VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Asmenybės

04 21. Vladislovas Taločka – baltarusių kunigas, Lietuvos patriotas (Pabaiga)

Vytautas Žeimantas

Baltarusijos rašytojų sąjungos narys

Rašė ir lietuvių spaudai

Iš lietuviškų laikraščių, su kuriais bendravo V. Taločka, galima būtų išskirti du – Seinuose ėjusį „Vadovą“ ir Kaune leistą „Draugiją“.

Mėnesinis laikraštis „Vadovas“, ėjęs Seinuose 1908-1914 m., buvo skiriamas dvasiškiems lietuvių reikalams. Jį leido Kazimieras Prapuolenis, finansavo Šv. Kazimiero draugija. Spausdino Juozo Laukaičio spaustuvė Seinuose. „Vadovas“ skelbė vyskupijų nurodymus, sprendimus, įvairiems atvejams skirtus pamokslus, žymių teologų kalbas, straipsnius religijos klausimais, maldas, svarstė lietuvių kalbos dalykus ir kitką.

Baltarusių laikraštis „Naš sciag“, ėjęs Vilniuje 1923 m.

„Draugija“ – literatūros, mokslo ir politikos žurnalas, ėjęs Kaune kas mėnesį 1907–1914 m. Leido Šv. Kazimiero draugija. Jame buvo aptariami literatūros, mokslo, politikos reikalai, bažnyčios ir teologijos dalykai, nagrinėjami literatūros kritikos, kultūros ir visuomenės gyvenimo klausimai, spausdinamos recenzijos, poezijos ir prozos kūriniai. Žurnale bendradarbiavo per 150 autorių, tarp jų Jonas Basanavičius, Kazimieras Būga , Liudas Gira, Lazdynų Pelėda, Maironis, Pranas Mašiotas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Augustinas Voldemaras, Vydūnas, Vladislovas Taločka.

Dažnai istorinėmis temomis V. Taločka rašė Vilniaus katalikų laikraštyje „Dwutygodnik Diecezjalny“. (Diecezijos dvisavaitinis). Rašė ir į liberalų laikraštį „Przegląd Wilenski“ (Vilniaus apžvalga), lenkų kalba leistą nuo 1911 metų. Šis laikraštis propagavo demokratines idėjas, visų tautų teisinę lygybę, todėl buvo lenkų valdžios persekiojamas ir uždarytas.

Katalikų kunigams skirtas mėnesinis žurnalas „Vadovas“, ėjo 1908 - 1914 m. Seinuose

Kuriuo keliu eiti?

Kunigas V. Taločka  neapsiribojo vien baltarusių istorija, literatūrologija, apskritai publicistika. 1915 m. jis buvo vienas iš svarbiausių nuo karo nukentėjusių baltarusių vaikų prieglaudos „Zolak“ (Aušra) steigėjas Vilniuje. 1916-1918 m. V. Taločka veda religijos pamokas Vilniaus baltarusiškose mokyklose, beraščių darbininkų kursuose. Dalyvavo 1918 m. sausio 25-27 dienomis Vilniuje įvykusio Vilniaus ir Gardino krašto baltarusių suvažiavime.

Šiame suvažiavime, kaip teigia Minske 1996 m. išleista „Belaruskaja enciklapedija“ (T. 2, 412 p.), „įvairių politinių krypčių baltarusiai bandė suderinti bendrus siekius ir padėti pirmąjį akmenį į mūsų valstybės statybos fundamentą“. Suvažiavime vyravo dvi koncepcijos: laisvos Baltarusijos įkūrimas ir Lietuvos-Baltarusijos konfederacinės valstybės, sudarytos iš dviejų autonomijų – Lietuvos ir Baltarusijos, įkūrimas. V. Taločka save laikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu, todėl nepriklausomą Lietuvą jis matė sąjungoje su Baltarusija. Suvažiavimas bendro sprendimo nepriėmė, buvo nutarta įsteigti Vilniaus baltarusių Radą.

V. Taločka pritarė Vilniuje, 1918 m. vasario 16 d. paskelbto Lietuvos nepriklausomybės akto idėjoms. Lenkai, kaip žinia, šio Akto nepripažino, stiprino lenkinimo politiką.

