Asmenybės
01 31. Ar atgims žemės dulkė?
Poetas, visuomenininkas Juozas Stanikūnas-Žemės Dulkė (1888–1972)
Stasė Mikeliūnienė
XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje kultūrinis gyvenimas Lietuvoje dar buvo gana skurdus. Didelę neigiamą įtaką padarė lietuviškos spaudos draudimas, lietuviško žodžio suvaržymas, carinė priespauda. Panaši būklė buvo ir daugiatautiniame Panevėžyje. Mokyklose dėstoma tik rusų kalba, mieste vyravo lenkų kalba. Lietuvių kalbą daugiausia išsaugojo kaimo žmonės. Mokyklose kalbėti lietuviškai reikėjo nemažos drąsos. Po spaudos draudimo panaikinimo garsiau ėmė reikštis lietuvių inteligentija, labiau apsišvietę visuomenės veikėjai. Rašytoja, visuomenės, kultūros veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, nemaža dalis mokytojų, kunigų, buvę knygnešiai aplink save būrė susipratusius lietuvius. Poveikį darė draugijų kūrimasis ir garsių Lietuvos kultūros ugdytojų, poetų Prano Vaičaičio, Vinco Kudirkos, vyskupo Motiejaus Valančiaus, Antano Baranausko, Antano Vienažindžio ir daugelio kitų raštai. Liaudyje gyva buvo tautosakos įtaka, kaimo žmonės, atitrūkę nuo žemės ūkio darbų, dainavo, vaidino, linksminosi, troško šviesesnio gyvenimo. Vienur-kitur pasigirdo naujienos apie gimstančius gražius klojimo teatrus. Panevėžyje būsima Jono Biliūno žmona dantų gydytoja Julija Janulaitytė 1904 m. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonijos klojime surengė ir parodė Keturakio vaidinimą „Amerika pirtyje“, turėjusį didelį pasisekimą. Kultūrinis gyvenimas Panevėžyje pagyvėjo 1906 metais įkūrus „Aido“ draugiją.
Juozas Stanikūnas jaunystėje. Apie 1915 m.
Į tokią pakilimo dvasią įsitraukė ir šalia Panevėžio Venslaviškių kaime gyvenusi gausi ūkininko Stanikūno šeima. Augo keturi broliai ir dvi seserys. Po žmonos mirties antrą kartą vedęs tėvas, Simonas Stanikūnas, susilaukė dar trijų sūnų ir dviejų dukterų: Mykolo, Juozo, Alfonso, Mortos ir Konstancijos. Morta mirė maža. Sodyba stovėjo gražiame Nevėžio upės kairiajame krante. Vienas iš vyresniųjų brolių Antanas Stanikūnas buvo įsitraukęs į slaptų knygų platinimą, visi šeimos nariai siekė šviesesnio, kultūringesnio gyvenimo. Ypač plačiai į kultūrinę veiklą įsijungė Juozas Stanikūnas. Jis gimė 1888 m. kovo 30 dieną. Iš vyresnio brolio Antano išmoko skaityti, pamilo knygą. Dar spaudos draudimo metais Panevėžyje baigė rusų pradinę mokyklą. Lietuvišką kalbą girdėdavo tik per tikybos pamokas ir tai tik paslapčiomis. Juozas Stanikūnas susidraugavo su Panevėžio šviesuoliais rašytoju Konstantinu Jasiukaičiu (1882–1941), poetu Juozu Čerkesu-Besparniu(1884–1949) ir kitais. Rakašytė-Aleliūnienė (1902–1993) girdėjusi motinos pasakojimą apie Bernotų kaime Čerkesų sodyboje buvusį klojimo teatrą. Stanislovas Čerkesas ir Juozas Stanikūnas klojime pastatė ir suvaidino spektaklį „Namai pragarai, be namų negerai“. Toje sodyboje Bernotų kaime yra gimęs Stanislovo Čerkeso pusbrolis rašytojas, poetas, publicistas, Lietuvos savanoris Juozas Čerkesas.
