AKTUALIJOS
2024.06.06. GYVENIMO ŠOKIS DURNAKOJIS
Dr. Algirdas Kavaliauskas,
Nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas, LŽS narys
Yra daug įvairių šokių: valsas, kadrilis, klumpakojis... Apie vienus kalbama ar rašoma dažniau, apie kitus rečiau. Šokiai yra šokiai, bet gyvenimo šokis – kas kita!
Pati gimtoji kalba yra gal ir ne dažnas ja kalbančių pokalbių objektas, bet daugmaž neužmirštama mūsų bendravimo priemonė. Jei kandidatai į prezidentus būtų aiškiau ir suprantamiau, įtikinamiau dėstę savo siekius, nepamiršdami lietuvybės, lietuvių kalbos, gal rinkimų rezultatai būtų buvę ir kitokie. Šiais laikais politinių trelių lyg ir nebeužtenka, nors į Europarlamentą kandidatai, atrodo, jas sėkmingai naudoja. Kodėl gi nenaudoti, jeigu darbais užsivertę žmonės, kurie neturi laiko plačiau sužinoti apie kandidatą ir jo gerus ketinimus, yra patiklūs.
Kalbėdami su kolega doc. dr. Kazimieru Monkevičiumi apie lietuvių kalbos problemas, keliamas ir aitrinamas išimčių, ir, pasidžiaugdami spausdinamais šia tema kalbininkų profesionaliais straipsniais „Lietuvos aide“ bei kitoje spaudoje ir jausdami jų autoriams nuoširdžią padėką, prisiminėme kaip mes, Vilniaus universiteto istorikų kurso studentai dainuodavome apie meilę dainelę. Dainelės priedainį perfrazuosiu: vis rašyk ir rašyk, nesustok niekada, rašinių neskaičiuok, jų vis tiek bus negana. Taip būtų galima nusakyti ir nepavydėtiną lietuvių kalbos būklę, susidariusią pirmiausia dėl priimtų išdavikiškų išimčių gimtosios kalbos nemėgėjų, kitaip tariant, kalbos teršėjų, apie ką būtina rašyti! Kartojasi be paliovos, klaidos tarsi byra iš gausybės rago. Kalbos iškraipymai, užgriozdinimai svetimžodžiais ir pan., kartojasi ir kartojasi. Sakysim, svetimžodis anūkas kartojasi, vaizdžiai tariant, nuo neatmenamų laikų, kad humoristas yra pasišovęs pasiūlyti kalbininkams jį įteisinti jau kaip lietuvišką žodį, nebesiūlant vartoti lietuviškų atitikmenų vaikaitis, vaikaitė, provaikaitis.... Kolega suabejojo, ar kalbininkai supras tokį lėkštą humorą. Nesuprasią ir išimčių dėl durnakojo, todėl galima rasti kompromisą ir vadinti išimčių kvailiakoju, o kietakakčiams nesuprantantiems teršalo, tepasilieka durnakojis. Anksčiau, lietuvybės varžymo laikais, šokti klumpakojį buvo prestižo reikalas, o dabar ne, geriau trypti durnakojį su svetimomis raidėmis, su nesuprantamais diakritiniais ženklais, su sudarkytomis lietuviškomis pavardėmis, su iškraipytais vietovardžiais, su... Durnakojis populiarus ir gimtosios kalbos reikaluose, ir kitose žmogaus gyvenimo srityse.
Doc. dr. Kazimieras prisimena, kaip gimtajame Aukštadvaryje įvairių tautybių žmonės viešoje erdvėje kalbėjo visi lenkiškai. Tokia buvo draugiškumo ir pagarbos kaimynei politika. Jos supratimas buvo diktuojamas iš šono, suprantamas ir priimtinas nebent kraštą valdžiusiam satrapui. Iki pat lenkų repatriacijos tęsėsi. Taigi, gyvenime daug kas, jeigu ne viskas, priklauso nuo sąlygų, aplinkybių. Matyt, sąlygos tikrai palankios trypti durnakojį, nes, kaip rodo paskelbti apklausų duomenys, Lietuvoje labiausiai nepasitikima teisėjais, teismais! Nieko sau, kas galėtų pagalvoti! Iš žiniasklaidos žinome, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas gali šposauti, Vilniaus miesto apylinkės teismas irgi panašiai... Jų kilnybės gal nebelabai kilnios.
Sakoma, viskas keičiasi, prestižo sąvoka taip pat. Tai esanti globalizmo įtaka. Ką gi. Įtakų buvo ir bus įvairių! Matykime globaliai, bet mąstykime lokaliai! Jei norime išgyventi.