„Ypač Vilniaus seminarija buvo vedama lenkų dvasioje ir ruošė kunigus lenkintojus gudų ir lietuvių parapijoms. Seminarija buvo paversta lenkiška aukštesniąją mokykla, kur stoti išėjusiems lietuvių gimnazijas buvo tiesiog užkirstas kelias“,  - 1918 m. rašė Lietuvos valstybės užsienio reikalų ministerijos leidinys „Lietuvos valstybės kūrimas ligi Vyriausybei susidarius“.

1918 m. balandžio 26 d. Vilniuje posėdžiavusi Lietuvos Taryba pritarė Antano Smetonos paruoštai rezoliucijai dėl „nenormalaus stovio“ Vilniaus kunigų seminarijoje. Buvo nutarta dėl to kreiptis į Romos popiežių. Rezoliucijoje buvo teigiama, kad „Vilniaus dvasinėje katalikų seminarijoje turi būti lietuvių kalbos, istorijos, geografijos ir literatūros mokytojai. Išėję tą seminariją, kunigai privalo pakankamai mokėti lietuvių kalbos, būti susipažinę su lietuvių literatūra ir istorija. Ir bent pusės seminarijos vadovybės ir profesorių turi būti lietuviai“. Vatikane šio balso tada neišgirdo.

O baltarusių katalikų teisių dar nebuvo kam ginti. Buvo tik keliolika tokių kaip kunigas V. Taločka pasišventusių baltarusių šviesuolių. Tačiau tokių žmonių dėka Vilniaus kunigų seminarijoje susikūrė baltarusių klierikų būrelis. Jo nariai pusiau slapta skaitė baltarusiškas knygas, slapyvardžiais rašė į baltarusiškus laikraščius, net buvo sukūrę baltarusių chorą. Tačiau seminarijos vadovybė neleido oficialiai seminarijoje dainuoti baltarusiškai.

Lietuvos Tarybos narys

Kai Lietuvos Taryba, paskelbusi nepriklausomybę, suprato, kad atkurti Lietuvos valstybę be tautinių mažumų paramos bus labai sunku, į Tarybos sudėtį buvo pakviesti šeši baltarusių ir trys žydų atstovai. Tarp baltarusių pirmuoju buvo įrašytas Vladislovas Taločka. Po jo ėjo Ivanas Luckevičius, Dominykas Semaška, Ivanas Stankevičius, Vaclovas Lastauskis ir Kazimieras Talkevičius. Į Lietuvos Tarybą jie buvo priimti vienbalsiai 1918 m. lapkričio 27 dieną.

V. Taločka aktyviai dalyvavo Lietuvos Tarybos veikloje, rūpinosi katalikų bažnyčios, baltarusių tautiniais reikalais.

Baltarusiškai kalbėti – ne!

Vilnius vyskupas Edvardas fon Ropas, palaikęs tautines mažumas, caro valdžios buvo ištremtas iš Vilniaus, vėliau, 1917 metais paskirtas Mogiliovo vyskupu ir metropolitu. Valdytoju pasiliko kunigas Michalkevičius, kuris pasirašė grupės lenkų 1917 m. gegužės 27 d. memorandumą, kuriuo reikalavo Lietuvos prijungimo prie Lenkijos.

Lietuviai dėjo daug pastangų, kad Vilniaus vyskupu būtų paskirtas lietuvis. Jiems tai po ilgų derybų pavyko pasiekti. Vilniaus vyskupu tapo Jurgis Matulaitis Jo ingresas įvyko 1918 m. gruodžio 8 d.

„Lietuvos Taryba norėjo, kad vyskupas pirmiausia kalbėtų lietuvių kalba, o po to baltarusiškai. Pasakiau savo nuomonę, kad pirmiausiai kalbėsiu lenkiškai, nes jų Vilniuje yra daugiausia, - rašė savo dienoraštyje Jurgis Matulaitis - O dėl kalbos baltarusių kalba, tai dar pagalvosiu. Dėl viso pikto paprašiau kunigo V. Taločkos, kad jis man parašytų nedidelę kalbą baltarusiškai“

Kapitula kategoriškai pasisakė prieš vyskupo kalbą baltarusiškai. Kapitula rengė ingresą ir jos nuomonė buvo labai svarbi. Labiausiai šiuo faktu piktinosi prelatas Francišekas Wieliczko, kuris tvirtino, kad Vilniuje nėra baltarusių, ir jie yra tik vokiečių išsigalvojimas. Vyskupas J. Matulaitis jam replikavo, kad net lenkų interesus reprezentuojantis laikraštis „Dziennik Wilenski“ pripažįsta, kad vyskupijoje yra 17 procentų baltarusių.