Aleksandra ir Juozas Stanikūnai Venslaviškiuose prie namų. 1967 m.
Juozas Stanikūnas greit įsijungė į miesto visuomeninį gyvenimą, giedojo Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios chore, kuriam nuo 1881 metų vadovavo vargonininkas Juozas Birmontas. 1908 metais jį pakeitė Antanas Marijošius (1881–1957). Choras įsitraukė ir į miesto koncertinę, kultūrinę veiklą. Dalyvavo „Aido“ draugijos veikloje. Buvo „Aido“ valdybos, „Blaivybės“ skyriaus valdybos narys. Juozas Stanikūnas pamėgo statomus spektaklius, juose sukūrė daug vaidmenų. Buvo gabus, viskuo domėjosi, daug skaitė, lavinosi savarankiškai. Nors buvo baigęs rusų mokyklą, bet gražiai, beveik be klaidų rašė lietuviškai.
„Aido“ draugijos spektaklius pradėjo režisuoti 1908 metais į Panevėžį atvykęs mokytojas ir poetas Matas Grigonis (1889–1971], vėliau Mykolas Karka (1892–1984). Chorui daug metų vadovavo Vladas Paulauskas (1886–1960).
Poeto J. Stanikūno šeima. Apie 1970 m.
Į literatūrą Juozas Stanikūnas pakliuvo dėka savo gero draugo Povilo Juzulėno. Jis ieškojo nuo Panevėžio regiono galinčio rašyti korespondencijas į „Šaltinį“. J. Stanikūnas ėmė siuntinėti rašinius iš vietos gyvenimo. Vėliau pabandė kurti eilėraščius, juos pasirašinėdamas „Povilo draugas“, „Keistas“, „Menkaraštis“, o nuo 1910 metų visam laikui pasirinko Žemės Dulkės slapyvardį. Jis laikė save žemės vaiku, valstiečiu – žemės dulkele. „Šaltinyje“ pirmąjį eilėraštį „Gaila šio pasaulio“ išspausdino 1910 metais. Žemės Dulkės kūryba spausdino ne tik „Šaltinis“, bet ir „Šaltinio“ priedas „Vainikėlis“, „Ateitis“, „Jaunimas“, „Viltis“, „Aušrinė“, „Lietuvos ūkininkas“ ir kiti leidiniai. Poeto eilėraščiai paprasti, liaudiški, lengvi, dainingi. Didžiausią įtaką jam darė Maironio romantinė lyrika. Kūrybos temas rinkosi iš kaimo gyvenimo, gamtos grožio (eilėraščiai „ Jaunimas ir pavasaris“, „Rudenį“, „Vasaros naktį“, „Prieš audrą“, „Mėnesiui“, „Vasara“, „Žvaigždelė“, „Debesys“ ir kiti).
Linksmos smagios dienužėlės
Mūsų vasarėlės.
Oru lekia dainužėlės,
Pievoj žydi gėlės.
„Vasara“
Ne vienas lengvai įsimenamas, skambus eilėraštis „Ateik, pavasarėli“, „Nėra širdžiai čia ramumo“, „Lietuvaičio daina“ bei kiti virto liaudies dainomis.
Poetas rašė apie tai, kas jam brangiausia, mieliausia, skaudžiausia. Iš išlikusio kūrybos pluošto išsiskiria tėvynės meilės, patriotiniai eilėraščiai („Tik vakare“, „Tautininko svajonės“, „Pavasario linkėjimai“, „Tėvynei“, „Lietuvaičio daina“). Bet kurios tematikos eilėraštyje jaučiamas didžiulis susirūpinimas Lietuvos likimu, žmoneliais vargdienėliais, kvietimas darbuotis tėvynės labui, jos šviesiai ateičiai:
Tikiu aš išvysti aušrelę
Naujųjų geresnių laikų,
Surasti čia savo dalelę,
Kur šiandien gyvent man sunku.
