Asmenybės
05 15. Kelias į mokslo aukštumas (1 dalis)
Prof. habil. dr. Aldonos Paulauskienės aštuoniasdešimtmečiui
Arnoldas Piročkinas
2015 m. gegužės 18 d. žinoma kalbininkė prof. habil dr. Aldona Paulauskienė švenčia savo gyvenimo 80 metų sukaktį. Ką tokia proga pasakyti? Jeigu jai vienai, tai pirmiausia tiktų pasidžiaugti, kad išgyveno amžių, kuris, pasak Šv. Rašto „Psalmyno“ 90 psalmės, galbūt įmanomas tik tvirtesniems (Ps. 90,10). Kartu palinkėkime jubiliatei tolesnių sveikatos metų, giedros ir pakilios nuotaikos laukti būsimų sukakčių.
Tačiau kaip sunku apsispręsti, ką ir kiek nedideliame straipsnyje atrinkti visuomenei iš turtingo ir prasmingo Profesorės gyvenimo. Kaip papasakoti, kad žodžiams būtų ankšta, o mintims erdvu? Gal pradėkime nuo to, kad pagal gimimo vietą (Alytaus raj. buv. Daugų apyl. Pocelonių kaimas) Jubiliatė yra dzūkė. Iš anksto norim pasakyti, kad ji dzūkė ir pagal savo būdą, pasaulėjautą, gyvenimo nuostatas. Dzūkus taip yra apibūdinęs bostoniškėje „Lietuvių enciklopedijoje“ žinomas geografas Antanas Bendorius: dzūko „ b ū d a s pasižymi atvirumu, vaišingumu, gyvumu, vaizduotės lakumu, narsumu. Dzūkas kalbus, nuoširdus, nors drauge ambicingas; dainų ir apskritai grožio mėgėjas, nelinkęs į perdidelį turto rūpestį; konservatyvus. Užgrūdintas kietų gyvenimo sąlygų, jis pasitenkina tuo, ką turi; pats būdamas vargingas, jautriai užjaučia artimą nelaimėje“ (t. V, 1955, p. 303).
Knygos viršelis
Visas etninių grupių apibendrinamąsias charakteristikas reikia vertinti kritiškai, nors ir negali jų nė visiškai atmesti. Yra žemaičių, kurie gyvesni ir kalbesni už dzūkus, yra dzūkų, kurie „suvalkietiškesni“ už suvalkiečius. „Genys margas, svietas -dar margesnis“, -sako sena patarlė.
Prie šio dzūkų apibūdinimo, norėčiau pridėti dar vieną bruožą, nors puikiai suvokiu jo santykiškumą. Tas bruožas -tai dažnam dzūkui būdingas veržimasis “išeiti į žmones“. Tokių ambicingų žmonių esama visoje Lietuvoje, bet man ypač krito į akį dzūkai. Baigęs universitetą, trejus metus dirbau septynmetėje mokykloje prie Merkio. Iškilęs kitur, nesilioviau, kiek pajėgdamas, stebėti jos apylinkės žmonių gyvenimą ir mokinių likimus. Per 60 metų trukusį stebėjimą susižavėjęs galiu pasidalinti tokiais faktais: mano apytikrėmis žiniomis, iš mokyklai priklausiusios zonos, kurios didžioji dalis, Merkio kairioji pusė, buvo engiama lenkų valdžios, iškilo trys profesoriai, du atkurtosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos Seimo nariai, keli docentai ir mokslų daktarai, o turinčių aukštųjų mokyklų diplomus skaičiaus nė nesuvaikau.
Mano stebėjimais, visas čia suminėtų bruožų kompleksas taip pat pritaikomas jubiliatei Aldonai Paulauskienei. Taigi ji ir pagal savo būdą yra tikra dzūkė. Kas šiandien pasakys, kaip klostėsi jai šie bruožai. Esu linkęs manyti, kad kurie ne kurie yra tiesiog įgimti ar bent pačioje ankstyvojoje kūdikystėje tėvų įdiegti į jautrią ir imlią psichiką. Ilgainiui šitie bruožai, veikiami ir papildomi visokių gyvenimo aplinkybių, susikristalizavo į ryškią Jubiliatės asmenybę.
