Aforizmai
Nobelio premijos laureatų aforizmai
Anatolis Fransas (1844–1924)
Be vidinės kultūros negali būti subtilių jausmų.
Aistros – ramybės priešai.
Širdis gali papildyti protą, bet protas negali praturtinti širdies.
Nėra didesnės magijos už žodžio magiją.
Moteris – didžioji vyro auklėtoja.
Svajonės galingesnės už realybę
Žmonės gyvi ne idėjomis, o poelgiais.
Henrikas Senkevičius (1846–1916)
Geriau galingas priešas negu klastingas draugas.
Melas tarytum sviestas šliaužia tiesos paviršiumi.
Smala taip nelimpa prie rūbo, kaip nemaloni šlovė prie žmogaus.
Mumyse slypi du žmonės, vienas iš kurių neigia tai, ką daro kitas.
Bernardas Šo (1856–1950)
Kritikai regi tai, ko patys ieško, o ne tai, kas jiems prieš akis.
Žmogus – plyta, kuri deginama tvirtėja.
Yra didelių žmonių tarp mažųjų ir yra mažų žmonių tarp didžiųjų.
Sunkiau atsakyti į tokį klausimą, kurio atsakymas akivaizdus.
Būti laimės vergu – pati baisiausia vergystės forma.
Kai nėra valios, kelias nebus surastas.
Kas moka dirbti, o kas nemoka, moko dirbti.
Mūsų nelaimių priežastis yra ta, kad mes turime per daug laisvo laiko galvoti, ar mes laimingi.
Žmonės tiktai tada suteikia mums įdomių žinių, kai mes jiems prieštaraujame.
Rabindranatas Tagorė (1861-1941)
Kas pavartoja jėgą, tas įrodo savo silpnumą.
Pesimizmas – dvasinio alkoholizmo forma.
Kas perdėm dažnai galvoja apie tai, kaip kitiems daryti gera, neturi laiko būti geru.
Gyvenimas mirties niekados nelaiko rimtu dalyku.
Redijardas Kiplingas (1865-1936)
Kvaila moteris gali sutarti su protingu vyru, bet su kvailiu sutars tiktai labai protinga moteris.
Džonas Golsvortis (1867-1933)
Žmogui humoras tas pat, kas rožei aromatas.
Meilė, bijanti kliūčių, ne meilė.
Kiekvienas nori būti teisus, bet ne kiekvienam tai pavyksta padaryti.
Pavojingiausia, kai uždėta karūna apsuka žmogui galvą.
Andrė Židas (1869-1951)
Aš džiaugiuosi ir draugais, ir priešais. Pastarieji man priduoda energijos.
Išmintis prasideda ten, kur pasibaigia Dievo baimė.
Giriamojo žmogaus veidas visuomet atrodo kvailai.
Bertranas Raselas (1872–1970)
Karas paaiškina ne kas kaltas, bet kiek liko gyvų karių.
Bijoti meilės – tai vengti gyvenimo.
Tomas Manas (1875–1955)
Malonus tiktai tas, kuris dar nori, o ne tas, kuris jau persisotinęs.
Karas – bailių bėgimas nuo pasaulio problemų.
Fransua Moriakas (1885–1970)
Ir religija, ir literatūra – sąjungininkės, nes jos abi padeda pažinti žmogų.
Perl Bak (1892–1973)
Badas vagimi paverčia kiekvieną žmogų.
Į ateitį visuomet žvelgiama praeities akimis.
Ernestas Hemingvėjus (1899–1961)
Didžiulė klaida manyti, kad senoliai protingi. Jie ne protingi, bet tiktai atsargūs.
Pats trumpiausias atsakymas – ne pasakyti, o padaryti.
Nėra ištikimesnio draugo už knygą.
Žanas Polis Sartras (1905–1980)
Kai turčius pradeda karą, žūsta varguolis.
Viljamas Goldingas (1911–1993)
Mąstydamas apie pasaulį, kurį valdo mokslas, aš tampu pesimistas.
Albertas Kamiu (1913–1960)
Nelaukite Paskutiniojo teismo. Jis vyksta kasdien.
Intelektualas - tai tas žmogus, kurio protas suvokia pats save.
Laisvė sudaro sąlygas būti geresniu.
Kvailybė visuomet pasiekia savo.
Genijus – protas žinantis savo ribas.
Parinko ir išvertė Aleksandras Šidlauskas
Atgal
