AKTUALIJOS
2024.05.16. DINGUSIOS LIETUVOS AIDAI
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Artėjant genialaus dailininko ir kompozitoriaus M.K.Čiurlionio devyniasdešimtmečiui aplankiau jauniausią jo seserį profesorę Jadvygą Čiurlionytę. Šalia daugybės iš jos lūpų išgirstų dalykų ir patirtų įspūdžių mane itin paveikė jos parodyta knyga „Gidronimy į toponimy verchnego Podneprovja“. Apie Dniepro baltus šiandien galima rasti pakankamai daug literatūros. O tada pirmą kartą išgirdau, jog toli į Rytus gyventa mūsų gentainių, mūsų protėvių… Puoliau ieškoti tos knygos. Visus Vilniaus knygynus išnaršiau.
.jpg)
Jadvyga Čiurlionytė
Deja... Tais laikais knyga buvo toks pat deficitas, kaip maistas, butai, kelionė į užsienį. O ypač sunku buvo gauti tikrų žinių apie mūsų tautos praeitį, kultūrą. Sovietinė ideologija totaliai naikino viską, kas skatino domėjimąsi Lietuvos istorija, lietuvių kalbos unikalumu, naujausiais mokslininkų atrastais faktais. Laimei ne tik Vilniaus Universitete buvo gausus būrys iškilių, sąžiningų mokslininkų. Nors tautos žiedas buvo priverstas pasitraukti į Vakarus, Tėvynėje liko ir sumaniai darbavosi nemaža tikrų patriotų. Patvirtintas gausiais archeologiniais artefaktais, vandenvardžių ir vietovardžių duomenimis faktas bylojo apie didžiulį baltų arealą, dar prieš Kristų gyvavusį prie Oderio, Vyslos, Volgos ir Okos, nuo Rygos įlankos iki Pripetės... Tada jaunimas buvo labai imlus, ant prieškario pagrindo išaugę profesoriai sugebėjo išvengti saugumiečių prievartos ir sankcijų. Ypač malonu būdavo išgirsti apie rusų mokslininkų teiginius ir įžvalgas. V.Toporovas, V.Ivanovas, O. Trubačiovas ir kiti akademikai lyg gyvybės eliksyrą publikavo drąsias išvadas. Jeigu šiandien kas nors paskelbtų hipotezę, jog slavų kalbos kilo iš periferinių baltų kalbų dialektų, mūsų „politikai“ tokį mokslininką apšauktų neišmanėliu, kurstančiu tautinę neapykantą ir panašiai...Net pleofonijos pavyzdžiai, tokie kaip lietuviškų žodžių atitikmenys lenkų ir rusų kalbose gali sukelti ginčą ne lietuvių kalbos naudai. Tačiau mokslo korifėjai ne atsitiktinai nustatė, kad šie ir kiti kalbos pokyčiai paveldėti iš senosios indoeuropiečių prokalbės, o vėlesniais laikais jų atsiradimą įtakojo baltų kalbos, kurias per ilgą laikotarpį sunaikino baltus asimiliavę slavai. Palyginkite lietuviškus žodžius varna, karvė, šarka, vartai sulenkiškais wrona, krowa, sroka, wrota ir rusiškais vorona, korova, soroka, vorota, irnesunkiai pastebėsite, jog lietuviškas dvigarsis ar dėsningai virsta ro ir oro. Kalbininkams tai visiškai suprantama. Tačiau jei eiliniam skaitytojui pasakysite, jog lietuviškas žodis ausis yra senesnis už lotynišką auris, galite būti apkaltintas jei ne nacistu, tai bent jau neišmanėliu... Mes labai lengvai atsisakome ne tik savo istorijos, tėvų žemės, bet ir kalbos... Kažkada verčiau knygą „Alšėnų pilies paslaptis“. Tačiau Lietuvos televizijai teko ne kartą skambinti, kad pagal šį romaną pastatytame filme pristatytų Alšėnus, o ne Olšanus. Betgi noriai vartojame ne tik Baltarusijoje suslavintus vietovardžius . Štai čia ir prasideda mūsų tautos bestuburiškumas! Mes atsisakome visų autentiškų toponimų, hidronimų. Netgi asmenvardžių. Plačiausioje mūsų genčių gyventoje teritorijoje mes paklustame šias žemes apgyvenusių žmonių įgeidžiams. Rusų mokslininkas V.Sedovas (žr. str. rinkinį „Baltų etnogenezės ir etninės istorijos problemos“, kurį rusų kalba1985 metais išleido „Mokslo“ leidykla), teigiama: „Ankstyvaisiais viduramžiais baltų gyvenamajame areale apsigyveno slavų gentys. Ilgo slavų ir baltų gyvenimo