O tų gyvenimo aplinkybių būta nelengvų, sakyčiau, netgi grėsmingų ar žiaurių. Ne vienas šios kartos atstovas yra dėl tokių aplinkybių palūžęs, daugybė jų nuleido rankas ir panarintomis žemyn akimis išsižadėjo aukštesnių tikslų. To nepadarė, nors sunkumų gal patyrė daugiau už juos, Aldona Paulauskienė. Štai kaip viename nespausdintame rašinyje, kurį teko man skaityti, jos rašoma apie savo gyvenimo idealą:
„Gyvenimas – vertybė, jei gyveni, turėdamas kilnų tikslą siekti ko nors gero ir gražaus sau ir kitiems. Ne kiekvieną dieną pradėdamas iš naujo, o tęsdamas diena iš dienos savo kelionę žiburėlio link. Škicas? Ne, tai ne škicas!Tai vingiuojantis kelias, kurį visaip kraipo gyvenimo aplinkybės, bet, turėdamas valios ir užsispyrimo, lemtingu momentu gali apeiti tau aplinkybių primestą kliūtį, gali konkretinti tikslą. Vienintelė mirtis neapeinama. Bet saugantis ir ją galima šiek tiek atitolinti. Svarbu atsilaikyti ir pabūti ilgiau, kur taip kvepia jazminai...“ Taip pati Aldona nusakė savo gyvenimo kvintesenciją.
Prof. habil. dr. Aldona Paulauskienė
Kaip minėta, Aldona Paulauskienė yra gimusi 1935 m. gegužės 18 d. Pocelonių kaimo valstiečių Rapolo ir Zuzanos Platūkių šeimoje. Tėvai buvo kiek nusivylę, kad pirmagimis kūdikis – mergaitė: tikėtasi berniuko, nors atsargoje iš anksto turėtas vardas mergaitei – Aldutė, kurį tėvelis, sako, susapnavęs prieš dukrelės gimimą per sapną. Atrodo, tas tėvų nusivylimas ir apskritai moteriškosios lyties nario ne visai lygiateisiška būklė Platūkytei visąlaik gulėjo širdyje, ir tai kiek ne kiek galėjo skatinti jos ambicijas veržtis į mokslus, kurie vieninteliai duotų galimybę jai išreikšti tinkamai save... Tėveliai, kad ir buvo iš karto nusivylę, dukrele labai rūpinosi. Kai ji pradėjo sirginėti ir įsisirgusiai reikėjo ieškoti gydytojų pagalbos Kaune (Alytuje nebuvo pajėgūs), tėvas lindo į skolas ir, laikydamas trimetę dukrelę glėbyje, nukako į laikinąją sostinę ir kartu su ja glaustėsi pažįstamų buteliuose. O likimas, tarsi norėdamas atsilyginti už padarytą jiems akibrokštą, vėliau davė tris sūnus. Tad Platūkių šeimoje augo keturios atžalos.
Nedidelio ūkelio savininkui, valdžiusiam bene 7 ha žemės, iš kurios ar ne pusė nedirbamos, reikėjo labai suktis, kad išmaitintų šešias burnas. Poceloniškiai nebuvo dzūkai „šiliniai“, kurių dažnas, pasak V. Krėvės „Raganiaus“, pavasariop pritrūkdavo duonos ir ieškodavo pagalbos pas Merkinės kleboną Žemaituką ir kuriems, rodos, tiko pasakymas “Kad ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos“, bet gyventi Smetonos laikais nebuvo saldybė. Tėvas išmanė dailidės darbą, bet perstatytos trobos virtuvėje neįstengė sudėti medinių grindų – buvo plūktinė molio asla. Ir Aldutė, nuėjusi į mokyklą, kur mokiniai, palikę savo apavą drabužinėje, vaikščiodavo su šlepetėmis, buvo taip susižavėjusi medinėmis grindimis, jog ėmė svajoti, kaip užaugusi virtuvėje įsitaisys tokias grindis... Beje, tėvelis buvo pirmasis dukrelės mokytojas: kai jos dėl jaunumo nepriėmė į pirmąjį Pocelonių pradžios mokyklos skyrių, jis metus laiko ją pats mokė taip, jog kitais metais ją iš karto priėmė į antrąjį skyrių.
