Aforizmai

06 12. „Gyvenimas – likimo ramstis“

Birutė Silevičienė

Birželio 3 dieną Vilniaus Rotušėje vyko dailininko Ojaro Mašidlausko piešinių pristatymas visuomenei.

Spragsint foto aparatams, garbus dailininkas sutiko į renginį atėjusius draugus, bičiulius, svečius. Spaudė rankas ir gražia šypsena užliejo žmonių širdis.

Nuo pat pirmojo ištarto žodžio, žvilgsnio mus apsupo gerumo ir šiltumo ura. Pamatyti dailininko darbai leido įsigilinti į kūrėjo dvasios, minčių srautą piešiniuose.

Paklaustas, kada pradėjo piešti, atsakė, jog nuo vaikystės. Mokslui laiko skyrė mažiau, o piešė net ir per pamokas. Naujai išleistoje Aloyzo Sušinsko aforizmų-pastebėjimų knygoje „Gyvenimas – likimo ramstis“ Ojaro piešiniai – tobuli. Šią knygą išleido Aloyzo Sušinsko šeima, prabėgus dešimtmečiui po jo mirties.

Aloyzo Sušinsko knygos „Gyvenimas – likimo ramstis“ viršelis

Aloyzas Sušinskas (1933-2005) turėjo daug draugų, bičiulių, pažįstamų. Nesididžiavo savo nuveiktais darbais, išleistomis knygomis, bet mielai jas dovanodavo draugams, bibliotekoms. Buvo labai kūrybingas, darbštus žmogus. Jį puošė sielos šviesa, minčių gausa. Pasižymėjo kuklumu, santūrumu, daug dėmesio skyrė šeimai. Buvo įdomus pašnekovas, mokėjo rasti gerą žodį ligoje ar nelaimėje atsidūrusiam žmogui.

Pasirinkęs agronomo profesiją, dirbo mokslinį darbą, tapo agrarinių mokslų daktaru. Prie širdies visada buvo žemė, žolininkystė. Mylėjo Lietuvą, domėjosi jos istorija. Gimtas kraštas – sielos atgaiva; kultūra, literatūra buvo jo dvasios penas.

Prisimenu, kai važiavome iš Radviliškyje vykusio Kaimo rašytojų sąjungos renginio, kuomet atvykus į Panevėžį dar iki autobuso išvykimo į Vilnių buvo likę pustrečios valandos, Aloyzas nuskubėjo į Petkevičaitės-Bitės muziejų, kur jam reikėjo perduoti kažkokį rašinį. Būnant Jonavoje, skubėdavo nusipirkti trąšų bulvėms. Žodžiu, žmogus išnaudodavo kiekvieną laisvą minutę ir saviems reikalams atlikti.

Visada pasidžiaugdavo, kai aš išleisdavau naują knygą, ją aptardavome, skatino mane nepadėti plunksnos, rasdavo laiko paskambinti, užbėgdavo pas mane į darbą, kai tik atvykdavo į Vilnių. Temų pokalbiams nestokojome. Tris kartus teko dalyvauti Aloyzo Sušinsko ir Kultūros namų organizuotuose renginiuose Trakų Vokėje. Tai – nuostabūs bendruomenės žmonės, gausiai dalyvaudavę renginiuose.

Aloyzas rinko medžiagą apie Vilnijos kraštą, dalyvavo jo literatūriniame gyvenime. Rašė eilėraščius, miniatiūras, epigramas, apybraižas, noveles, aforizmus, pjeses, romanus. Jo kūryba publikuota lietuvių ir užsienio spaudoje, įvairiuose žurnaluose, leidiniuose, almanachuose. Buvo aktyvus Tėvynės pažinimo draugijos narys.

Pats spėjo išleisti 6 autorines knygas. Artimieji saugo didelį jo kūrybos rankraštyną ir tikisi, kad tai dar nepaskutinė išleista knyga.

Dukra Živilė ir žmona Milda neleis nusėsti dulkėms ant mylimo tėvo ir vyro darbų, o kels juos į šviesą, į tautos istoriją.

To joms linkiu iš visos širdies, o gražiai Trakų Vokės bendruomenei - didelės sėkmės.