„Man gaila buvo tos niekinamos tautos, - rašė savo dienoraštyje Jurgis Matulaitis. - Norėjau, kad pamatytų, jog vyskupas jų kalbos neatsisako. Norėjau apskritai išvengti skandalo ir neramumų bažnyčioje. Pareiškiau, kad bulę būtina skaityti ir baltarusiškai“ Kapitula nenusileido ir baltarusių kalba per vyskupo ingresą nenuskambėjo.

„Lietuviai ir baltarusiai nebuvo labai patenkinti tokia padėtimi, – rašė Jurgis Matulaitis. - Bet žinojo, kad čia nebuvo mano kaltės. Viską tvarkė kapitula , aš kaip svečias turėjau paklusti nustatytai tvarkai“.

Ištremiamas iš Vilniaus

Lenkams užgrobus Vilnių, V. Taločka lieka dirbti savo parapijoje, tęsia baltarusišką veiklą. Dėl to nuo 1920 m. lenkų civilinė valdžia pradėjo jį persekioti. Keršijo jam ir žemesnio rango bažnytinė valdžia, nors ir žinojo vyskupo J. Matulaičio teigiamą požiūrį į tautinių mažumų poreikius.

Vilniaus B. Kleckino baltarusių leidyklos skelbimas

1920 m. rudenį į Vilnių atvažiavo vyskupas Vladislavas Bandurskis (Wladyslaw Bandurski), geras Juzefo Pilsudskio draugas. Bažnytinių pareigų Vilniuje jis neturėjo, tačiau pradėjo visur kištis. V. Taločka davė jam atkirti spaudoje, pasiūlė jam ir nesukti galvų šovinistinėmis idėjomis ir išvažiuoti iš Vilniaus. Už tai gavo pylos nuo Vyskupijos kurijos kanclerio Lucijano Chalevskio (Lucian Chalewski).

Vyskupas J. Matulaitis, lenkų valdžios spaudžiamas, 1925 m. turėjo palikti Vilnių. Jį pakeitė vyskupas - aršus lenkomanas. Lietuvių ir baltarusių kunigams, dirbusiems Vilnijoje, atėjo sunkios dienos.

Okupantų kantrybės taurė V. Taločkos atžvilgiu persipildė 1938 m. gruodžio 15 d., kai Vilniaus vaivada kaip „nepatikimą asmenį“ ištrėmė kunigą iš miesto. Kurį laiką jis buvo priverstas gyventi Balstogėje.

Vladislovo Taločkos kapas Vilniuje, Rasų kapinėse

Priglaudė Rasų kapinės

Į Vilnių V. Taločka sugrįžo, kai miestas buvo sugrąžintas Lietuvai, prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui. Tačiau gyveno jau neilgai. Jis mirė Vilniuje 1942 m. lapkričio 13 d.

„Liaudis mūsų krašte kalba trimis kalbomis. O kokia kalbėjo kunigas Vladislovas? Iki šio laiko visomis trimis – kalbėjo lenkiškai, lietuviškai, baltarusiškai. tačiau visą laiką labiausiai dirbo baltarusių dirvai, baltarusių tautai.... - prie V. Taločkos kapo kalbėjo kunigas Adomas Stankevičius. - Prieš pat mirtį kažkokiu paslaptingu refleksu blykstelėjo jo dvasioje nacionalinio trikalbio krašto idėja: jau netekdamas sąmonės dar kažką sau kalbėjo baltarusių, lenkų ir lietuvių kalbomis. Savo mirtimi kunigas Vladislovas Taločka užbaigė seną buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių ir jos tautų epochą.“

Turbūt šie žodžiai paskatino rašytoją Zenovjušą Ponarskį (Zenowiusz Ponarski) Balstogėje einančiame žurnale „Bialoruskie Zeszyty Historyczne“ (Baltarusių istorijos sąsiuviniai) paskelbti (1997, Nr.8) straipsnį, užvardytą garsiu pavadinimu: „Vladislovas Taločka – paskutinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis“ (Wladyslaw Toloczko – ostatni obywatel Wielkiego Księstwa Litewskiego).

Parapijiečiai V. Taločką iškilmingai palaidojo Rasų kapinėse. Ten jo kapas išliko iki šiol.

Atgal