Platūkių Aldutė į mokslo kelią įstojo gimtojo kaimo mokykloje tuo metu, kai Lietuva jau buvo du kartus išvaduota nuo „nesaldaus“ gyvenimo. 1940 m. birželio-liepos mėnesiais šią kilnią misiją įvykdė Josifo Stalino armija, o po metų – Adolfo Hitlerio šarvuotosios divizijos. Po kiekvieno išvadavimo krašte įsisiautėjo neįsivaizduoto masto persekiojimai, ištisų gyventojų grupių smerkimas, trėmimai ir masinės žudynės, iki tol nepatirtos duoklės ir pyliavos, materialinio aprūpinimo sunkumai ir kultūrinės veiklos suvaržymai. Tačiau „gerumui“ nėra ribų: po 1944 m. vasaros prasidėjusio trečiojo Lietuvos išvadavimo klostėsi toks gyvenimas, kad jo „saldumo“ tiesiogiai nepatyrusiam net apsakyti negali: to nepajėgs nė suvokti, jog taip galėta gyventi. Visi „saldumai“ tiesiog gerklę gniaužė. Iki 1949 m. įvykdytos kolektyvizacijos valstiečiai dar šiaip taip vertėsi, bet kai juos suvarė į kolūkius, atėjo badmiriavimo metai tiems, kurie nesugebėjo ar nepriėjo pasivogti. Teko girdėti tada šmaikštų juoką (ir sunkiausiais momentais žmonės sugebėjo šaipytis). Atseit paklaustas, kaip gyvena, kolūkietis atsakęs: vandens turim, nors paskęsk, malkų nors sudek; nusiperkam duonos ir gyvenam. Gerai gyvenam!Tačiau didžiausią siaubą dzūkams, kaip ir apskritai visiems Lietuvos žmonėms, kėlė „klasių kova“. Kol ji vyko, dieną kaime viešpatavo viena valdžia, o naktį ateidavo vykdyti teisingumo – kita. Abiejų valdžių atstovai buvo beatodairiški: užteko menkiausio įtarimo ar klastingo skundo, kad tarp tų dviejų valdžių atsidūręs žmogelis būtų nugalabintas, neretai su visa šeima. Pasiteisinti negalėjo, nes teismo nuosprendį skelbdavo ir vykdydavo tas pats pistoletu ar automatu ginkluotas budelis: advokatų ir tikrų kaltės įrodymų čia nereikėjo.
Įstojusi į mokslo kelią, Aldutė iš karto buvo per maža, kad suvoktų Lietuvos tragišką būklę. O paskui bręstant ir žengiant iš klasės į klasę ją slopino kasdieniai rūpesčiai. Tik artimųjų žmonių ir kaimynų išžudymų, tik pamestų nušautų partizanų lavonų vaizdai įsirėžė giliai giliai į jos atmintį.
Baigus Pocelonių pradžios mokyklą, mokslą reikėjo tęsti Alovės ir Daugų progimnazijose. Čia jau prasidėjo domėjimasis poezija. Šis polinkis į literatūrą galutinai išryškėjo nuo 1949 m. rugsėjo 1 d. pradėjus mokytis Alytaus gimnazijoje, po metų skilusioje į dvi vidurines mokyklas. Alytus nuo seno buvo žymus švietimo židinys. Aldona Paulauskienė minėtame nepublikuotame rašinyje didžiai vertino savo alytiškius mokytojus: „...mūsų mokytojai buvo talentingi žmonės, sąmoningai pasirinkę mokytojo profesiją, kad galėtų išugdyti Lietuvai išsilavinusius piliečius. Jie buvo iš tų laikų, kai renkamasi profesija pagal pašaukimą.“ Iš jų bene didžiausią poveikį Aldonai Platūkytei padarė lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Anzelmas Matutis (1923-1985), žinomas vaikų poezijos kūrėjas. Atidus pedagogas, pastebėjęs savo mokinę aktyviai reiškiantis literatų susirinkimuose ir vakaruose, leidžiant mokyklos sienlaikraštį, ją vienintelę parinko dalyvauti Kauno jaunųjų rašytojų seminare. Po jo Aldona Platūkytė buvo priimta į jaunųjų rašytojų sąjungą. Taigi jai atsivėrė kelias žengti literatūros keliu. Alytaus vidurinėje mokykloje išugdytas potraukis poezijai neišblėso nė vėliau: iki šiandien iškilioji kalbininkė gali pacituoti daugybę lietuvių, latvių ir rusų poetų eilėraščių. Iš tų eilėraščių ji apsčiai semiasi pavyzdžių savo kalbinių veikalų tezėms paremti.
