūs visuomenės veikėjai, mokslininkai, pedagogai: Kazys Grinius, J. Vileišis, Kazys Sleževičius J. Vabalas-Gudaitis, Vaclovas Biržiška, Jonas Šliūpas A. Purėnas, Vladas Lašas, Vincas Čepinskis, A. Busilas, A. Vokietaitis, pats V. Ruzgas ir dar daug tuometinio Kauno inteligentijos elito atstovų. Paskaitos buvusios labai įdomios ir populiarios. Salė visada buvo perpildyta paskaitų lankytojų. Iš viso surengta apie 70 paskaitų, kurių klausėsi ne tik pedagoginė, bet ir plačioji Lietuvos visuomenė. Pedagoginio muziejaus penkmečio darbų ataskaitoje V. Ruzgas rašė: Viso labo 1926 ir 1927 m. iki lapkričio 20 d. buvo 30 paskaitų, kuriose dalyvavo 2227 asm.; vidutiniškai vienoj paskaitoj dalyvaudavo apie 70 asm.; daugiausia atsilankė į paskaitą 257 asm.; mažiausia – 31. Ypač pastaruoju laiku gausiausiai lankomos paskaitos.
Paskaitos daugiausia buvo daromos pedagoginėmis temomis, bet pastaruoju laiku ir šiaip populiarių mokslinių paskaitų. Pedagogines paskaitas daugiau lankydavo pradžios mokyklų mokytojai, mokytojų seminarijų mokiniai ir studentai, o į kitas paskaitas lankosi jaunuomenė, valdininkai ir tarnautojai. Daugiau pasisekimo turi paskaitos iš gamtos ir šiaip temos, liečiančios kasdieninio gyvenimo klausimus. (Ruzgas V. K. M. S. Pedagoginio Muziejaus 5 metų darbų apyskaita, 1927, p. 8.)
Dar viena muziejaus veiklos darbo forma – parodų rengimas. V. Ruzgo iniciatyva Ugniagesių rūmuose (1930 m. muziejus ir skaitykla buvo perkelti vėl į kitas patalpas – Ugniagesių rūmus) buvo surengtos 3 užsienio šalių vaikų literatūros parodos: čekų, latvių, rusų. Itin gausi ir įdomi buvo Čekijos vaikų knygų paroda. 1933 m. žurnalo „Motina ir vaikas“ 10-ajame numeryje buvo rašoma: Pedagoginio muziejaus vedėjas, visada pilnas gražios iniciatyvos, p. V. Ruzgas vis rūpinasi mūsų vaikų literatūros kėlimu, patiekdamas kitų tautų pavyzdžius. Jau matome nebe pirmą suruoštą vaikų literatūros parodą ir vis randame ką nors nauja, vis esame skatinami labiau rūpintis savąja taip dar negausia vaikų literatūra. (Motina ir vaikas, 1933, nr. 10, p. 18.). V. Ruzgui itin rūpėjo lietuvių vaikų literatūra. Jis skatino atsigręžti į mūsų tautos istorinę senovę, o Vinco Krėvės asmeniškai prašė rašyti vaikų vaizduotę lavinančias ir patriotinius jausmus ugdančias knygeles.
V. Ruzgo iniciatyva buvo rengiamos ir kitos įdomios bei reikšmingo turinio parodos. Pradedant 1924 m., muziejus kas antri metai organizuodavo mokytojų ir mokinių darbų parodas, kurių tikslas – pasidalinti patirtimi.
1934 m. lapkričio mėn. surengta Raudonojo Kryžiaus organizacijos mokytojų ir mokinių darbų paroda. Tada Lietuvoje buvo per 130 Raudonojo Kryžiaus organizacijos jaunimo būrelių, kurie jungė 4020 narių. Pedagoginis muziejus XX a. 4 deš. tapo Raudonojo Kryžiaus organizacijos jaunimo centru. Muziejus sukaupė apie 100 šią veiklą atspindinčių albumų iš viso pasaulio ir Lietuvos.
Minėtina muziejaus veiklos darbo forma – spaudos apžvalgos-parodos, rengiamos kas dveji metai. Parodose vykdavo leidėjų, autorių, skaitytojų susitikimai, konferencijos. Tokia muziejaus veikla tarpukario Lietuvos kultūriniame gyvenime – akivaizdi nauda visuomenei.
Pedagoginiame muziejuje (tiesa su pertraukomis) veikė vaizdinių mokymo priemonių gamybos dirbtuvės. Ten vykdavo pratybos, per kurias buvo gaminami herbariumai bei kitas vaizdinės mokymo priemonės gamtos mokslo pamokoms. Visų šių darbų mokytojus ir mokinius dažniausiai mokydavo pats V. Ruzgas. Vyresnių skyrių pradinių klasių mokytojai, konsultuojami V. Ruzgo, čia pat muziejuje vesdavo pamokas ir laboratorinius darbus.
Muziejus turėjo kartono, knygrišystės, medžio bei metalo darbų įrankių komplektus, kuriuos naudodavo organizuodamas pradinių mokyklų mokytojams trumpalaikius darbelių kursus. V. Ruzgas mielai skolindavo įrankių komplektus mokykloms.