„Tėvynei“
Įdomu, kad eilėraštis „Besirengiančiam į Ameriką“, parašytas 1911 metais, labai tinka šių dienų lietuviui. Poetui skaudu, kad jaunimas palieka tėvynę, ieško sotesnio, prabangesnio kąsnio svetur:
Nemesk tėvynės, mielas broli,
Nors ir vargingai gyveni,
Negeisk tos laimės, kur vilioja,
Kur rast už jūrų ketini...
J. Stanikūno kartai teko patirti Pirmojo pasaulinio karo žiaurumus, netektis, praradimus, gaisrus, didžiulę baimę. Panevėžį bombardavo, siaubė ir rusų, ir vokiečių kariuomenė. Atiminėjo turtą, gyvulius. Neaišku, ar poetas nerašė, ar neišliko eilėraščiai karo tematika? Kai kur užtinkamos tik užuominos.
Sunkiai dirbdamas žemę, ūkininkaudamas tėvų namuose, lengvu gyvenimu pasidžiaugti negalėjo. Poetui artimi buvo socialiniai motyvai. Dažnai skaudančia širdimi eiliavo posmus apie vargą, paprastų žmonių sunkią dalią, tamsumą („Artojo svajonė“, „Saulė ir varguolis“, „Lietuvaitės daina“, „Našlaitės dainelė“, „Mano troškimai“, „Ant gyvenimo kelio“).
Negalėjo poetas nusigręžti nuo moralės klausimų, meilės išgyvenimų, širdies kančių, draugiškumo, pagalbos vienų kitiems, vienybės, supratimo ir susiklausymo. („Sesute, ne mieste laimė“, „Kas dedasi pasauly“, „Saulė ir varguolis“, „Dėl meilės“, „Jaunosios dainelė“, „Motinai“, „Draugo svajonė“ ir daugelis kitų).
Keletas eilėraščių yra skirti religinėms šventėms – Velykoms, Kalėdoms. Yra dedikuotų eilėraščių artimiems, gerbiamiems žmonėms. Labai mėgo A. S. Puškino, M. Lermontovo kūrybą, sekdamas jais parašė keletą eilėraščių. Atsitiktinai susipažino su rašytoju Borisu Polevojumi, skaitė visas jo knygas. Gaila, kad ne visus eilėraščius pavyko išsaugotri. Per istorines pervartas yra dingusių. Sūnus istorikas Vytautas Stanikūnas bando sudaryti periodikoje spausdintų eilėraščių bibliografiją. Yra suradęs virš šimto. Produktyviausias kūrybos laikotarpis 1910–1917 metai.
Poetas Mykolas Karčiauskas, vertindamas Juozą Stanikūną-Žemės Dulkę, yra pasakęs: „Prie tos žemės kiečiausios ir kantriausios dulkės glaudėsi viena kitą paremdamos, likimus sušvelnindamos, kryžių kelius palengvindamos, tarsi bylodamos, jog tikrai ateis laikas, kada „kits kito neskausim...“.Tokie buvo Stanikūno troškimai, gyvenimo ir kūrybos nuostatos. Vertino, ragino Juozą Stanikūną Žemės Dulkę rašyti Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Smetona. Tarpukario metais susirašinėjo su Vaižgantu, Antanu Smetona, bet gaila, laiškai neišliko.
Juozas Stanikūnas-Žemės Dulkė grįžęs iš tremties. Apie 1957m.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Juozo Stanikūno-Žemės Dulkės kūrybinė galia prislopo. Jis įsitraukė į Panevėžio apskrities savivaldybės darbus, tapo Valdybos nariu, rūpinosi švietimo, žemės reformos ir kitais reikalais. Panevėžio apskrities valdyboje įvairiose pareigose išdirbo iki 1944 metų. Kai kas papriekaištaudavo dėl nutolimo nuo poezijos, pareigūnas J. Stanikūnas kukliai atsakydavo: „Dabar jau yra daug geresnių už mane“.