Literatės sėkmę ir rūpestingą mokymąsi vis dėlto lydėjo visokie buitiniai rūpesčiai. Neišvengė ji nė negailestingos, širdį draskančios kolizijos, kuri galėjo baigtis šiurpia drama. Laimė, visos grėsmės praslinko pro šalį: 1953 m. baigė Alytuje vidurinę mokyklą ir, turėdama rankose brandos atestatą, įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Vargas, skurdus apavas ir palaikis drabužis, menkas maistas lydėjo ją ir čia, bet ji, viso to nepaisydama, atsidėjo studijoms. Pasikeitė tik kryptis: užuot toliau plėtojusi savo poetinį talentą, ji, pastūmėta patrauklių tada dar jauno dėstytojo Zigmo Zinkevičiaus istorinės gramatikos paskaitų, pasuko į lietuvių kalbos specializaciją. Išgirdusi dėstytojo pasakymą, kad tas, kuris nemoka vokiečių kalbos, negali būti geras lituanistas, ypač kalbininkas, Aldona Platūkytė, vidurinėje mokykloje mokyta prancūzų kalbos, įsiprašė į pradedančių mokytis vokiečių kalbos grupę. Kai susidarė fakultatyvinės grupelės, ji mokėsi senosios graikų ir sanskrito kalbų. Lotynų, rusų ir lenkų kalbų kursai buvo programiniai, taigi savaime privalomi. Ėmė dalyvauti dialektologinėse ir tautosakos ekspedicijose. Stropi studentė stengėsi geriausiais pažymiais išlaikyti ir nespecialybės dalykų egzaminus: tada duodavo 25 proc. didesnę stipendiją. Tie keli rubliai jai, negaunančiai iš namų beveik jokios paramos, buvo taip pravartūs. Pragyvenimas kiek pagerėjo, kai ją kažkas rekomendavo pasiturinčiai žydų inteligentų šeimai jų dukros korepetitore – mokyti lietuvių kalbos. Aldonos Platūkytės nuostaba buvo didžiausia, kai, pasibaigus pirmajam mėnesiui, mergaitės tėvai vietoj sutartų 80 rublių įteikė 100 rublių banknotą ir pasakė, kad toliau tiek ir mokėsią.
Paskutiniais mokslo metais Aldona Platūkytė ištekėjo už kalbininko Jono Paulausko – tapo Paulauskiene. Baigusi universitetą, ji priimama į Lietuvių literatūros ir kalbos institutą. Atrodo, kad atsivėrė durys į lietuvių kalbos mokslo labirintus. Deja, institute ji neprigijo. Turėjo ieškotis darbo kitur. Rado Respublikiniame mokslinės techninės informacijos ir propagandos institute. Įvairių specialybių ir kelių tautybių labai darniame kolektyve ji įgijo nemenką kalbinio redagavimo patirtį.
Būtų galėjusi čia darbuotis ir toliau, bet, jausdama potraukį dirbti mokslinį darbą, atsiradus progai, nuo 1961 m. rudens tapo Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros aspirante. Jos tikslas buvo, išlaikius tam tikrus egzaminus, parašyti mokslų kandidato disertaciją, ją apginti, gauti filologijos mokslų kandidato laipsnį (dabar – tai mokslų daktaro laipsnis) ir atsidėti pedagoginiam darbui aukštojoje mokykloje, o kartu toliau plėtoti mokslinę veiklą.
Kandidatinei disertacijai Aldona Paulauskienė pasirinko nepopuliarią temą – dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos veiksmažodžių veikslai. To meto lietuvių kalbos specialistams, daugiausia tyrusiems kalbos istoriją ir dialektologiją, rodėsi, jog veiksmažodžių veikslai menka mokslinė problema. Vis dėlto Aldona Paulauskienė buvo atkakli. 1965 m. pradžioje ji disertaciją apgynė. Gynimas kainavo nervų: su vienašališkai griežta kritika stojo prieš jos teiginius viena neoficiali oponentė, nemažai rašiusi apie rusų ir lietuvių veiksmažodžių veikslus. Sako, kad toji kritika kaip tik pasitarnavusi disertantei: Maskvoje veikusi Vyriausioji atestacinė komisija (pagal rusiško pavadinimo pirmąsias raides VAK) karštą diskusiją per gynimą laikydavo disertacijos vertingumo požymiu.Tad, nepaisant šališkos kritikos, Aldonai Paulauskienei, tuo metu jau dirbančiai universiteto Lietuvių kalbos katedroje dėstytoja, VAK¢as pripažino mokslų kandidato laipsnį. Pačiai disertacijos autorei šis darbas davė daug naudos: turėjo progos įsigilinti į sudėtingas veiksmažodžio problemas, iš esmės susipažinti su įvairių kalbininkų veikalais, kuriuose buvo šios problemos sprendžiamos, susiformuoti iš jų tam tikrą pažiūrų į morfologiją sistemą, kuri tapo pagrindu vėlesniems tyrinėjimams.
