Asmenybės
02 28. Adomo Mickevičiaus pirmoji pažintis su Vilniumi
(Šiais metais sukanka 200 metų, kai į Vilnių atvyko mokytis Vilniaus universiteto pasididžiavimas, romantizmo poezijos literatūroje pradininkas Adomas Mickevičius)
VU bibliotekos Adomo Mickevičiaus muziejaus vedėjas Rimantas Šalna
Adomo Bernardo Mickevičiaus (1798–1855) šeimą, gyvenančią Naugarduke, dar prieš poeto studijas aplankė skaudžios netektys. 1810 m. mirė jo jauniausias penkerių metų brolis Antanas Mykolas. Daug vilčių ir lūkesčių susiejęs su Bonapartu, taip ir nesulaukė Napoleono armijos įžengimo į Lietuvą Adomo tėvas – Mikalojus Karolis (1765–1812). Jis ėjo Minsko teismo vykdytojo ir Naugarduko teismo advokato pareigas. Su motina Barbara, mergautinė – Majevska (1767–1820) be Adomo liko trys sūnūs. Praradęs sveikatą Pranciškus Bronislovas (1796–1862), vienintelis iš brolių, nepaisydamas luošumo, dalyvavo 1830–1831 metų sukilime. Antrasis sūnus Julijonas Aleksandras (1801–1871) – būsimas Kšemeneco licėjaus dėstytojas, paskui Kijevo ir Charkovo universitetų teisės profesorius. Sunkiu Adomui ir jo šeimai gyvenimo laikotarpiu Paryžiuje Aleksandras ne kartą rėmė savo brolį materialiai. Dar vienas sūnus Kazimieras Jurgis (1804–1839) – būsimas caro kariuomenės gydytojas, šeimoje vadinamas suvilkėjusiu, tikriausiai dėl jo perėjimo į stačiatikybę bei keisto būdo ir besaikio alkoholio vartojimo.
Romantizmo poezijos literatūroje pradininkas Adomas Mickevičius
Naugardukas nuo XIII a. penktojo dešimtmečio iki 1795 m. priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Kai kurių istorikų nuomone, čia krikštijosi ir vainikavosi Lietuvos karalius Mindaugas. Nuo 1581 m. posėdžiavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiasis tribunolas. Šiame krašte kryžiavosi įvairių tautų keliai, maišėsi kultūros, tarp jų ir lietuvių. Atsekti tą kultūrą poetas galėjo įvairiais keliais. Naugarduke buvo nemažai Lietuvos istorijos realijų, kurios gaivino poeto fantaziją. Čia stovėjo piliakalnis - vadinamas Mindaugo kapu, plytėjo Gražinos vardo lyguma, už jos Lietuvos kaimas ir to paties pavadinimo slėnis ir ežeras. Vietovardžio su Gražinos vardo egzistavimas iki Mickevičiaus gimimo dar kartą patvirtina, kad Gražinos vardo sukūrimas, priskiriamas Mickevičiui yra eilinė legenda, kurių poeto gyvenimas tikrai nestokojo. Apskrities centre Naugarduke Adomo gyvenimo laikotarpiu buvo 437 namai, iš jų tik 9 mūriniai. Nors Mickevičių namas buvo mūrinis ir patogus gyventi, bet motina dėl skolų buvo priversta jį nuomoti, o pati su vaikais glaudėsi nedideliame mediniame fligelyje. Motina privalėjo rūpintis pati vaikų mokslais. Jie lankė Naugarduko dominikonų mokyklą, kurią Adomas baigė 1815 m. pavasarį.
Kai 1815 rugsėjo mėnesio 24 dieną Adomas Mickevičius briku atvyko iš Naugarduko į Vilnių studijuoti, šio miesto aukštoji mokykla kaip tik įžengė į devynetą metų trukusi klestėjimo etapą. Jaunuoliui teko mokytis universitete, kuriame dirbo daug žinomų Europoje mokslininkų.
