AKTUALIJOS
2024.10.09.Karas Ukrainoje. Rašizmas – absurdo pradžia ar pabaiga? (I)
Vilius Litvinavičius
Žurnalistas
Karas Ukrainoje tęsiasi jau ilgiau kaip dvejus metus. Ir kur jo pabaiga? Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis skelbia savo taikos planą. Ar jis suveiks? Priklauso nuo sąjungininkų pozicijos. Vieni europiečiai bei kai kurie Amerikos politikai skelbia, kad laikas užbaigti karą, nes jis gali užsitęsti dešimtmečius. Graži idėja! Tačiau čia dvi medalio pusės. Vieni teigia, kad būtina išvaryti rusų okupantus lauk bei atsiimti Krymą, tuomet priimti Ukrainą į NATO bei Europos Sąjungą, kitaip visai Europai, na, gal po kokio dešimtmečio grės naujas, dar baisesnis karas. Ar čia tik V. Zelenskio propaganda, tokioje situacijoje visai suprantama, nes užpulta valstybė siekia daugiau sąjungininkų karinės paramos? Kiti gi teigia, kad karą reikia užbaigti tučtuojau, tegu rusai pasiima Krymą ir Donbasą, svarbiausia užbaigti žudynes. O gal čia slapti kagėbistinio monstro Rusijos diktatoriaus, liaudyje praminto Liliputinu, Vladimiro Putino šalininkai? Tiek viena, tiek kita pozicija pakankamai stipri, palaikoma įtakingų politikų, tad tokio pobūdžio prieštaravimai stipriai veikia karo Ukrainoje eigą.
Rašizmas kaip žmonių rūšiavimo priemonė
Vienas pagrindinių rašizmo ideologų Aleksejus Duginas ir jo pagrindinis veikalas „Geopolitkos pagrindai“, analitikų neretai traktuojamas kaip tipiškas politinio šarlatanizmo pavyzdys, ne vienas analitikas suabejojęs ir autoriaus „psichine sveikata“. LA puslapiuose jau buvo galimybė analizuoti šį veikalą. Tačiau apie pačią esmę.
Rašizmo ideologas Aleksejus Duginas
Šis autorius skelbia koncepciją, kad Rusija turi užkariauti visą Eurazijos žemyną, o Ameriką (Jungtines Valstijas) šitaip visiškai izoliuoti nuo bet kokių ryšių su Vakarų Europa (kurios savarankiškos tiesiog nebeliks) ir, suprantama, ne itin stiprios Afrikos ir Lotynų Amerikos valstybės taptų tiesiog ne itin reikšmingais Eurazijos vasalais. Taigi šitaip nususinta Amerika galiausiai žlugtų savaime, nes prarastų bet kokią politinę ir ekonominę įtaką pasaulyje. Atsirandančios vidaus problemos galiausiai ją pribaigtų ir suskaldytų į grupę menkaverčių valstybėlių. Tai jis vadina amžinos „talasokratų“ ir „telūrokratų“ kovos pabaiga, tai amžiais vykęs karas tarp „žemyno“ ir „vandenyno“. Kur tie didieji prieštaravimai, vedantys prie žūtbūtinės kovos? Amerikiečiai, arba talasokratai, išpažįsta demokratiją, propaguoja individualizmą, laikosi laisvos rinkos ir prekybos principų. Kai telūrokratai, arba rusai, pripažįsta autoritarizmą, kolektyvizmą ir visa ekonomika kontroliuojama (valstybės?) realiai oligarchų, kurie šiuo metu ir naudojasi didžiausia politine įtaka.
Populiarių „sąmokslo teorijų“ pasekėjai neretai mini „sorošizmą“ bei jo atstovus kaip didžiulės JAV grėsmės pasauliui įrodymus. Tačiau čia gerokai perlenkiama lazda. Amerikoje ir Vakarų Europoje yra begalė „politinių pranašų“, „pasaulio gelbėtojų ir mokytojų“, taip pat niūrių „apokaliptikų“. Ištisi specializuoti knygynai didmiesčiuose, šimtų šimtai įvairiausių autorių iš daugybės šalių. Vieni ypač populiarūs, kaip Žanas-Lukas Melanšonas (Jean-Luque Mélenchon), Prancūzijos „kairiųjų lyderis“, vadinamas „antru žmogumi po Hario Poterio“, nes turima omenyje jo knygų tiražai, nusileidžiantys tik šiai garsiai vaikams skirtų romanų serijai. Suprantama, nemažai ir tokių „pranašų“, kurių veikalų tiražai siekia vos kelis tūkstančius egzempliorių. Rašo savamoksliai „laisvosios minties“ atstovai, rašo akademiniai „autoritetai“, prisitaikę prie literatūrinio eseistinio stiliaus, tačiau populiarumą remia ne šie faktoriai, o temų aktualumas. Taigi gyventų A. Duginas kur nors Vakaruose, kurių jis taip nekenčia, tikrai nebūtų išskirtinis. Tačiau autoritarinėje Rusijoje ne visiems leidžiama mušti Apokalipsės būgnus ir mokyti pasaulį, kaip gyventi.