Tačiau poetas nenujautė, kad gyvenimas gali pakrypti į pražūtingą pusę. 1940 metais netekus laisvės, žmonės prarado ir savo teises, ir pastovumą, turtą ir net namus. 1949 metų kovo 24 dieną Juozas Stanikūnas-Žemės Dulkė buvo ištremtas į Sibirą. Po ilgos ir vargingos kelionės buvo apgyvendintas Irkutsko srityje, dideliame „Stalino keliu“ kolūkyje, Kimiltėjaus kaime. Lietuvoje likusi šeima turėjo slapstytis, blaškytis, glaustis prie svetimų, ieškotis darbo bei pragyvenimo šaltinio.
Ilgokai tylėjus 1949 metais vėl prakalbo poeto Juozo Stanikūno- Žemės Dulkės mūza. Susikaupusį sielvartą, patirtas kančias, balansavimą tarp gyvybės ir mirties liejo popieriaus skiautėse, kai kuriuos, ne tokius aštrius, siuntė namiškiams su laiškais, dažniausiai rašiusiai tėvui laiškus dukrai Danutei. Išliko eiliuotas tremties dienos aprašymas „1949 metų kovo 24 diena“:
Mašinos visą naktį šėlo,
Skalikai apsupo namus
Ir miegančius su triukšmu kėlė,
Išbandę savo žiaurumus.
O Dieve! Neišreikš šis raštas,
Kokių patyrėme kančių,
Kaip gaila buvo gimto krašto,
Kaimynų mus palydinčių.
Tremties metų poezija – tai eiliuotas poeto dienoraštis, kuriame sudėti visi skaudūs žmogaus pažeminimo, niekinimo išgyvenimai, badas, šaltis, beteisiškumas, žiaurumas, begalinis paliktų namų ilgesys...ir tikėjimas, kad kažkada bus sutramdytas „slibinas“, Tėvynė išvys laisvės šviesą. Skaudžiais atodūsiais išpintas eilėraštis „Sapnas“:
Skrendu aš svajone į tolimą šalį,
Į brangią gimtinę, į mielus namus...
Regiu ten tą patį Danutės darželį
Ir viskas, kas ugdė man meilės jausmus.
„Per kalnus ir tolimas taigas“ įvardintas varganas tremties kelias, malda ir viltis, kad sulauks valandos pamatyti paliktą Lietuvą. Eilėraščiu „Į jaunimą Sibire“ ragina iškęsti kančias, nepalūžti, neprarasti tikėjimo. „Vidurnakčio įspūdžiai“, „Elegija“, „Daina“ poetas svarsto, ar pavyks ištverti pragarą, ar amžiams teks likti Sibire. Artimiesiems ir giminėms laiškuose dėkoja už siuntinius ir paramą, kurie padėjo išgyventi. Nemažai ilgesingų eilėraščių paliktai tėviškei, kontrastų tarp buvusio gyvenimo laisvoje Lietuvoje ir nesapnuoto, netikėto gyvenimo tremtyje. Tai eilėraščiai „Tėviškei“, „Mūsų žemė“, „Pavasario linkėjimai“, „Seniau ir dabar“, „Debesėlis“:
Taip ir slenka pilkos dienos
Su vargais be galo.
Nyksta visos mūsų jėgos
Už kalnų Uralo...
„Seniau ir dabar“
Te įvestos vergijos
Išnyksta kaip garai,
Te žmogs žmogaus nebijo,
Kalbėdams atvirai.
„Pavasario linkėjimai“
Gal kai kur ir naiviai, kasdieniškai pasakyta, bet atvirai, be galo nuoširdžia lietuvio artojo galvosena, suvokimu. Tikras liaudies dainorėlis J. Stanikūnas-Žemės Dulkė atlaikė žiaurius gyvenimo išbandymus:
Nors viskas viskas mūsų dingo,
Nors aš pastogės neturiu,
Bet kol dar kraujas nesustingęs,
Šviesesne ateitim tikiu.