vienoje teritorijoje rezultatas buvo tas, kad pastarieji pastoviai slavinami pagaliau tapo senovės rusų dalimi“. Daugybė minėtoje knygoje pateiktų faktų įrodo, jog ne baltai atsikraustė į slavų žemes, o priešingai. Ir ne baltai daugybę gyvensenos, laidojimo papročių, papuošalų ir įrankių gamybos paslapčių perėmė iš slavų, o priešingai. Minėtos knygos autoriai, remdamiesi archeologų, antropologų ir kalbininkų tyrimų duomenimis, įrodė, jog baltų gyventame areale dominavo baltų kalba. Spaudžiami plūstančių slavų baltai buvo priversti trauktis į Vakarus. Sovietinė ideologija, pasinaudojusi mokslo tyrimais, baltų kultūrinį pranašumą (piliakalniai, įtvirtinimai, gyvenamieji ir ūkio pastatai, keramika, jos puošyba, geležies ir ypač žalvario apdirbimas) stengėsi apversti aukštyn kojomis, savo ideologijos naudai. Kiekviena proga buvo meluojama, jog slavų kultūra buvo aukštesnė. Su hidronimais ir toponimais buvo netgi paprasčiau. Slavams būdingas noras viską išversti į slavų kalbą lengvai nužudydavo autentiškus vardus. Minėtame straipsnių rinkinyje pačių slavų mokslininkai pateikia daugybę tai patvirtinančių faktų. Pavyzdžiui, dabartinėje Baltarusijoje esanti Polesė neturi nieko bendra su mišku. Tačiau slaviškas žodis les, kaip suprantamas daugumai slavų, leido išlikti autentiškai lietuviškos šaknies žodžio formai. Nors autentiška vardažodžio forma neturi nieko bendra su mišku. Palios yra lietuviškas žodis, reiškiantis liūną, užaugusį ežerą. Tokių pavyzdžių turime ne šimtus, o tūkstančius. Slavai, nesvarbu ar jie atėjo iš Rytų, ar Vakarų, turi įprotį viską savintis. Jie iškraipė mūsų didikų vardus, miestų pavadinimus. Viską prisitaikė „savo liežuviui“. Net Vilniaus vardas, kurio lotynizuotą formą Vilnae kai kas mielai dovanoja lenkams, jų vartosenoje šiurkščiai iškraipomas. Prisimenu, kai Vilniaus universiteto jubiliejui keliomis kalbomis leidome leidinėlį, redakcijos vedėjas V.Kazakevičius nepakluso „lenkiškai“ tradicijai rašyti „Wilenskiego“, o parašė lietuvišką šaknį „Wilniuskiego“. Iš tiesų tai teisingiau, nes nukapoti šaknį ir vietoje „viln“ palikti „vil“ yra tikra nepagarba kalbai ir istorijai. Bet ir šiandien atkaklus noras piršti ir reikalauti vartoti iš piršto laužtus vietovardžius rodo, jog kultūrėjimo ir savitarpio pagarbos keliu netoli nuėjome. Tiesiog šlykštus ir baisiausią nepagarbą rodantis elgesys seniai būtų išnykęs, jei jau prieš tris dešimtmečius būtume nuoširdžiai priėmę į savo šeimą kitataučius. Deja, mano pasiūlymu nesusidomėjo net gerbiamas R. Ozolas... Mes visada demonstravome savo mužikišką vergiškumą, tariamą „draugystę“, nors nei Draučių tragedija, nei sąmoningai boikotuojama pagarba valstybinei kalbai, nei kruvinos okupacijos rudimentai tokiam elgesiui nedavė nė mažiausio preteksto. Kaip ir rašoma mokslininkų darbuose, Lietuva liko mažytė salelė apsupta ne visada draugiškai nusiteikusių kaimynų. Jos iš mūsų paveldėjo ne tik didžiulius žemės plotus, bet ir ypač turtingą asimiliuotų baltų genetiką… Vienas „smetoninis“ profesorius pasakojo, jog atlikti tyrimai patvirtino, kad gudai arba baltarusiai didžia dalimi yra nutautėję baltai. Suprantama, tokios išvados negalėjo patikti okupantams, kurie siekė įrodyti, jog jie čia buvo nuo amžių...Bet prisitaikėliai seimūnai, valdžios atstovai, net Jo Ekscelencija apsimeta, kad nieko nemato… Ar galėtų, pavyzdžiui, tos „trys raidės“ atsirasti Latvijoje arba Estijoje? O ką pasakytų „draugai rusai“, jeigu papriekaištautume, kam jie taip begėdiškai surusino „Kuršių įlanką“? „Kuršių kasą?“ Kaip kitaip įrodysi, jog tai ne „iskonno russkie zemli“?