Kai kas lygina „Geopolitikos pagrindus“ su Adolfo Hitlerio „Mein Kampf’. Žinoma, abudu veikalai pažymėti įžūliausios demagogijos ženklu. Tačiau yra ir esminis skirtumas. Jei vokiečių fiureris savo kūriniui skyrė grynai propagandinį vaidmenį, siekdamas pritraukti kuo daugiau gerbėjų, tai „rusofašizmo“ ideologas puoselėjo kitokius tikslus. Jo kūriniai skirti atspindėti Rusijos valdančiosios grupuotės pasaulėžiūrą, jai įtikti, beprotiškoms oligarchų ir „silovikų“ idėjoms suteikti „mokslinę“ išraišką. Tai daugiausia svetimos idėjos, tempiamos ant „jedinorosų“ kurpalio, o kur logikos galai nesueina, ten leidžiamasi į mistiką ar net ezoteriką. Tačiau šių demagogija persunktų rašliavų pavojingumas pasireiškia tuo, kad to mokymo pasekėjai yra galingiausi ir įtakingiausi Rusijos politikai. Kam gi paslaptis, kad visa valdžia Rusijoje priklauso rašistams?
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis
Kita grėsmė pasireiškia ir tuo, kad šios agresyvios atvirai antidemokratinės, imperialistinės idėjos randa pasekėjų visame pasaulyje, netgi tarp gana įtakingų politikų. Nesvarbu, kad visai rašizmo sistemai pritrūksta logikos, ją pakeičia galia. Taigi atsiranda priemonių tai realizuoti. Kur slypi šios niaurios ir pavojingos ideologijos patrauklumas? Turbūt ne vien Lietuvoje iš kai kurių ypač smulkaus kalibro politikierių lūpų išsiveržia piktas klausimas: „Ar ne per daug demokratijos?“ O realiems demokratams jos vis per mažai…
Visa problema tame, kad demokratija savo esminiais principais vis kairėja. Ir tai neišvengiama. Jei nieko nežadėsi „masėms“ – nelaimėsi rinkimų. Jei laimėjęs rinkimus neįvykdysi bent dalies pažadų – atsisveikink su valdžia, neliksi net įtakinga opozicine grupuote. Dar po kitų rinkimų neliks kitos išeities, tik paleisti tą visiškai neperspektyvią partiją. O tos partijos, kurios neigia bent kokį populizmą, skelbia abstrakčias idėjas ir grindžia savo ekonominę politiką mokesčių kėlimu neturtingiausiems, vis labiau primena sektas. Štai kodėl kai kam „per daug demokratijos“! Nepaisant, kad jos „per daug“, jos bus dar daugiau. Tai esminis demokratijos principas. Štai kodėl tarybiniai žmonės, pašaipiai pravardžiuojami „homo sovieticus“, kai „perestrojkos“ laikais griuvo „geležinė uždanga“, taip nustebo pamatę, kad „supuvusiuose kapitalistiniuose Vakaruose“ kur kas daugiau „socializmo“ negu komunizmo hegemonijoje TSRS. Net jei bolševikai būtų kur kas rimčiau žiūrėję į komunizmo „statybą“, autoritarinis valdžios modelis, V. Lenino pavadintas „demokratiniu centralizmu“ bei diktatūra, kuriai „vadas“ pridėjo epitetą „proletariato“, būtų vis vien tapę neperžengiama kliūtimi sukurti idealią, bent jau socialiniu požiūriu, visuomenę.
Taigi autoritarizmo sektantai kenčia nuo demokratijos pertekliaus, nes jie puikiai mato, kur link ji krypsta. Tačiau kita politikų grupė, kurią galima pavadinti valstybininkais, kaip tik demokratijos raidoje mato visuomeninės pažangos perspektyvas. Nors demokratija pasižymi plačia pažiūrų įvairove, tačiau ji geriau sutelkia visuomenę negu dirbtiniai vadinamieji „autoritetai“. O visuomenės susitelkimas yra valstybės jėga.