Tiesa, ir Lietuvių kalbos katedroje ji negalėjo jaustis tvirtai įsigyvenusi: ją vis atnaujinamais rektoriaus įsakymais skirdavo dirbti tik vienus metus. Ilgokai užtruko docento laipsnio suteikimas. Paprastai apgynusiems kandidato laipsnį disertacijas katedros nariams docento vardas būdavo suteikiamas po 2-3 metų: Aldona Paulauskienė jį gavo tik 1973 m., nors tuoj po disertacijos apgynimo ėmė rodytis ne tik jos moksliniai straipsniai, bet ir knygos. 1967 m. išėjo knygos „Lietuvių kalbos veiksmažodžio veikslai“ ir „Leksinės-gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio reikšmės“, o 1968 m. – „Lietuvių kalbos veiksmažodžio asmens kategorija“. Dar po trejų metų išspausdinama monografija „Dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodis“ (1971).
Suteiktas docento vardas galutinai įtvirtino Aldonos Paulauskienės pozicijas aukštojoje mokykloje. O kartu tikriausiai paskatino dar intensyviau dirbti mokslinį darbą. Ji pasidarė pageidaujama kaip kitų kalbininkų bendradarbė. Antai 1976 m. išeina trijų autorių – Evaldos Jakaitienės, Adelės Laigonaitės ir Aldonos Paulauskienės vadovėlis studentams „Lietuvių kalbos morfologija“. Tais pačiais metais pasirodo „Kalbos praktikos patarimai“, kuriems Aldona Paulauskienė parengė nemažą dalį teksto. Po trejų metų, 1979-aisiais, penkiolika metų kauptus veiksmažodžio tyrimų duomenis apibendrino iki tol lietuvių kalbotyroje neturėtoje tokio teorinio lygio studijoje „Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos“.
Universiteto rektorius Jonas Kubilius labai atidžiai sekė darbuotojų mokslinę veiklą ir operatyviai ją paremdavo. Pastebėjęs Aldonos Paulauskienės intensyvų mokslo darbą, jis pasiūlė jai, gavus dvejų metų paskyrimą, rašyti daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertaciją, t.y. gauti aukščiausią to meto Tarybų Sąjungoje mokslinį laipsnį. 1981 m. disertacija buvo apginta. Ir šį kartą disertacija neišvengė karštų prieštaravimų. Tačiau, kai iš Maskvos atvykęs oficialusis oponentas Jurijus Stepanovas, labai plataus profilio kalbininkas, didžiai įvertino tuos disertacijos teiginius, dėl kurių keli Lietuvos kalbininkai ketino siūlyti disertaciją vertinti neigiamai, viskas pasibaigė autorės triumfu. Disertaciją VAK¢as rekordiškai greitai patvirtino. O 1985 m. Aldonai Paulauskienei suteikiamas ir profesorės vardas. Jeigu neklystu, tai pirmoji moteris lietuvių kalbotyroje, tapusi profesore.
Gyvenime rasime ne vieną atvejį, kai mokslininkas, turėdamas aukščiausius mokslinius laipsnius ir vardus, toliau darbuotis tarsi pavargsta. To nepasakysi apie Aldoną Paulauskienę: dabar prasidėjo ypač intensyvaus ir plataus mokslinio ir pedagoginio darbo metai. Kartu lydėjo ir to darbo aukšti įvertinimai.
