Asmenybės
04 18. Vladislovas Taločka – baltarusių kunigas, Lietuvos patriotas (1 dalis)
Vytautas Žeimantas
Baltarusijos rašytojų sąjungos narys
Prieš Vilniaus prijungimą prie Lenkijos
Ėjo 1921 metai. Vilniuje buvo labai neramu. 1920 m. spalyje želigovskininkų užgrobtas miestas skendėjo nežinioje. Neseniai atsikūrusi Lietuvos valstybė Vilnių laikė sava sostinę. Vietos bolševikai, palaikomi Raudonosios Rusijos, bandė čia kurti Lietuvos ir Baltarusijos socialistinę respubliką. Lenkija, klastingai užgrobusi šį kraštą, norėjo Vilniją pavesti sava provincija.
Vladislovas Taločka Vilniuje. 1917 metai
Visi pretendavę į Vilnių, siekdami paremti savo veiksmus, ieškojo ideologinio ir politinio pagrindimo. Tuo klausimu savo nuomonę turėjo ir tuo metu Vilniuje dirbęs baltarusių kunigas Vladislovas Taločka. Jam pratrūko kantrybė skaitant vilniečio žurnalisto ir istoriko Jano Obsto, karšto Vilniaus prijungimo prie Lenkijos šalininko, rašinius. Jam atsikirsdamas, V. Taločka slapyvardžiu Widz paskelbė feljetoną lietuvių leidžiamame savaitraštyje „Straž Litwy“ (Lietuvos sargyba), ėjusiame lenkų kalba 1921 m. Vilniuje, vietoje lenkų valdžios uždaryto laikraščio „Dzwon Litvy“ (Lietuvos varpas). Šiuos laikraščius leido ir redagavo Mykolas Biržiška.
Feljetonas buvo parašytas dialogo forma – žurnalistas Obstas egzaminavo Šv. Kazimierą dėl Vilniaus priklausomybės. Feljetone žurnalistas Obstas tikino, kad danguje už Vilniaus prijungimą prie Lenkijos pasisako visi, išskyrus du litvomanus - žemaičių vyskupą Merkelį Giedraitį ir unitų vyskupą jėzuitą Maksimiljaną Ryllą. Šv.Kazimieras, aišku, turėjo priešingą nuomonę. Jis buvo nustebęs, kodėl Lietuvos sostinė Vilnius turi būti inkorporuota į Lenkija, stebėjosi kodėl lenkai Vilniuje nemato lietuvių, baltarusių ir žydų. Satyra buvo aštri, valdžios reakcija – staigi. Laikraščio tiražas buvo konfiskuotas. O redaktoriui M. Biržiškai iškelta byla. Nepadėjo ir tai, kad kunigas V.Taločka pripažino šio feljetono autorystę. 1921 m. birželio 14 d. įvyko teismo posėdis. Vilniaus prijungimo prie Lenkijos idėją teisme plėtojo Vilniaus vyskupijos kurijos kancleris prelatas Francišekas Wolodzko, net buvo pakviesti profesoriai iš Lenkijos. M. Biržišką ir V. Taločką gynė garsus Vilniaus advokatas Tadas Vrublevskis. Byla, aišku, realaus teisinio pagrindo neturėjo, buvo tik aiškus valdžios noras užčiaupti burnas šio grobikiško akto priešininkams. T. Vrublevskis bylą laimėjo, M. Biržiška ir V. Taločka buvo išteisinti. Tačiau šis incidentas negalėjo neatsiliepti kunigo V. Taločkos gyvenime. Virš jo dar labiau įsitvirtino „lenkų priešo“ aureolė.
V.Taločka bendradarbiavo ir žurnale „Kolosse“, kuris ėjo Vilniuje 1935 – 1939 metais. Žurnalo titulinis puslapis ir vieno numerio turinys
Kalbėjo ir lietuviškai
Vladislovas Taločka, katalikų kunigas, istorikas, kultūrologas ir literatūros kritikas, gimė 1887 m. vasario 6 d. Gardine, gubernijos valdybos tarnautojo šeimoje. Jis buvo vyriausias sūnus, vėliau dar gimė du broliai. Šeima gyveno pasiturinčiai, Gardine Garadničanskaja gatvėje turėjo savo namą. 1894-1904 m. jis mokėsi Gardino gimnazijoje. 1906 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Į kunigus buvo įšventintas 1909 m. 1909-1914 m. studijavo teologiją ir filosofiją Austrijoje, Insbruko katalikiškame universitete. Mokėjo klasikines ir slavų kalbas, be to kalbėjo ir lietuviškai, vokiškai.