A. Mickevičių, atvykusį iš nedidelio, ramaus miestelio, negalėjo nepakerėti Vilniaus, vieno gražiausių to laikotarpio Europos miestų, architektūros menas: charakteringas senamiesčio gatvių ir gatvelių rezginys, garsūs Aušros vartai, prašmatnūs baroko rūmai ir elegantiški gotikos statiniai. Visa tai padėjo formuotis būsimojo poeto romantinėms pažiūroms. Čia, Lietuvos sostinėje, Gedimino mieste, apgaubtame herojiškos praeities ir didvyriškų kovų dėl lietuvių tautos laisvės atminimo, brendo jo talentas.
Atvykęs į Vilnių, Mickevičius apsigyveno Bukštos name pas Michnevičius (manoma, kad šis namas stovėjo Vilniaus gatvėje), kur buvo labai maloniai priimtas ponios Michnevičienės. Jų bute svečiavosi penkias dienas. Simpatiškam jaunuoliui iš provincijos rūpestinga šeimininkė stengėsi motiniškai patarti, kaip reikia elgtis ir kalbėti su universiteto išmintingais profesoriais.
Vėliau A. Mickevičius dažnai prisimindavo vieną linksmą atsitikimą kelionės iš Naugarduko į Vilnių metu. Prieš išvažiuodamas jis buvo įspėtas apie plėšikus, kurie neretai tykodavo prie kelio ir užpuldavo keliautojus. Todėl į kelionę pasiėmė pistoletą. Pamatęs iš miško išbėgantį žmogų ir šaukiantį „Stok ! Stok!“, jis čiupęs ginklą. Tuo plėšiku buvo paklydęs Bukštos namų valdytojas Michnevičius.
Pailsėjęs pas Michnevičius po varginančios kelionės, Adomas nuskubėjo prie Aušros Vartų vykdyti motinai duotą pažadą – padėkoti Dievo Motinai už vaikystėje jam stebuklingai išgelbėtą gyvybę. Adomo motina, ponia Barbara, ne kartą yra pasakojusi, kaip Adomas, dar visai mažas būdamas, iškrito pro langą namuose ir buvo visiškai be žado. Tada išsigandusi moteris puolė ant kelių ir pavedė savo sūnų Dievo Motinos globai. Ir stebuklas – jis tuoj pat atmerkęs akis. Aušros Vartai– švenčiausia vieta Vilniuje – padarė Adomui gilų įspūdį, tai vėliau atsispindėjo jo kūryboje.
Šventoji motina, Čenstakavos gynėja,
Tavimi ir Aušros Vartai Vilniuje garsėja.
Tu Naugarduko žmones su pilimi globoji,
Išgydė ir mane šventa globa tavoji...
Adomas Mickevičius Ponas Tadas, Pirmoji knyga
(Iš lenkų kalbos vertė Vincas Mykolaitis – Putinas ir
Justinas Marcinkevičius. (Vilnius 1978)
Mickevičius liko labai dėkingas už pirmąją svetingą pastogę Vilniuje, apie tai po kelių dešimtmečių pasakojo savo draugui leidėjui Eustachijui Januškevičiui (1805–1874) ir minėjo, kad Michnevičius už rastus pas jį carinės valdžios uždraustus eilėraščius mirė kalėjime. O jo žmona apsigyveno Tovianskių gimtajame dvarelyje Antošventėje.
Mickevičiaus laikais Vilniuje gyveno apie 40000 žmonių. Vilniuje gyvenimas stipriai pagyvėdavo, kai į gubernijos seimelį suvažiuodavo apskričių bajorų delegatai. Bajorų seimelis buvo visų laukiama savotiška pramoga, o pramogavimui įstaigų buvo iš tiesų daug. 1817 m. mieste buvo 29 namų užeigos, 45 valgyklos, 19 restoranų, 61 kavinė, 35 alinės ir biliardinės bei 65 smuklės. 1818 m. Vilniuje buvo 720 mūrinių ir 687 mediniai gyvenamieji namai. Miesto gynybinės sienos ir Žemutinė pilis beveik jau buvo išardytos. Daug kur jautėsi 1812 m. sunkaus karo pėdsakai. Grįstos akmenimis buvo tiktai pagrindinės gatvės ir kelios aikštės. Vandentiekis buvo toli gražu ne visame mieste. Viešam naudojimui buvo skirti 3 fontanais vadinami vandentiekio šuliniai: prie universiteto, šv. Ignoto kareivinių ir prie sinagogos – Vokiečių gatvėje. Šiaip gyventojai naudojosi upių ir tvenkinių vandeniu.