Vieni ginasi nuo nutautinimo, nuo nutautėjimo ir kritikuoja kalbos teršimą per žiniasklaidą, per LRT TV ir kitus televizijos kanalus. Viešas žodis toli lekia ir pasiekia daug ausų! Kiti dabartinėmis sąlygomis su išimčių pagalba lietuvius tempia į tautų maišymo katilą, garantuojantį sulydymą ir išnykimą. Ir stebėtina, tam pritaria kai kurie istorikai net su profesorių vardais. Tikri beūsiai bebrai! Pasinaudoju jų išmone apie ūsuotus bebrus. Anot kolegos, kai žmogus jau savo srityje nebeturi ką nauja pasakyti, o gal ir neturėjo, tai nori pasirodyti jog ne bet kaip gyvena, o pluša iš peties ir ima pulti gimtąją kalbą, nebent jie nelaiko jos gimtąja.
Be abejo dominuoja viešosios erdvės kalbos mohikanai. Deja, menkaprofesionalai ir ne paskutiniai, kaip pas D.F. Kuperį. Nors ir ne kartą rašyta apie juos, kalbos skriaudikus-kalbos teršėjus, ypač apie sporto rungtynių, kurias mėgsta žiūrėti jaunimas, komentatorių, apžvalgininkų nesusiorientavimą ir įvairiausius nukrypimus, ypač krepšinio, futbolo ir t. t. rungtynių komentaruose. Ir ne tik juose. Jaunimas girdi. Tada stebimės – kaip jie, jaunimas, kalba!
Pasitaiko ir naujesnių dalykų: koks tavoaukštis? Sakyčiau, naujas dalykas ūgį pakeisti aukščiu! Nors ir krepšinio šazlis ir žaidėjo ūgis yra svarbus.
Arba, jau daug kas įsikando naratyvą (iš anglų kalbos naujas skolinys, suprantamas pasakotojo, pasakojimo prasme), kurio daug kas ir nežino, bet eteryje naratyvas dažnas svečias. Atgaivinamas lyg ir buvęs primirštas gyvai. Kai kurie televizijos kanalai sporto varžybas transliuoja ne tiesiogiai, o gyvai!
Viešose svetainėse kartais net pajuokiami svetimybių vartotojų taisytojai, kritikai ir pan. Kolega su pagarba kalbantis apie gimtąją kalbą pastebėjo, kad kalbą ginti, apie tai rašyti, nėra paprasta, nes bus nepatenkintų. Gal bus, nes yra žmonių, kuriems rūpi ne lietuvių kalbos apsaugojimo reikalai, o, ko gero, jos žalojimo galimybės. Atsakysiu eilėraščio eilute: kiti pasijuokt įsigeis, galės, jei jiems sąžinė leis.
Kalba yra, ar bent jau turėtų būti, žmonijos tiesos ir teisingo suvokimo šaltinis. Turėtų būti, bet neretai tiesos siekėjai lieka neišgirsti, kaip sakoma kitame eilėraštyje: vienas lieku, šių dienų Prometėjas, prikaltas prie sąžinės, savo uolos. Čia apie visus gimtosios kalbos gynėjus. O sąžinė, kaip žinote, labai paprastas ir tuo pačiu labaisudėtingas dalykas. Sakysime, kokią sąžinę turi žmonės keliantys, palaikantys reikalavimus Lietuvai darkyti savo kalbą ir siaurinti jos viešojo vartojimo ribas. Kaip rodo gyvenimas, tokie kaimyninių valstybių reikalavimai seniai yra ir, manytina, niekada nesiliaus – kitoje valstybėje kurti svetimą valstybę! Esamą sugriauti ir kitą praplėsti, praturtinti. Tinka pradėti nuo kalbos naikinimo. Durnakojo siautulyje geriausia siekti negarbingų tikslų. Lietuvos, ne svetimos valstybės, tik gal Lietuvai nepalankūs Seimo nariai, įteisino svetimas raides, dabar einama toliau – siekiama įteisinti diakritinius ženklus. Juolab, kad precedentas yra: 2022 m. paskelbtas Vilniaus miesto apylinkės teismo leidimas piliečiui rašyti raidę l su perbrauka jo varde ir pavardėje. Atkreiptinas dėmesys: Vilniaus rajone gyvena 48 tautybių žmonės ir gražiai sugyventi galima vartojant valstybinę kalbą, kaip numatyta įstatyme, bet aktyvieji grobikų okupantų lenkų palikuonys reikalauja išimčių, aiškiau pasakius, gal reikia suprasti reikalauja naujos Vilniaus ir rajono lenkų okupacijos?! Kol Lietuvos valdžioje užteks minkštagalvių, skystablauzdžių politikų, šokančių durnakojį pagal užsienio dūdelę, nelietuvių ir nutautėjusių lietuvių tokie reikalavimai nesibaigs. Gyvenime visko užtenka. Ir gimtosios kalbos darkytojų, žalotojų buvo, yra ir, matyt, bus. Kalbos vartotojams reikia patiems labiau galvoti.
Atgal