Jeigu apžvelgtume kalbininkės darbus chronologine tvarka, tai netrukus po profesorės vardo suteikimo, 1986 m., išeina jos kartu su Danute Tarvydaite parašyta knyga „Gramatikos normos ir dabartinė vartosena“. Šis darbas vertintinas kaip svarbus indėlis į lietuvių kalbos kultūros teoriją ir praktiką. Pažeisdami chronologiją, turime nurodyti, kad po dvylikos metų, 1998-aisiais, išleistas abiejų autorių tarsi tęsinys – „Žodyno normos ir dabartinė vartosena“. Dar po trejų metų, 2001-aisiais, viena Aldona Paulauskienė visuomenei pateikė šios aktualios temos apibendrinamąjį veikalą „Lietuvių kalbos kultūra“, o 2002 m. kartu su Rita Miliūnaite išleidžia knygą „Gramatinės formos ir jų vartojimas“, kuri 2009 m. išėjo mums, kalbininkams, neįprastu ketvirtuoju leidimu.
Taigi Aldona Paulauskienė išvarė platų barą lietuvių kalbos kultūroje. Tačiau vis dėlto ši sritis jai nebuvo pagrindinė, kaip ir, sakykime, su Gertrūda Naktiniene ir Vytautu Vitkausku parengtas „Druskininkų tarmės žodynas“ (1988 m..) nepadarė jos tikra dialektologe. Tai buvo veikiau duoklė gimtajai tarmei, žinant, kad ir čia galima atskleisti savo gabumus.
Būtų nedovanotina praleisti Aldonos Paulauskienės ir Laimučio Valeikos angliškai parašytą lietuvių kalbos vadovėlį „Modern Lithuanian. A textbook for foreign students“ (Dabartinė lietuvių kalba. Vadovėlis užsienio studentams, 1994 m.). Šį vadovėlį parengę autoriai kiek ne kiek turėjo galvoje studentus filologus, ypač kalbotyros specialistus.
Pagrindinė Aldonos Paulauskienės purenama dirva ir toliau liko morfologija. Antai 1994 m. ji publikuoja didelę monografiją „Lietuvių kalbos morfologija. Paskaitos studentams“. Veikalas, kuriame nagrinėjamos visos aštriausios lietuvių kalbos problemos, gvildentos disertacijose, straipsniuose ir anksčiau spausdintose knygose, parašytas tokiu moksliniu-teoriniu lygiu, jog gerokai prašoka įprastą studentams skiriamų kalbos vadovėlių dėstymą. Autorė čia akina studentus spręsti esmines kalbos mokslo problemas. Tuo tarpu 2006 m. išleista kalbininkės knyga „Lietuvių kalbos morfologijos pagrindai“ orientuojasi daugiau į vidurinių mokyklų lietuvių kalbos mokytoją.
Aldona Paulauskienė atkreipė dėmesį, kad daugumas XX a. antrosios pusės kalbininkų yra menkokai susipažinę su savo pirmtakų gramatikos darbais, juose reikštomis nuomonėmis ir darytomis išvadomis. Minėtuose jos veikaluose įvairiomis progomis dažnai gvildenami atvejai, kai, pavyzdžiui, mūsų kartos kalbininkai neatsižvelgia į Jono Jablonskio gramatikose ir straipsniuose pagrįstą morfologinių reiškinių traktavimą. Ir štai kalbininkei kilo išganinga idėja pirmiausia parašyti ciklą straipsnių apie antikines gramatikas. Jie publikuoti žurnale „Gimtasis žodis“ 2002 metais. O nuo jų beliko vienas žingsnis iki lietuvių kalbos gramatikų istorijos. 2006 metais išspausdinama knyga „Pirmosios lietuvių kalbos gramatikos“. Knygoje aptartos tik keturios XVII ir XVIII a. gramatikos: Danieliaus Kleino „Grammatica Litvanica“ (1653), jo išleistas lotyniškosios gramatikos vokiškas variantas „Compendium Litvanico-Germanicum“ (1654), Kristupo Sapūno parašyta, o Teofilio Gotlibo Šulco redaguota ir išleista lotyniškai rašyta gramatika „Compendium Grammaticae Lithvanicae“ (1673) ir D. Lietuvoje parengta ir išspausdinta anoniminė gramatika „Universitas lingvarum Litvaniae“ (1737). XVIII amžiuje M. Lietuvoje pasirodė dar bent keturios gramatikos (Gotlibo Milkaus išspausdinta jau 1800 m.), bet jos nepatraukė autorės dėmesio. Šioje lietuvių kalbos gramatikų apžvalgoje kalbininkė ypač iškėlė pirmosios gramatikos mokslinę vertę.