„Tėviškei“
1956 m. Juozas Stanikūnas sugrįžo į Tėvynę, bet ne į savo gimtus namus. Dvejus metus glaudėsi Rokiškyje pas gimines ir tik 1958 m. valdžia leido šeimai apsigyventi viename trobos gale savuose namuose Venslaviškiuose.
Juozo Stanikūno-Žemės Dulkės gimtasis namas Venslaviškiuose, priklausantis jau kitiems šeimininkams. Apie 1980 m. Nuotraukos iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus
Sugrįžo be sveikatos, pasiligojęs. Bet buvo laimingas, kad vėl su savaisiais. Tačiau plunksna uždžiūvo, eilėraščių neberašė. O knyga buvo kasdieninė dvasios maitintoja, savas oras, puikūs Nevėžio krantai gaivino ir palaikė jėgas. Džiaugėsi puikiais, tvarkingais, kūrybingais vaikais. Sūnus Vytautas Stanikūnas (g. 1924) buvo pasinėręs į Rumšiškių liaudies buities muziejaus kūrimo ir gyvavimo darbus. Muziejui vadovavo daugiau kaip 40 metų. Net senoji Venslaviškių kaimo Stanikūnų klėtis, statyta be vinies, atsidūrė Rumšiškiuose. Su žmona Tekle, pedagoge, užaugino sūnų Tautvydą. Dukters Danutės Tavorienės (g. 1928) taip pat graži, darni šeima. Senelis Juozas Stanikūnas skaitė anūkams knygas, sekė pasakas, mintinai, išraiškingai deklamavo eilėraščius, kurių mokėjo nepaprastai daug. Anūkas Andrius Tavoras (g. 1957) pasirinko pedagogo specialybę, geografas. Daug metų vadovauja Vilniaus „Ąžuolyno“ pagrindinei mokyklai. Vytautas Tavoras (g. 1964) nors paveldėjo senelio istoriko potraukį, Vilniaus universitete baigė istorijos studijas, bet mokytoju nepanoro būti. Jam artimesnė žurnalistinė veikla. O proanūkė Aigustė Tavoraitė, būdama abiturientė 2009 metais išleido savo kūrybos miniatiūrų knygelę „Gyvybės atodūsiai“. Pati leidinėlį ir iliustravo.
Dar 16 metų Juozas Stanikūnas-Žemės Dulkė gyveno Venslaviškiuose su artimaisiais. Dukra Danutė prisiminė, kad tėveliukas dažnai būdavo liūdnas, susimąstęs, tylus, užsidaręs. Sunkiai pritapo prie sovietinio gyvenimo, visuomeniniame gyvenime nebedalyvavo. Galutinai pavargęs 1972 metų rugpjūčio 13 dieną iškeliavo į Anapilį. Palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.).
Juozo Stanikūno-Žemės Dulkės poezija liko išsibarsčiusi periodiniuose leidiniuose, atskiro eilėraščių rinkinio taip ir nespėjo išleisti. Visas išlikęs rankraštinis palikimas, keletas laiškų, nuotraukos perduotos dukters Danutės Tavorienės ir sūnaus Vytauto Stanikūno Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rankraštynui. Poeto kūryba natūraliai įsirašo į XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios lietuvių literatūrą. Šviesus dainorėlio balsas veržėsi į saulę ir paliko to laikmečio kūrybos ženklus, vertus prisiminimo, įvertinimo ir viešumo. „J. Stanikūnas-Žemės Dulkė garbingai dalyvavo tuometiniame literatūriniame gyvenime kaip dar vienas vyraujančios romantinės poetikos atstovas“ – rašė viename straipsnyje poetas Arūnas Spraunius. Reikia nepamiršti, kad tai buvo nelengvas XX amžiaus pradžios kultūrinis laikas, o paskui senyvame amžiuje išgyventas tremties košmaras. Ar sulauks J. Stanikūno-Žemės Dulkės kūryba didesnio dėmesio, ar bus minima tik panevėžiečių?
Atgal