Nenuilstančio muziejininko V. Ruzgo pastangomis muziejuje susiformavo nauja darbo kryptis – mokomosios ekskursijos. Tai būdavo įdomu: pats V. Ruzgas su vaikais keliaudavo gamtininko keliais, paskui viską apibendrindavo, aprašydavo ir išleisdavo ta tema mokomąją medžiagą, kuri taip ir vadindavosi „Mokomosios ekskursijos“. Vėliau tos dalykinės gamtinės mokomosios ekskursijos išaugo į mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursus, kurie vykdavo visoje Lietuvoje. Ekskursijos tapo pavyzdžiu kitų – geografinių, istorinių ir kraštotyrinių, literatūrinių – ekskursijų mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursų programos dalimi, o jau patys mokytojų kvalifikacijos kursai – tai garsių pedagogų J. ir A.Vokietaičių sumanymas.
Dar vienas didelis V. Ruzgo nuopelnas kultūriniam Lietuvos gyvenimui – būtent jo iniciatyva Pedagoginiame muziejuje įvyko pirmasis Lietuvos muziejininkų suvažiavimas. Jame dalyvavo jau žinomi muziejininkai bei kraštotyrininkai: šiaulietis Peliksas Bugailiškis, panevėžietis Jurgis Elisonas, pats V. Ruzgas, tarp svečių dalyvavo Antanas Žmuidzinavičius, Vaclovas Biržiška, Aleksandras Merkelis (Antano Smetonos adjutantas ir biografas) bei dar daug kitų žymių tuometinių kultūros asmenybių.
Suvažiavime buvo priimtas memorandumas prie kurio parengimo daug prisidėjo ir V. Ruzgas. Memorandume vienas iš svarbiausių punktų buvo reikalavimas atgaivinti Valstybės archeologijos komisijos veiklą, išleisti paminklų apsaugos įstatymą.
Iš viso to, kas buvo pasakyta, nesunku suprasti, kokių plačių pažiūrų žmogus buvo V. Ruzgas. Jam rūpėjo daugelis kultūrinio gyvenimo sričių. Tačiau negalime neprisiminti, kad vadovaudamas muziejui ir bibliotekai jis patyrė ir nemažai išbandymų, didelių pergyvenimų. Pvz., Kai burmistro pareigas ėjo Merkys, tai jo pavaduotojas pulk. Rusteika 1936 m. pareikalavo vieną pagrindinę salę ištuštinti ir perduoti miesto lombardui. Duodamas tokį parėdimą, Rusteika motyvavo tuo, kad lombardas duoda savivaldybei pelną, o muziejus tik nuostolį, – atsiminimuose rašė V. Ruzgas. (Ruzgas V. Kai aš mažas buvau, Respublikinis pedagoginis muziejus, f. 4–c, ap. 1, b. 60, p. 40–41.). Miesto savivaldybei atsisakius remti Pedagoginį muziejų ir mokytojų biblioteką, V. Ruzgas dirbo be atlyginimo. Vėliau LR švietimo ministerijos Pradžios mokslo departamento direktoriui ir bičiuliui J. Vokietaičiui išrūpinus menką atlyginimą, nenuilstantis direktorius tęsė darbą. Mano didžiausia svajonė buvo išsaugoti Pedagoginį muziejų nuo likvidavimo ir vystyti jo veiklą, – rašė V. Ruzgas. (Ten pat, p. 44.). Manau, kad tik savo kruopščiu ir reikalingu Lietuvai darbu, neišsenkančiomis idėjomis ir būdamas nepaprastos tolerancijos žmogus jis pats sau susikūrė atminties paminklą.
V. Ruzgas savo gyvenimą paaukojo mokytojų ir mokinių reikalams, parašė daug vadovėlių, įvairių straipsnių, recenzijų gamtos mokslo, pedagogikos klausimais. Minėtinos šios knygos: „Bibliotekoms vadovėlis“ (1937), „Gamtos metodikos pagrindai“ (1930), „Gamtos vadovėlis“ (1938), „Kartono ir knygrišyklos darbų vadovėlis“ (1926), „Kraštotyra ir mokykla“ (1934), „Medžio ir metalo darbai“ (1930), „Mokomosios ekskursijos“ (1927), „Švietimo darbas ir mokytojai Lietuvoje 1918–1928 m.“ (1928), „Tėvynės pažinimo vadovėlis“ (1939), „Vaikų auklėjimas“ (1935), „Mokytojų kalendorius“ (1928/1929, 1931/1932), „Kaip augalai rinkti, gerbarai ir kolekcijas daryti“ (1925) ir dar daug kitų.
Kai kuriuos vadovėlius ir straipsnius V. Ruzgas pasirašinėdavo Alaušo (tėviškės ežero) slapyvardžiu.
Vokiečių okupacijos metais muziejus buvo uždarytas, o jo eksponatai išslapstyti. Dalis eksponatų ir visas archyvas žuvo. Po karo muziejus ilgą laiką veikė kaip metodinis kabinetas prie Kauno miesto liaudies švietimo skyriaus, kuriam vadovavo tas pats V. Ruzgas. 1958 m. tuometinio švietimo ministro Mečislovo Gedvilo įsakymu Pedagoginis muziejus reorganizuotas į Respublikinį pedagoginį muziejų (dirbo 6 žmonės). Jam grąžintos dar prieš karą buvusios patalpos (Laisvės al. 24), įrengiama pirmoji stacionari ekspozicija. Direktoriumi ir toliau dirbo V. Ruzgas.
Vartant V. Ruzgo atsiminimų rankraščius ir kitus to meto dokumentus, stebina paties V. Ruzgo ir su juo dirbusių žmonių didžiulis pasišventimas kultūriniam ir pedagoginiam darbui.
Bėga metai, keičiasi žmonių kartos, vardai, o V. Ruzgo vardas ir šiandien su didžiausia pagarba ir padėka tariamas muziejininkų, bibliotekininkų, pedagogų. Tikimės, kad taip bus visada...
Atgal