Lietuvos žemėlapis, taikos sutarties su Rusija priedas
Atsiverskite „Bolšaja sovetskaja enciklopedija“ 14 tą tomą ir 135 puslapyje pamatysite, jog kuršiai čia dar visiškai neištrinti tik sukandus dantis. Bet čia pat naujiesiems šeimininkams pateikiamas „patogesnis“, jau Kurską, o ne kuršius menantis pavadinimas Kurskaja kosa, Kurskij zaliv… Rusai puikiai žino savo Kurską, tad ir svetimoje žemėje vaidenasi, jog tai nuo amžių rusiška žemė. Juk ir Karaliaučiaus su lietuviškos kultūros ženklais nebeliko... Mūsų baudžiauninkai paklusniai kartoja: „Čistyje Prudy, Sovetskas, Kaliningradas“… Tariami istorikai vis negali atsidžiaugti Sniečkaus „gudrumu“, kuris neva atsisakė Stalino dovanos… Karaliaučiaus. Man nepavyko rasti nė vieno tų laikų liudininko, kuris tai patvirtintų. Tai paneigė Mečys Gedvilas, Sniečkaus medžioklės draugas ir pokario CK reikalų valdytojas Juozas Sauliūnas, daugybė įvairių politikų. Kai išleidome M.Bordonaitės knygą „Draugas Matas“, „per blatą“ įsiprašiau pas Sniečkaus našlę išgerti kavos. Vos išgirdusi šį klausimą ji tiesiog įširdo. Pasirodo, visi painioja Nikitos Chruščiovo laikus, kai įsteigus LŪT buvo paprašyta Lietuvos padėti sričiai atsistoti ant kojų. Visiems vergams ir baudžiauninkams dar kartą garsiai primenu – Sovietų Sąjunga Lietuvai nedavė nė centimetro žemės! Didžiulė jos teritorijos dalis taip ir liko svetimų valstybių ribose. O įvairūs „žinančiųjų“ skiedalai tėra tos pačios imperijos kovos ginklas. Prieš kelias dienas man pavyko savo bibliotekoje „atkapstyti“ Justo Paleckio knygą „V dvuch mirach“. Knygą 1974 metais rusų kalba išleido Politinės literatūros leidykla Maskvoje. Tais pačiais metais, prieš pat Kūčias, buvau pas Justą Paleckį. Tai patvirtina ant knygos man knygos autoriaus užrašytas autografas... Ne, tada aš nepaklausiau nė žodelio apie Karaliaučių. Tačiau skaitydamas knygą radau nedviprasmiškus žodžius: „Baigta su amžinu vokišku „drang nach osten“. Į vakarus nuo Lietuvos, vietoje junkerinės Rytų Prūsijos, dabar atsirado vakarinė Rusijos Federacijos sritis…“ Kitoje vietoje J.Paleckis su gilia meile kalba apie seną lietuvininkų kraštą, jo garsenybes Mažvydą, Donelaitį… Bet nė žodelio apie „Stalino siūlytą dovaną“! Nebuvo šito! Knygoje daugybė smulkių faktų, net tai, kad Stalinas klausė, kaip lietuviškai vadinti Memelį... Tik visiškas beprotis patikėtų, kad J.Paleckis kažkodėl nutylėjo šį „faktą“. Man liko vienintelė galimybė paklausti šito Gerutos Paleckytės. Justo Paleckio dukters. Nusiunčiau jai elektroninį laiškutį. Ji labai mielai atsakė: „Kęstuti, paskambink man“. Kalbėjomės labai nuoširdžiai ir šiltai. Seniai nesimatėme. Labai įdomu buvo išgirsti ir jos prisiminimus apie Salomėją Nėrį. Tačiau apie Karaliaučių ji nieko negalėjo pasakyti… Gal ir buvo kažkokia kalba... Suprantu, tokia kalba ne tik galėjo būti. Lietuvos šviesuoliai dėjo visas pastangas atgauti Mažosios Lietuvos žemes. Kuo baigėsi jų pastangos buvo aprašyta ir „Lietuvos aide“. Štai kaip Lenkija gavo „dovanų“ Stalino kabinete – J.Paleckis parašė. O apie gandus, kuriuos dabar ypač palaiko rusakalbiai, nebuvo nė kalbos. Beje, Geruta pažadėjo pakalbėti su broliu. Jis puikiai išstudijavęs tėvo dienoraščius, jei ką sužinos „tau paskambins“. Tačiau skambučio taip ir nesulaukiau... Ar yra prasmės kalbėti apie tai, ko nebuvo… Net