Gatvės ir kiemai, išskyrus žiemą, buvo valomi kartą per metų ketvirtį. Gubernatorius ir jo įstaigos naudojo savo reikmėms buvusius Vyskupų rūmus. Šioje vietoje netrukus po Mickevičiaus išvykimo iš Vilniaus iškilo perstatyti nauji Generalgubernatoriaus rūmai (dabartinis Prezidentūros pastatas).
Ilgesniam laikui Mickevičius apsigyveno taip vadinamuose rektorių namuose – Pilies ir Skapo gatvių kampe su įėjimu iš universiteto kiemo pusės – pas Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto dekaną kunigą Juozapą Mickevičių (1740–1817). Tikriausiai šis įtakingas profesorius nebuvo giminė Adomui, bet mielai sutiko padėti bendrapavardžiui. Adomo skubėjimas tuoj pat atvykus į Vilnių prisistatyti jam leidžia manyti, kad čia neapsieita be išankstinės rekomendacijos, kurią gal pasirūpino gauti poeto mama. Gretimas butas priklausė profesoriaus Simono Malevskio (1759–1832), kuris po dviejų mėnesių buvo išrinktas universiteto rektoriumi, šeimai. Adomas greitai susidraugavo su jo sūnumi Pranciškumi (1800–1870), kuris ateityje tapo Adomo svainiu, mat jie abu vedė žinomos kompozitorės ir pianistės Marijos Šimanovskos (1789–1831) dukras. J. Mickevičius tuo metu paskaitų jau nebeskaitė. Tačiau ir toliau ėjo dekano pareigas. Profesorius buvo žinomas universitete kaip eksperimentinės fizikos dėstymo pradininkas, jos katedros ir kabineto įkūrėjas. Pagal išgales rėmė neturtingus studentus. Būdamas įpareigotas sekmadieniais ir švenčių dienomis vesti švietėjiškus užsiėmimus amatininkams, vaišindavo juos alumi, kad pagerintų kursų lankomumą. Tačiau buvo gana keisto būdo – patys studentai jo nelabai mėgo, laikė fanatiku ir keistuoliu. J. Mickevičius labai kontroliavo, kad studentai prisilaikytų universiteto taisyklių, ypač kad sistemingai eitų išpažinties – kas mėnesį kiekvienas studentas privalėjo pateikti lankomumą liudijančią kortelę, kurią išduodavo išpažintį išklausęs kunigas, be to, paduodami ją fakulteto dekanui, privalėjo pabučiuoti jam ranką, kas jaunimui labiausia nepatikdavo. Kitų fakultetų dekanai taip stropiai studentų nekontroliavo. Bet studentai lieka studentais, jie atsilygindavo profesoriui tuo, kad neretai pateikdavo suklastotas korteles. Tačiau Adomui pavyko įtikti senam, įnoringam profesoriui. Matyt, jaunuolis nesidrovėdavo pabučiuoti profesoriaus ištiestą ranką ar pasakyti kažkokius malonius žodžius vienišam senam žmogui. Profesorius turėjo labai turtingą biblioteką, kuria sėkmingai naudojosi jo globojami studentai, tarp jų ir Adomas. Bibliotekos rinkinyje buvo Petro Skargos (1536–1612), Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (1595–1640), Stanislavo Trembeckio (1739–1812) kūriniai. Galimybė susipažinti su tokiais autoriais, domėtis teatru turėjo pozityvios įtakos Adomo kūrybiniams užmojams. Pas J. Mickevičių Adomas gyveno nuo 1815 m. rugsėjo vidurio iki 1817 m. gegužės mėnesio. Profesoriaus patartas Adomas sėkmingai dalyvavo konkurse universitetinės mokytojų seminarijos kandidato valstybinei stipendijai gauti. Nuo 1815 iki 1819 metų sėkmingai studijavo iš pradžių fizikos ir matematikos skyriuje, o po metų – humanitarinių mokslų fakultete.
