Aforizmai
Nenaudingi laiptai
Nenaudingi laiptai
Bruno Ferrero
Nuošaliame užkampyje, tankios girios glūdumoje, buvo laipteliai. Paprasčiausiai seni, aptrūniję mediniai laipteliai su turėklais. Aplinkui augo eglės, kedrai, beržai - nuostabūs medžiai. Tarp jų laiptai atrodė išties varganai.
Vieną dieną čia pasirodė girioje plušantys medkirčiai. Užjaučiamai dirstelėjo į laiptus.
- Kas gi čia? - nustebo vienas.
- Nė prakurams netinka, - atsiliepė antras.
Vienas iš jų paėmė kirvį ir du kartus taikliai juo smogė. Laiptai sugriuvo. Iš tikrųjų jie buvo niekam tikę. Medkirčiai kikendami nutolo.
Tačiau tai buvo laiptai, kuriais, norėdamas įžiebti danguje žvaigždes, kas vakarą užsiropšdavo nykštukas. Po šios nakties dangus liko be žvaigždžių.
Ir tavyje yra laipteliai. Palyginti su daugybe dalykų, kuriuos tau siūlo kiekviena diena, jie yra niekis. Tačiau tie laipteliai reikalingi pasilypėti norint įžiebti tavo dangaus žvaigždes. Jie vadinami malda.
Būti su vargšais
Kartą vienas amerikietis kareivis keliavo autobusu Švedijoje. Šalia sėdėjęs švedas buvo labai malonus ir jie ėmė šnekučiuotis. Kalbėjosi apie šį bei tą, kai kareivis tarė: „Mano šalis pati demokratiškiausia pasaulyje. Kiekvienas pilietis gali ateiti į Baltuosius rūmus ir išdėstyti prezidentui bet kokį reikalą“.
Švedas, nenorėdamas nusileisti jam tarė: „Tai dar nieko. Švedijoje pats karalius važinėja kartu su visais žmonėmis“.
Kai visi išlipo, kiti keleiviai kareiviui pasakė, kad jis važiavo kartu su karaliumi Gustavu Adolfu VI.
Gailestingumas ir tiesa apsaugo karalių, ir jo sostas palaikomas gailestigumu. /Pt 20.28/
Teisiojo viltis teikia džiaugsmą, o nedorėlio lūkestis pražus. /Pt 10.28/
Beturtis yra vertesnis už melagį. /Pt 19.22/
Jėzus yra kartu
Viešpatie Jėzau Kristau, norėčiau Tave pakviesti į švarius ir išvalytus namus, kad juose apsigyventum, bet negaliu. Puikiai suprasdamas tai, ką sakau, teįstengiu ištarti: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu“. Bet Tu vis tiek atėjai!
Apsigyvenai tarp anksčiau namuose šeimininkavusių stabų. Grindys prišiukšlintos, o kambarys nevėdintas... Man gėda, kad Tu esi pas mane. Bet juk nakvodavai olose, naktis praleisdavai po žvaigždėtu dangumi. Nors ir negaliu geriau Tavęs priimti, vis dėlto džiaugiuosi, kad esi čia. Turiu tvirtai tikėti, Viešpatie, kad pas nusidėjėlius Tu jautiesi kaip namie. Didžiausia mano nuodėmė, Viešpatie Jėzau, ta, kad nenoriu savęs laikyti nusidėjėliu!
Man nelengva su tuo sutikti. Tačiau viltis kaip šviesus spindulys prasiveržia į priplėkusį ir sujauktą pasaulį. Šią viltį man dovanoja Tavo Dvasia.
Viešpatie, ši viltis man dovanoja ramybę.
William Breault, SJ
Parinko Evaldas Mažeika
Atgal