Gramatikų istorijos tęsinio teko laukti net devynerius metus, kol gavom solidžią monografiją „Svarbesniosios XX amžiaus lietuvių kalbos gramatikos“. Šiame 418 puslapių veikale autorė apžvelgė XX a.išleistas daugiausia tautos lavinimui ir kalbos mokslui nusipelniusias lietuvių kalbos gramatikas-morfologijas. Sintaksės darbų ji nesiėmė nagrinėti.
Dideliu Aldonos Paulauskienės nuopelnu lietuvių kalbos mokslui reikia pripažinti tai, kad knygoje vietos skirta ne tik įprastai visuose darbuose nagrinėjamoms „kertinėms“ to amžiaus morfologijoms -Kazimiero Jauniaus XIX a. pabaigoje parašytai, bet 1911 m. lietuviškai, o 1916 m. rusiškai Peterburge išleistai, Jono Jablonskio 1901 ir 1922 m. gramatikoms, Jano Otrembskio lenkiškai parašytos gramatikos III tomui (1956) ir tuo labiau tritomės vadinamosios akademinės gramatikos pirmiesiems dviem tomams (1965 ir 1971), kur išsamiai apibūdinama fonetika bei morfologija, ir dviem vienatomėms gramatikoms -1985 m. rusiškai išleistai ir 1994 m. lietuviškai “Dabartinės lietuvių kalbos gramatikai“. Šios kapitalinės lietuvių kalbos gramatikos neatitraukė autorės dėmesio nuo kelių nemokslinių, mokyklinių, vadovėlinių morfologijų. Du jų autoriai (Juozas Damijonaitis ir Juozas Žiugžda) net neapibūdinti „Lietuvių kalbos enciklopedijoje“, nors jų kalbos vadovėliai plėtojo gramatinę mintį ir kelis dešimtmečius formavo visuomenės požiūrį į kalbos reiškinius. Autorė, sakytume, visai pagrįstai buvo drąsi, kad savo knygoje suteikė vietos J. Damijonaičio 1923m. išleistai „Lietuvių kalbos gramatikai“, J. Ambraškos ir J. Žiugždos dviem „Lietuvių kalbos gramatikoms“ (1937 ir 1938 ), nors pastaroji yra tik vadovėlis pradinės mokyklos V skyriui. Ji plačiai apibūdino ir iškėlė gramatikos naujoves J. Žiugždos trijose „Lietuvių kalbos gramatikos“ I dalies laidose-variantuose (1943, 1946, 1971).
Pastebėtą net menkesnę gramatinės minties pažangą Aldona Paulauskienė nepraleidžia progos įvertinti. Kadangi tokių atvejų ji rado ir J. Žiugždos bei jo pirmtakų gramatikose, sąžininga gramatikų istorijos tyrėja laikė savo pareiga, nepaisant paties J. Žiugždos pernelyg pabrėžiamo komunistinio kryptingumo, pripažinti jį turėjus tam tikrų nuopelnų lietuvių gramatikos mokslui. Užtat ji griežtoka naujosios kartos lietuvių kalbos specialistams, kai jie, sąmoningai ar nesąmoningai ignoruodami tiek lietuvių, tiek kitų tautų kalbininkų-gramatikų patirtį, aklai kartoja akivaizdžiai mokslinei metodologijai prieštaraujančius senus teiginius. Štai ryškus pavyzdys, kaip ji įvertina akademinių gramatikų nuomonę dėl lietuvių kalbos linksnių skaičiaus: „Jeigu lietuvių kalbos gramatikų autoriai būtų laikęsi elementariausios logikos, tai nebūtų buvę tokio paradokso: linksnių yra šeši, šauksmininkas – ne linksnis, o linksniuojant vis tiek jis įrašomas į linksnių paradigmą (DLKG, p. 68, 70). Dar reikėjo pagalvoti apie tai, kur tą šauksmininką dėti. [...] Taigi ir šauksmininkas, jei jis nėra daiktavardžio linksnis, tai kas tada?“ (p. 295).
Rūstokai įvertintas ir kitas akademinių gramatikų požiūris: „Kaip jau sakyta, akademinių gramatikų autoriai tais atvejais, kai su jais būdavo diskutuojama, tardavosi esą visa galva aukštesni už tą patį darbą dirbančius žmones ne akademijos sistemoje. Juo stipresni oponentų argumentai, juo didesnis akademinių gramatikų autorių užsispyrimas.
Atgal
.jpg)