Betgi autoritarizmo sektantai nesiruošia prarasti savo įtakos. Šitaip rašizmo idėjos jiems pasidaro visiškai priimtinos. Net jeigu tai ir gresia nepriklausomybės praradimu ir tapimu Eurazijos provincija, tai kam jiems tas šalies suverenitetas, kuomet visi žmonės lygūs, o tapti dar „lygesniais“ kliūčių tik daugėja?
Kodėl Amerikoje politinis veikėjas Donaldas Trampas (Donald Trump) ir jo idėjinis bendražygis, didžiausias pasaulio turtuolis Ilonas Maskas (Elon Musk) stengiasi kaišioti pagalius į ratus demokratijai? Kodėl jų neva abejingumas Europos demokratinei sistemai iš tikrųjų tempia Ameriką prie izoliacijos ir tarptautinės įtakos praradimo? Kodėl D. Trumpas žada per parą užbaigti karą Ukrainoje, ir nuo tokių utopijų valstybininkai negali sulaikyti juoko? Atsakymas paprastas ir elementarus – būtent oligarchijai su demokratija nepakeliui. Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) prasitarė, kad „nereikia žeminti Rusijos“. Ką tai reikštų? Pažeminta ir pralaimėjusi karą Rusija pati imtųsi ypač griežtų ekonominių sankcijų prieš Europą, tai daugeliui vakarietiškų ekonominių struktūrų reikštų niūrią ateitį. Tos, kurios orientuotos į kitus pasaulio regionus, dar labiau stiprėtų, o „prorusiškos“ susitrauktų, nespėtų persiorientuoti, nemaža dalis neišlaikytų konkurencijos ir bankrutuotų. O jų pagrindiniai akcininkai itin įtakingi žmonės!
Išeina, kad kur kas patogiau „kariauti“ su rusų poetu klasiku Michailu Lermontovu (jo protėviai, beje, buvo škotai) ir tuo pat metu apeidinėti ekonomines sankcijas ir stabdyti karinę pagalbą Ukrainai. O Putinui, patikėkite, Lermontovas rūpi ne daugiau už pernykštį sniegą!
Tarp autoritarizmo sektantų Mamona ne tik karalius, bet dievas iš tiesų. Ir šis tikėjimas nepajudinamas. Taigi akivaizdu, kad Ukrainoje vyksta karas ne tarp dviejų valstybių, o tarp dviejų pasaulinių visuomenės sistemų. Čia valstybininkai neperdeda.
Kokią rašizmo kortą būrėja dėtų „ant širdies“?
Kas gi pasikeistų, jei Rusija laimėtų karą Ukrainoje ir po kurio laiko tęstų žygį į Europą? Akivaizdu, kad demokratija, kuria ypatingai tobula valdymo forma nepavadinsi, vis dėlto netrypčioja vietoje. Lėčiau ar greičiau, bet ji stengiasi tobulėti, priklausomai nuo politikų kompetencijos ir visuomenės sąmoningumo. Autoritarizmas taip pat savotiškai progresuoja, pereidamas į savo „tobulą“ formą – diktatūrą. Kitaip šiuo atveju negali būti. Autoritarinėje sistemoje vis stiprėja „elito“ įtaka ir privilegijos, vis labiau diskriminuojamos „apačios“, vis mažiau teisių, vis daugiau užkraunama pareigų (baudžiavinio pobūdžio prievolių), ir našta darosi vis sunkiau pakeliama. Taigi nepatenkintų tik daugėja. Kaip išlaikyti „privilegijuočių“ sistemą? Iš pradžių cenzūra, paskui diktatūra. Kaip susidorojama su opozicija? Tipiškas to pavyzdys yra opozicionieriaus Aleksejaus Navalno likimas. Lyderiai kišami į kalėjimus arba tiesiog žudomi. Beje, persekiojami ne vien politikai. Nemažai Rusijos menininkų buvo priversti bėgti iš šalies, jai perėjus į grynos diktatūros stadiją. Daugeliui jų už akių paskelbti keliolikos metų kalėjimo nuosprendžiai. Jeigu pateiktume pavardžių sąrašą, jis būtų ilgas…
Autoritarizmo pasekėjams tokia sistema prie širdies. Jokių mitingų, jokių aršių profsąjungų, jokių „egzotiškų“ visuomenės judėjimų. Viena valdžia vienose rankose. Kas neploja tai valdžiai – tam kūju per galvą arba pjautuvu per gerklę. Gali prisiimti privilegijų kiek tik gali tokiomis sąlygomis ir „apačioms“ užkrauti tiek prievolių, kiek į galvą šauna. Tegyvuoja Eurazijos projektas! Vperiod na miny, bydlo! Vietoje „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ Pabandytų jie susivienyti… Šakės jiems, šakės!