Studento materialinė padėtis priklausė nuo stipendijos dydžio. Mickevičius gaudavo per mėnesį 15 sidabrinių rublių. Už 4 sid. rub. galima buvo mėnesį kukliai maitintis, už 40 sid. rub. metams – išsinuomoti kambarį, už 20 – nupirkti arklį. Už kiekvienus studijų metus su stipendija po universiteto baigimo reikėdavo atidirbti po du metus vadovybės nurodytoje vietoje.
Pirmieji Mickevičiaus studijų metai (1815–1816) pareikalavo ypatingo darbštumo. Paskaitos vyko nuo 7 ryto iki 19 valandos su dviejų valandų (12–14) pertrauka. Iki pietų buvo paskaitos iš tiksliųjų mokslų (fizika, chemija, taikomoji matematika) ir dar graikų bei lotynų kalbos. Savanoriškai Mickevičius lankė istorijos paskaitas pas Lelevelį. Be to buvo anglų ir vokiečių kalbų fakultatyvai. Per savaitę – 44 ir daugiau valandų. Akademinių metų pabaigoje už fizikos-matematikos kurso baigimą Adomas gavo filosofijos kandidato laipsnį.
Vilniaus universitetas tuo metu išgyveno klestėjimo laikotarpį. Rusijos caro valdžia iki 1812 metų karo ir kurį laiką po jo, norėdama išvengti prancūzų pažangių idėjų grėsmės imperijai ir kovų dėl
nepriklausomybės pasidalintose žemėse, netrukdė Vilniaus universitetui siekti europinio mokslo lygio. Vilniaus universiteto gyvenimas buvo susijęs su Adomo Jurgio Čartoriskio (1770–1861), kaip Vilniaus švietimo apygardos globėjo,1803–1824 m. veikla. Intensyviausiu ir rezultatyviausiu jo veiklos periodu (1816–1824) Vilniuje buvo sparčiai diegiama Europos mokslo pažanga, kilo žinių ir mokslo ieškojimo entuziazmas. Mickevičiui pasisekė mokytis aukštojoje mokykloje, kurioje dirbo daug europinio garso mokslininkų. Tikriausiai niekam nekils abejonių, kad didžiausią indėlį ugdant poeto intelektą, literatūrinę kultūrą, istorinį suvokimą įnešė trys Alma Mater profesoriai. Įžymus filologas Gotfrydas Ernestas Grodekas (1762–1825) mokė graikų ir lotynų literatūros, Leonas Borovskis (1784–1846) – lenkų literatūros, kartu atskleisdamas ir kūrybos paslaptis. Istoriją labai naujoviškai dėstė Joachimas Lelevelis (1786–1861). Mickevičių su jo siejo ne tik profesoriaus ir studento santykiai, bet ir artima bičiulystė.
