AKTUALIJOS
2024.10.09.PERSŪDYTAS HUMORAS
Dr. Algirdas Kavaliauskas
Žinia, dauguma valgių be druskos mums jau nebeskanūs. Persūdytas maistas irgi neskanus. Bet į viralą įbėrus žiupsnelį druskos, vienam pasirodys dar per mažai, kitam – kaip tik, o trečiam – neskanus viralas, nes persūdytas. Panašiai ir su humoru: vieniems juokinga, kitiems nelabai, o trečius net papiktina.
Jaunystėje teko girdėti girtą humorą: žydas artojas, brėkšta šviesus rytojus. Arba: Lietuvos ūkininkai laisvanoriškai veržėsi į kolūkius!
Nelengva įvardyti dabartinį humorą: pasirodo, gyvenant Lietuvoje, reikia mokėti lietuvių kalbą! Arba dar: padėkite, Lietuvoje diskriminuojami kitakalbiai, kitataučiai!
Vieno šalies leidinio redaktorius paskelbė dviejų visuomenės veikėjų nuomonę demografiniu klausimu – kitakalbių skaičiaus šalyje sumažinimu. Šposaujama labai sūriai: juos reikia naikinti! Redaktorius įkišo trigrašį ir į žydų bendruomenę, kurios lyderė, besigarsinanti rūpesčiu žmonėmis, pasirodo, tesirūpina tik šalies biudžete dar likusių pinigų likimu – kaip čia jų daugiau nutvėrus, kol valdžia visų milijonų dar neištaškė, nes šalyje esą meistrų, mokančių tai daryti.
Tėvai mokė skaityti ir skaityti ne tik gimtąja kalba. Rusijos - Japonijos kare japonams nešvietė pragiedruliai, nes dėl didelio gyventojų skaičiaus didžioji kaimynė juos galėjusi kepurėmis užmėtyti. Išėjo beveik atvirkščiai. Arba japonų kamikadzės, sprogdinę, naikinę priešo karinius objektus – tai japonų fanatikai, kitaip sakant – nevispročiai. Taip rašoma. Rusų kariai, apsijuosę prieštankinėmis granatomis, nepraleisdami priešo tankų, krito po vikšrais. Tai nacionaliniai didvyriai. Taip teigiama. Arba dar: dėl susvyravusio garbės ir orumo, rytiečiai darė karakiri (harakiri, sepuku), ritualinės savižudybės būdas feodalizmo epochoje. Jų didieji kaimynai, kaip bebūtų patys prasikaltę, ne sau, o kitiems darė karakiri (pilvo perskrodimas). Tai buvusi tradicija. Tradicija, kuri kiek pakitusi, gyvuoja ilgai. Ką gi, norint suprasti, kai kam reikia gerai pasukti galvas.
Kai kas sako, kad dabartinis mūsų gyvenimas nei šioks, nei toks ir nei anoks, tai kažkoks humoras. Neįvardintas! Vieni supranta, kiti ne arba nenori suprasti. Humoras – dalykas rimtas.
Vilniaus krašte kai kas iš buvusių okupantų palikuonių, vis labiau įsijaučia į kolonistų vaidmenį. Kas tai laiko humoru, o kai kas revanšo užuomazga, o gal jau ir pradžia. Atrodo, sumanyta lenkinti kraštą. Iškabino lenteles su lenkiškais vietovardžių pavadinimais. Tai Lietuvos įstatymų pažeidimas, grubus nesiskaitymas su realybe. Tačiau išmanieji palikuonys nieko neatitinkančio įstatymus neįžiūri: tai esančios dekoratyvinės lentelės, puošiančios Vilniaus kraštą, tik nedatiopos lietuviai to nesupranta! Apskritai, lietuviai perdėm nesupratingi. Buvo nutylėta istorija, dabar ji viešinama. Kaip taikliai pastebėta viename straipsnyje: Lietuvių ir kitų Lietuvos piliečių, persisotinusių Valdemaro Tomaševskio režisuojamais antilietuviškais spektakliais, tokie šiandieniniai lenkiško antilietuviškumo pliūpsniai nei stebina, nei gąsdina.
Tai tiesa: pripratino ir nei stebina, nei gąsdina, net jeigu ir Lenkijos ambasadorius antilietuviškuose renginiuose dalyvauja. Kai kas tai vadina lenkišku humoru. Kaip jį bevadintum, tai persūdytas, nesveikas humoras.
Apie užrašus lenkų kalba apskritai Vilniaus universiteto profesorius mano: Taigi asmens pavardė nėra privati nuosavybė, o jos užrašymo forma nėra privatus reikalas. Kai kuriais atvejais, o Lietuvos sąlygomis tie atvejai ypač dažni, tai yra šalies nacionalinio saugumo klausimas.
Apibendrinant galima pasakyti: asmenvardis nevalstybine kalba oficialiame Lietuvos Respublikos piliečio dokumente yra lojalumo kitai valstybei ir galimai priklausomybės Penktosios kolonos Legionui ženklas.
Iš kur ragai dygsta žinoma ir dėl lietuvių abėcėlės darkymo bei lietuviškų asmenvardžių, vietovardžių iškraipymo, spėto pavadinti smulkmena. Galvojama apie naujos smulkmenos įgyvendinimą: pavykus sudaryti sąlygas moteriškų pavardžių darkymui, tad panašiai reikia sudarkyti vyrų pavardes – tegu lietuviai atsisako savo vyriškos pavardės galūnės! Festina lente sakytų Gajus Svetonijus Trankvilas. Jo šitas posakis buvo mėgiamas Romos imperijos politikų: jeigu nori suspėti – festina lente (skubėk lėtai). Tikrai, kokie gi šeimininkai be vyriškos galūnės? Bet humoras – tai humoras!