Po studijų Austrijoje sugrįžo į Vilnių. Nuo 1914 m. gyveno Vilniuje. dirbo kunigu Šv. Stepono ir buvusioje Bernardinų bažnyčiose. Vienas iš pirmųjų bažnyčioje pradėjo vartoti baltarusių kalbą. Ir, aišku, iš karto susilaukė griežto pasipriešinimo iš lenkų. Iš sakyklų buvo teigiama, kad Dievas nesupranta maldų baltarusių kalba, o viešumoje buvo sakoma, kad baltarusių tautos iš viso nėra, yra tik tarmiškai (tuteišiškai) šnekantys lenkai.
„Bielarus“, „Homan“, „Krynica“...
Kunigas V. Taločka neapsiribojo bažnytine veikla. Jis aktyviai bendravo su tuometine periodine spauda, propaguodamas ne tik katalikiškas idėjas, bet ir skleisdamas baltarusišką dvasią, žadinančią baltarusių tautinį sąmoningumą. Mokėdamas daug kalbų, rašė ne tik į baltarusiškus, bet ir lietuviškus, lenkiškus, ukrainietiškus, itališkus, vokiškus laikraščius.
V. Taločka kartu su Aleksandru Astramovičiumi, Francišeku Budzka, kitais baltarusių kunigais įsteigė pirmąjį baltarusių katalikų laikraštį „Bielarus“. Jis daug rašė į šį laikraštį, rėmė jo leidimą ir finansiškai. „Bielarus“ pradėjo eiti Vilniuje 1913 m. ir ėjo iki 1915 m., kai miestą užėmė vokiečiai.
V. Taločka rėmė baltarusių katalikų laikraštį „Bielarus”, ėjusį Vilniuje 1913 - 1915 m.
„Visos tautos dabar pergyvena sunkų periodą. Tačiau ypač sunkūs laikai baltarusių tautai. Jai į akis žvelgia tikra mirtis, jei ji nepakils gyventi, jeigu neatsibus“, - tuomet rašė V. Taločka, žadindamas savo tėvynainių tautinę savimonę.
1916 m. V. Taločka pradeda aktyviai bendradarbiauti su nauju baltarusišku laikraščiu „Homan“.
„1916 m. vokiečių feldmaršalas Hindenburgas paskelbė įsakymą, kad baltarusių kalba privalo turėti lygias teises su kitomis šio krašto kalbomis. Tais pačiais metais Vilniuje pasirodė baltarusiškas laikraštis „Homan“. Jame aktyviai bendradarbiavo kunigas Vladislovas Taločka, skelbęs savo straipsnius baltarusių kultūros, istorijos, religijos temomis. Pasirašydavo juos slapyvardžiu Ad. S. (Adam Saladuch), - savo prisiminimuose rašė vilnietis kunigas Adomas Stankevičius. - Čia būtina pabrėžti, kad tuo metu, kunigas Vladislovas Taločka buvo baltarusiško katalikiško judėjimo pradininkas ir vadovas. Viskas, ką tada darė baltarusių katalikai, buvo jo reikalas. 1916 m. Vilniuje baltarusių katalikai padarė pirmuosius žingsnius, kad bažnyčiose ir mokyklose per religijos pamokas butų vartojama baltarusių kalba. Vilniaus diecezijos administracijai buvo pasiustas daugelio baltarusių pasirašytas raštas, kuriuo buvo prašoma, kad bent vienoje Vilniaus bažnyčioje būtų visos apeigos atliekamos baltarusiškai, kad į ją būtų skirtas baltarusis kunigas, kuris ir vaikus religijos mokytų baltarusiškai. Visų šių pastangų iniciatorius buvo kunigas Vladislovas Taločka“.
V. Taločka nuo 1917 m. aktyviai dalyvavo Krikščionių demokratų sąjungos veikloje, reguliariai skelbė straipsnius sąjungos laikraštyje „Krynica“, ėjusiame Vilniuje.
Laikraščio „Bielarus“ reklaminis skelbimas. Vilnius, 1914 metai
Be to jis rašė į baltarusiškus leidinius „Belaruskae žycce“ , „Naša dumka“, „Gadavik Belaruskaga navykovaga tavaristva“ ( Baltarusių mokslo draugijos metraštis), „Kolosse“, lenkiškus – „Dwutygodnik Diecezji Wilenskiej”, „Przegląd Wilenski”, „Przegląd Powszechy”, „Slowo”, „Kurjer Wilenski”, „Przegląd Katolicki”, „Oriens” , ukrainietiškus – Bogoslovije“ , „Dūšpastyr“, „Novaja zoria“. Jo straipsniai pasiekdavo ir tolimąją Kiniją, kur Harbino mieste buvo leidžiamas „Katoličeskij Vestnik“ .
Jis pasirašinėjo sava pavarde ir slapyvardžiais Adam Saladuch, Dryhwicz, P.Kantryba, Archiwista, Aktivus, Observator (О.), Erka, Gardiner, Spektator, Drygwicz, Gvarneri, Wat, Widz ir kitais.
Atgal