Profesorius Lelevelis poetą visaip globojo, padėjo jam išspausdinti pirmuosius darbus, stengėsi sudaryti sąlygas, kad galėtų gilinti žinias užsienyje. Būdamas cenzoriumi, globojo poeto kūrybą, teigiamai apie ją atsiliepė. 1824 metų balandžio 21 dieną pagal Lelevelio garantiją Mickevičius buvo paleistas į laisvę. Išvežant poetą iš Lietuvos profesorius į atsisveikinimo laišką įdėjo jam 100 rub. Lelevelis gimė Varšuvoje. Nuo savo buvimo Lietuvoje pradžios (1804 m.) ėmė domėtis jos istorija, kalba. Ką tik baigęs Vilniaus universitetą jis pasiryžo ką nors parašyti iš Lietuvos istorijos, kadangi, kaip jis rašė: Man atėjo mintis pasekti Lietuvos kilmę, nes ketverius metus gyvenant tos tautos prieglobstyje, iš mano pusės būtų padoru jai palikti savo darbą. Lelevelis 1808 m. parašė darbą Žvilgsnis į lietuvių giminių senumą ir jų ryšius su herulais. Profesorius pats rinko liaudies dainas, iš amžių glūdumų stengėsi išgriebti žinių apie Lietuvos praeitį,tyrinėjo senuosius raštus, archeologines iškasenas. Labai greitai Lelevelis tapo studentų numylėtiniu. Jo paskaitos būdavo tokios įdomios, kad salėje nelikdavo vietos, nes ateidavo ne tik studentai, bet ir miestiečiai. 1824 metais dėl filomatų ir filaretų bylos profesorius iš universitetobuvo pašalintas. Per 1830–1831 metų sukilimą buvo Patriotų draugijos (Varšuvoje) pirmininkas, sukilėlių vyriausybės narys. Po sukilimo Lelevelis turėjo pasitraukti į užsienį, apsigyveno Paryžiuje. Atitrūkęs nuo mokslinių šaltinių, neturėdamas lėšų, kiek leido jėgos bei sveikata ir toliau užsiėmė moksline ir ypač visuomenine, politine veikla tarp lenkų emigrantų. Mirė Paryžiuje, 1929 m. Lelevelio palaikai perkelti į Vilniaus Rasų kapines. Mickevičius vieninteliam iš savo dėstytojų parašė eiliuotą kūrinį – odęJoachimui Leleveliui, kurioje ne tik išreiškė giliausią pagarbą profesoriui, bet ir apibendrino jo nuopelnus Lietuvos studentams bei visuomenei. Be abejonės, profesoriaus pasėta sėkla – jo paskaitos,nušviečiančios didingą Lietuvos praeitį, žavėjo poetiškos sielos jaunuolį ir galiausiai tapo svarbiu Mickevičiaus kūrybos akstinu.
Leonas Borovskis, poezijos ir retorikos profesorius, buvo masonas, Nenaudėlių draugijos narys, žinomas vertėjas. Jis pirmas iš dėstytojų pastebėjo Mickevičiaus poetinius gabumus, ragino skirti pagrindinį dėmesį literatūrinei veiklai. Profesorius darė didelę įtaką Adomo romantinės pasaulėžiūros formavimui, negailėjo jam išmintingų patarimų, recenzavo jo kūrinius. Borovskis buvo karštas literatūros raidos lenkų kalba šalininkas. Profesorius mirė ir palaidotas Bernardinų kapinėse Vilniuje.
Gana įdomi ir žymi asmenybė buvo universitete įtakingas profesorius Gotfrydas Ernestas Grodekas. Nors buvo vokietis, gana greitai išmoko dėstyti paskaitas lenkų kalba. Buvo kuprotas, mažo ūgio, vaikščiojo su lazda, buvo negražaus veido, bet kai skaitydavo paskaitas, jo veidas šviesdavo įkvėpimu. Kaip filologas klasikas buvo nuostabus savo dalyko žinovas, bet nenorėjo pripažinti to laikotarpio besivystančių nacionalinių literatūrų. Mickevičių vertino kaip gerą mokinį, dėjo į jį viltis, manė kad tai bus geras filologas klasikas. Santykiai su Adomu vėliau gana atšalo dėl kelių priežasčių. Pedantiškai reiklus ir griežtas Grodekas manė, kad šis studentas domisi ne tik jo dėstomais dalykais, o per daug pasiduoda Lelevelio ir Borovskio, kuriais jis pernelyg nesižavėjo, įtakai. Tam tikrą neigiamą vaidmenį į jų santykius įnešė Mickevičiaus atsisakymas dalyvauti masonų ložės veikloje, kuriai Grodekas vadovavo. Profesorius nesižavėjo romantizmo estetika. Mokslinius darbus reikalavo rašyti lotynų kalba. Mickevičiaus lotyniškai rašytą darbą magistro laipsniui gauti neužskaitė (dėl ortografijos klaidų ar neaiškios rašysenos?). Mickevičius deramai įvertino gautas iš profesoriaus žinias, kai jam pačiam teko dėstyti Lozanoje.
Atgal