sovietmečiu išdrįsta viešai skelbti apie 1920 m. liepos 12 pasirašytą Maskvos taikos sutartį. MLTE, III tomas, 765 p. pateiktas straipsnis „Vilniaus kraštas“. Šalia nenutylėtų faktų nusižemintai pateisinama ir Maskvos begėdystė. Esą demagogiškas teiginys, kad sovietai grąžino Lietuvai Vilniaus kraštą, neprieštarauja politinėms moralės normoms, nes „Ši siena maždaug sutapo su 1918 Tarybų Lietuvos p.r. riba ir priskyrė Lietuvai žemių, kuriose jau tuo metu gyventojų daugumą sudarė baltarusiai“. Taigi pateisinama, kodėl to žadėto krašto grąžino tik dalelę. Visas kraštas jau buvo „suvirškintas“ slavų. Jeigu į Vilnių atsikels keli milijonai arabų ar kitų bėglių, aišku, Vilnius bus jau ne lietuvių... Tokia logika, skatinami Maskvos emisarų, vadovaujasi ir tapatybę praradę vakarų slavais besivadinantys piliečiai. Keleto jų įžūlus reikalavimas rašyti taip, kaip jie reikalauja, galėjo būti išspręstas paprasčiau. Pavardes su tomis „trimis raidėmis“ galėjo išsitatuiruoti. Ant krūtinės, ant užpakalio arba tiesiog ant kaktos. Nebūtinai juk įrašyti pase! Bet ir šiuo atveju pasielgta taip, kaip Lenkijoje vykusiose sporto varžybose. Grupelė „buvusiųjų“ iškėlė plakatą: „Lietuvių chame, klaupkis prieš lenkų poną!“ Šūkio lenkų kalba negaliu tiksliai prisiminti, bet kaip Lietuvos mužikai tyliai prarijo šį skandalingą poelgį, negaliu pamiršti. Maskvos „draugai“ tiesiog šventė šį didžiulį laimėjimą. Ar bent kas pasidomėjo šio skandalo kilme? Ar ir vėl manote, kad „lenkų“ niekas netampė už virvučių? Pasiskaitykite R.Maceikianeco įžvalgas. Gal pagaliau suprasite, jog patys tie „lenkai“ nesuvokia, kieno vežime jie sėdi ir kur tas vežimas juos veža... Planai jau seniai sudaryti ir vykdomi nepriekaištingai. Bet gerbiamas Einšteinas, matyt, ne veltui suabejojo kvailumo ribotumu... Greičiau jau tik Visata ribota...
O ant mano stalo guli prieš kelis dešimtmečius išleista nepaprastai vertinga Vlado Drėmos knyga „Dingęs Vilnius“. Jei kas atsivers tą knygą, neskubėkite jos padėti į lentyną. Tai fantastiškas talentingo mokslininko darbas apie suniokotą ir jau dingusį Vilnių. Skaitau ją susigraudinęs ir negaliu atsikratyti minties, kad nenumaldomai artėja metas, kai koks nors Vakarų mokslininkas aprašys dingusią... Lietuvą. Begėdiškos valdžiažmogių rietenos ir į save lenkti nagai nesuteikia jokios šviesios vilties. Net sunku patikėti, kad liks bent dingusios Lietuvos aidai. Gal tą nekrologą rašys tie patys, kurie ir dabar nurodinėja, kaip Lietuvai elgtis, kalbėti, kaip mokyti ir mokytis, kaip dirbti...Mes jau ne didvyrių žemė. Mes patys baigiame sunaikinti net tai, ką dar turime. Bolševizmo suluošinta ir nužudyta tautos moralė priversta tylėti. Tituluoti beraščiai mums nurodinėja, kas yra valstybė, Konstitucija, šeima, valstybės gerovė... Tos sąvokos jau egzistuoja ne proto buveinėje, ne mūsų galvose ir širdyse. Jos surašytos ne išminčių traktatuose, o bankų sąskaitose, partijų „programose“ ir pasibjaurėtiname siekyje viską dekriminalizuoti. Kai rytoj anekdotiškai kas nors pasakys, jog rytoj mus kars, minia tikriausiai sutartinai tik paklaus: o virves ar mums patiems savo atsinešti? Nėra kuo jus nudžiuginti, mielieji „Aido“ skaitytojai. Jau dabar katastrofiškai trūksta mokytojų, gydytojų ir… protingų žmonių. Gali būti, kad rytoj nebeliks ir kam mus pačius palaidoti...
Atgal