Rašizmo smalkių debesis artėja prie Lietuvos?
Kaip Putinas teisina savo agresiją prieš Ukrainą, tą siaubingą politinę avantiūrą, kurią jis vadina „specialia karine operacija“? Žinoma, turbūt visi tai girdėję. Ukrainoje ieškoma fašistų… Tačiau ką veikti fašistams Europos Sąjungoje ir NATO, kur taip veržiasi ukrainiečiai? Šiaip šiuolaikiniai neofašistai labai nepalankiai žiūri į tas struktūras. Bet, kaip sako liaudis, jei nori mušti šunį, lazdą visada surasi… Bet tas „šuo“ labai jau skaudžiai kandžiojasi ir vėl, cituojant liaudį, ta „speciali karinė operacija“ aiškiai eina šuniui ant uodegos.
Kaip gelbėjimosi ratu rašistai pasinaudoja nesąmonių mitologija. Putinas teigia, kad Ukraina apskritai neegzistuoja, esą tai „Lenino projektas“. Tačiau kaip labai aukšto rango KGB pareigūnas, turėjęs priimti it krikštą marksizmo-leninizmo ideologiją ir ginti ją kaip akies vyzdį, drįsta kritikuoti Leniną? Jis teigia, kad ukrainiečių kalba taip pat neegzistuoja, esą ją (galbūt laisvalaikiu) prasimanė austrai ir lenkai. Štai koks jis kalbininkas! Kalba, kuria sukurta nemažai pasaulinės literatūros šedevrų… NEEGZISTUOJA! Vadinasi, neegzistuoja ir lenkų, ir čekų, ir serbų, ir bulgarų ir t.t. kalbos. Nes visos tos kalbos yra panašios. Taigi neegzistuoja ir šios tautos. Kas tuomet egzistuoja? Pagal tokią logiką negali būti nė vienos slavų tautos. Čia ir Hitleriui pasirodytų pernelyg laisvai interpretuotas jo „kūrybos“ plagiatas. Kas užpildo „putinistinę“ tuštumą, kuri vis dėlto sudaro nemenką slaviškąją Europos dalį? Į šį klausimą nėra jokio atsakymo. Eiliniam rašistui belieka tikėti nesąmonių mitais? Putinas virkauja dėl Tarybų Sąjungos žlugimo, vadina tai didžiausia globaline katastrofa. Tačiau kaip jis, prisigraibstęs milijardų bei apsuptas milijardierių oligarchų, gali žliumbti prie „komunizmo tvirtovės“ griuvėsių? Turėtų pasikviesti dūdų orkestrą ir striksėti iš džiaugsmo kaip žiogas. Deja, deja…
Kam skirta ta nesąmonių mitologija? Nebent tiems, kurie šventai tiki rašizmo „autoritetais“. Ir kuriems tikėjimas rašizmo nesąmonėmis galutinai išdžiovino smegenis. Gal čia A. Duginas nuoseklesnis, kuris puikiai mato, kur jo teorijai pritrūksta logikos ir tuomet mikliai pereina prie rafinuotesnės mitologijos ir ezoterikos? Ir būtent mokslą pavadina mitais.
Tačiau skirkime šiek tiek dėmesio vienai detalei. Juk V. Leninas, savo metu pripažinęs Lietuvos nepriklausomybę, tokiu politiniu sprendimu akivaizdžiai neatitinka rašizmo ideologijos kanonų. Vadinasi, ir Lietuva tėra „Lenino projektas“? Tai reiškia, kad jai skirta tik provincijos užkampio vietelės ateitis milžiniškoje Eurazijoje. Tad beviltiški kai kurių mūsų politikų reveransai Rusijai, tokiame globaliame politiniame žaidime tai nepadės išsigelbėti.
Kita vertus, kaip Rusijai realizuoti tą „Eurazijos projektą“? Jeigu tai „misija neįmanoma“, kam tuomet reikia lankstytis prieš diktatorių?
O trečia vertus, jei yra planai, tai vienos ar kitos jų realizavimo galimybės vis dėlto egzistuoja. Karas Ukrainoje yra dviejų sistemų, demokratinės ir autoritarinės globalinis susidūrimas, tad galima numatyti ir kai kuriuos Rusijos persvaros variantus. Ne visi gi politiniai pokyčiai tiek Amerikoje, tiek Europoje yra palankūs demokratijai. Be karo, dar egzistuoja ir pati politika, kaip tik ir suteikia karams galimybes, skatina jų atsiradimą bei tikslus. Tačiau apie tai antroje apžvalgos dalyje.
Atgal.jpg)
.jpg)