LR Seimas buvo spaudžiamas žengti antilietuvišką žingsnį, o seimūnams politinės valios ir ryžto gal neužteko, kad taip išėjo.
Ar neatrodo, kad šitaip deklaruojama problema, apie kurią stengiamasi nutylėti. Tai lenkybė, palaikoma lenkomanų ir jiems prijaučiančių šliaužia tiesiai į autonomiją. Pas mus nevaržomos etninės bei kultūrinės saviraiškos formos. Tačiau šalies pilietis turi pareigą būti lojaliu savo valstybei. Valstybinė lietuvių kalba, kuriai priešinamasi, telkia gyventojus į darnią pilietinę bendriją, o tai trukdo gyventojų laipsniškam nutautinimui. Kai kas dar neatsisako užmojų įteisinti asmenvardžių rašybą ne valstybine kalba. Pirmieji žingsniai padaryti. Ir tai ne koks nors juodasis humoras. Ne humoras, kaip tik norite ir vadinkite, kai kurių seimūnų antilietuvišką nusistatymą. Svarbu žinoti ir suprasti.
Prisiminė susitikimas su vieno studento tėvu: jeigu žmogus išrinktas į Seimą ar kitą svarbią instituciją, tai jis jau nebegalintis krėsti šposų ir tiražuoti juodąjį humorą. Jeigu žmogus išrinktas į valdžią, tai jis jau tolyn nuo bet kokio humoro, kurio gyvenime per akis! Jo manymu, politikas, vos ne šventas žmogus, dirbantis tik Lietuvos, o ne kitos valstybės, naudai.
Tai iš kur tada antilietuviški, antikonstituciniai sprendimai? Juk taip atvirai propaguojama antivalstybinė ardomoji teisė. Ir nebesvarbu kokiais humoro vaizdeliais ar anekdotais būtų pridengta, užmaskuota ar gražiai nuspalvinta – nelieskite jos, būsite apkaltinti – nekurstykite nacionalinės nesantaikos! Tylėkite ir viskas bus gerai – kai kurie gal nesupranta politikai, juk siekiama, kad įvairios pataisos, išimtys automatiškai išvestų asmenį anapus lietuvių politinės tautos, anapus darnios politinės bendrijos, ribų.
Jau ne kartą žiniasklaidoje buvo išsakyta nuomonė, kad tokie normatyviniai dokumentai turės būt atšaukti, juos paruošę ir agitavę autoriai tautai viešai įvardinti, gal ir plačiau nušviečiant kaip buvo pataisomis, papildymais, išimtimis grindžiamas kelias tautai į išnykimą, galvojant, jog nežinomybėje viskas liks nežinoma.
Optimistai tiki, jog tauta sustabdys Lietuvos gyvenimo, šalies istorijos eroziją! Ir į valdžią rinks tautos vertybėms neabejingus asmenis, kurie atšauks, panaikins dabar priimtus antilietuviškus dokumentus. Štai kodėl ne tik svarbu per rinkimus eiti balsuoti, bet ir galvoti balsuojant.
Žiniasklaidoje paskelbta medžiaga, kad ypač pavojingas ir pamokantis yra Ingridos Šimonytės pavyzdys, nes ji augusi lenkakalbėje aplinkoje ir polonizmo dvasia auklėta. Trijų raidelių įteisintoja, tikriausiai taip elgiasi nes, matyt, auklėjimas ištrynė ir ji neturinti lietuviškos pajautos ir lietuvybės dalykai jai atrodo nebesuprantami. Lietuvos rinkėjai, turbūt nesupratę humoro, pasistengė, kad į vadovaujamas struktūras, lemiančias lietuvių kalbos politiką, kitus lietuvybės reikalus, būtų išrinkti lietuvybei priešiški ir lietuvių kalbos nemėgstantys, nekenčiantys asmenys.
Viename straipsnyje apie vertybes rašoma: Mes siekiame puoselėti atvirą, dvasiškai sveiką ir pilietiškai aktyvią visuomenę bei savarankiškai mąstančią asmenybę, gaivinti bendruomeniškumą ir ugdyti asmeninę atsakomybę, skatinti ir remti visuomeninio gėrio sklaidą.
Teisingi siekiai. Pastebėsime, kad apskritai nėra nekintančios kalbos. Kaip žmogus keičiasi laike, taip ir kalba keičiasi. Proceso esmė – kaip keičiasi, kaip tas kitimas vyksta. Teisme teko girdėti kaltinimus apie neteisėtus veiksmus, ginant lietuvių kalbą. Reikia įrodymų, vien manymo, kad taip yra, neužtenka. Ieškinį palaikantys neva neteisėtas veikas grindė emocijomis, atskirų asmenų norais ar net literatūrinio pobūdžio samprotavimais, sąvokų manipuliavimais, bet pagrįsti įrodymus reikėjo įstatymais! Taip visose demokratinėse, teisinėse valstybėse: įstatymai aukščiau už emocijas, išvedžiojimus ar humorą.
Atgal
.jpg)
.jpg)
