AKTUALIJOS
2024.05.09. LIETUVOS NEBELIEKA… NET ISTORIJOJE
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Vienas iš daugelio ypatingų mano Tėvelio gebėjimų buvo ir sodininkystė. Nedidelis turimos žemės plotas buvo paverstas tikru rojumi. Čia augo rečiausi augalai, gėlės, krūmai, buvo bandoma aklimatizuoti ne mūsų krašto gamtos grožybes. Visi pokario sodai Kėdainių apylinkėse išaugo iš Tėvelio išaugintų sodinukų. Jo medelynas buvo ne tik mieliausias užsiėmimas, bet ir galimybė išmaitinti gausią šeimą. Prisimenu tas dvi laukines obelis Ąžuolote, kurių mažus obuoliukus ir mes, vaikai, rinkdavome vėlų rudenį. Tėvelis pasėdavo grūdus, paskui į laukinukių rykštes skiepydavo dešimtis obelų veislių. Kad neišnyktų dar Dotnuvos Akademijos mokslininkų triūso vaisiai, Tėtis dviračiu apvažiuodavo visas apylinkes ir įvairiausių obelų veislių šakelių pumpurai tapdavo neįkainojamu obelų genofondu. Kokia ne tik obelų, bet ir vyšnių, kriaušių, slyvų, serbentų bei agrastų įvairovė buvo tame sode, šiandien jau nebeįmanoma prisiminti. Net iš tolimo Adomo Hrebnickio Rojaus netoli Dūkšto sugebėta gauti įžymiausio selekcininko obelų… Tokį karštą užsidegimą „sukolekcionuoti“ visas obelų ir kitų sodo augalų rūšis Tėtis aiškino dviem žodžiais: „Kad neišnyktų!“ Jo patriotizmą nuoširdžiai rėmė girininkai, dar išlikę Dotnuvos Akademijos profesoriai. Deja, nieko neišliko. Nieko! Bolševizmas negailestingai sunaikino viską. Kolchozai, išvarymas į gyvenvietes, melioracijos klaidos, brutalus vienkiemių naikinimas paliko Lietuvą be kaimo. Net vietovardžių nebeliko. Ne tik sodybų, mokyklėlių ir pakelės kryžių… O kaip karštai Tėvelis mylėjo savo medelyną! Kartą ankstų žiemos rytą jis atėjo tiesiog įdūkęs iš pykčio. Keikė medžiotojus, kad šie niekaip nesugeba išnaikinti „tų prakeiktų zuikių, tų velnio padarų kiškių“. Pasirodo, šie nuožmūs graužikai tvoroje prasidraskė landą ir nugraužė visus medelyno sodinukus. Kelerių metų triūsas perniek. O svarbiausia, kad sunaikinta svarbi genetinė medžiaga, kuri buvo įskiepyta į tuos medelius… „Zuikius reikia taip išnaikinti, kad net istorijoje nebeliktų!“ – piktai pasakė tada Tėtis. O mano vyriausias brolis Vytautas tada pasakė: „Ne, taip išnaikinti neįmanoma. Istorijoje vis tiek liks!“ Šiandien, prisiminęs tą šaltą žiemos rytą, aš jau pradedu abejoti savo brolio teiginiu. Jau daug kas išnyko. Ir nyksta toliau, nes mūsų abejingumas, mūsų tamsumas ir gobšumas skatina šį procesą. Nyksta mūsų Lietuva. Nyksta brangus jos paveldas, kapinės ir paminklai, nyksta sodybos ir kaimai.
.jpg)
Nyksta kalba, nes mes atbėgėliams esame jautresni ir paslaugesni nei saviems
Nyksta kalba, nes mes atbėgėliams esame jautresni ir paslaugesni nei saviems. Okupantų kalba brangesnė nei gimtoji. Jei kas drįsta tarti tiesos žodį, jis apšaukiamas, paniekinamas ir netgi apkaltinamas. Kaip čia neprisiminti R.Sikorskio kandžių, bet skaudžiai teisingų žodžių! Lyg šiandien tai būtų įvykę, prisimenu, kaip atnešęs jam patvirtinti mano surašytus Liaudies meno draugijos įstatus, jis nykščiu parodė į virš galvos kabantį Markso portretą ir pasakė: „Tu manai, kad aš ministras, tai galiu viską pasirašyti? Be draugo (jis suminėjo skyriaus vedėjo pavardę) vizos, aš neturiu jokių teisių...“ Padėkojęs nulėkiau pas geranoriškai man padedantį vieną asmenį, apsimečiau ir paklausiau, ar jis nepažįsta „to ministro paminėto vedėjo?“ Jis nusišypsojo, pakėlė ragelį ir tiesiog pasakė: „Klausyk, pas tave ateis (pasakė mano vardą ir pavardę), pasirašyk jam įstatus.“ Tuoj pat nulėkiau į Finansų ministeriją ir be jokio vargo gavau parašą. Tada apsisukau ir nudrožiau tiesiai pas ministrą. Sekretorė nustebo, bet kyštelėjo galvą į ministro kabinetą ir linktelėjo man užeiti. Ministras irgi buvo priblokštas. Palingavo galvą į šonus, pasirašė įstatus ir spausdamas ranką pridūrė „Toli eisi! Maladiec!“ Socializmo pamokos iš pagrindų sugriovė tėvų ir senelių puoselėtas nuostatas. Jeigu tamstos manote, kad atgavę nepriklausomybę mes tapome padoresni, atviresni ir teisingesni, man gaila jūsų naivumo. Gyvenimo tikrovė prikišamai demonstruoja, kad mes patys nuolankiai naikiname savo tautą, savo valstybę. Nebrangi mums ir jos istorija. Mūsų istoriją už mus rašo mūsų priešai. Bet pažvelkite į tą „istoriją“. Joje mūsų nėra! Toje istorijoje mūsų niekada ir niekur nebuvo! Jei bent cyptelėsite apie kokį nors tikrai svarbų faktą, pavyzdžiui, kad pirma knyga SSRS teritorijoje išleista Vilniuje, kad čia įsteigtas pirmas universitetas, kad Edukacinė komisija buvo pirma pasaulyje pasaulietinio švietimo ministerija… Ne šimtai, o tūkstančiai faktų liudija turtingą mūsų praeitį. Bet mums ji jau nebrangi. Archaiškiausia iš gyvų indoeuropiečių kalba tyčia painiojama su žodžiu „seniausia“. Tada jau puolama ginčyti, kad ji ne seniausia. Pakanka tik centimetrą nukrypti į šoną ir mes jau tamsuoliai, žydšaudžiai, be kitų pagalbos neįgalūs tvarkytis, turėti savo valstybę… Mes patys tai bjaurasčiai sočiai teikiame peno. Nepaliaujamas amsėjimas iš visų „žiniasklaidų“ kiršina tautą, menkina mūsų orumą, skatina šešėlinę ekonomiką ir nepasitikėjimą ateitimi. Deja, bet visų lygių „valdžios“ trypčiojimas jau patvirtina, kad susitaikyta su negailestingu verdiktu – išnykti.
Vienas kitas (jau tik vienas kitas!) yra girdėjęs apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, apie jos praeitį, valdovus ir svarbų indėlį į Europos istoriją. Lietuva visus apdalino savo genais. Lietuva kažkada apgynė Europą nuo vandalų. Ar bent kas žino, jog Kremlių nuo totorių apgynė Vytauto Didžiojo duktė Sofija? O jos provaikaitis buvo Ivanas Rūstusis? Lietuvių karališko kraujo lašas tekėjo visų Europos valdovų gyslomis. Bet kam tai įdomu. Mūsų istorijoje nebėra. Mes patys pasistengėme, kad mus pamirštų ir ištrintų iš visų istorijos analų. Kas Vakaruose nutuokia, kur ta Lietuva? Lyg ir girdėta, bet jau pamiršta ir nežinoma. Vartau puikiai išleistą „Iliustruotą pasaulio istoriją“. Joje rasite viską. Nuo iš Afrikos beždžionių kilusių protėvių iki pasaulinių pandemijų, Sovietų Sąjungos žlugimo ir... LGBTQIA… Rasite ten leninus ir hitlerius, rasite tai, ko gal net nesitikėjote rasti. Bet nė vieno žodelio, nė vieno žodelio (!!!) apie Lietuvą! Nebuvo jokio Griunvaldo! Nebuvo Gedimino ir gediminaičių. O štai Romanovai – buvo! Mes neturėjome to „mėlyno kraujo“ didikų, kurių rūmai ligi šiolei puošia Romos, Paryžiaus, Krokuvos miestus ir dabartinės Baltarusijos bei kitų šalių žemę. Įtakingiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės užmirštos guli žymiausių pasaulio šventyklų kriptose. Tik ne mūsų atminty. Skiedžiame apie kažkokį „G“ tašką. O ar sugebėjome išleisti puikiai iliustruotą kompendiumą apie Lietuvą ir jos istoriją? Anglų, vokiečių, prancūzų kalbomis... Pinigai taškomi įvairioms šiukšlinoms reklamoms. Bet Lietuvos jose nėra. Tik pasityčiojimas iš jos. Juk negalime kaltinti „Dorling Kindersley“, išleidusiai tikrai labai puošnią „Iliustruotą pasaulio istoriją“ už tai, kad joje nėra Lietuvos. Leidykla „Briedis“ pateikė puikų knygos vertimą į lietuvių kalbą. Bet dėl to knyga netapo „lietuviškesnė“. Tai mes kalti, kad pasaulis užmiršo Lietuvą. Kremliaus okupantai tyčiodamiesi negrąžino mums net prieškarinės Lietuvos ambasados rūmų užsienyje, o mes vaikiškai džiaugiamės mainais gavę „stiklinį karoliuką“... Na, dar kartą pamalkime liežuviais, kaip „Sniečkus atsisakė Stalino siūlyto Karaliaučiaus“! Kaipgi pasaulis mus gerbs, jei mes patys negerbiame patys savęs. Rašiau „Lietuvos aide“, kad reikėtų įkurti „Tautos atgimimo fondą“. Gal tie keli šimtai milijonierių galėtų užmokėti, kad paskatintų mamas gimdyti? Bet tai juk niekam nerūpi. Jei Lietuvos nebelieka net istorijoje, tai kaip ji išliks tame katino uodega uždengiamame mums dar likusiame žemės lopinėlyje. Ir tą mes jau baigiame užleisti „svečiams“. Mokome juos kalbėti rusiškai. Kitiems broliams slavams leidžiame kraipyti vietovardžius ir pavardes. Nuolankiai į savo raidyną įrašėme tris raides. Tik gal ne tas. Reikėjo iškart įrašyti tas, kurios sudaro adresą, kuriuo ukrainiečiai pasiuntė rusų laivą. Mes juk jau seniai esame siunčiami tuo adresu. Ir paklusniai einame. Net nesidairydami. Dieve, kaip klydo mano brolis, tolimojo plaukiojimo kapitonas, tikėjęs, kad iš istorijos niekas negali išnykti. O išnyksta. Net valstybės. Net tokios didelės kaip LDK ir tokios mažos kaip Lietuva...
Atgal
.jpg)
