Švietimas ir mokslas
07.12. Kelias į išsilaisvinimą iš prietarų
Dr. Moreno Bonda, Vytauto Didžiojo universiteto Užsienio kalbų, literatūros ir vertimo studijų katedra
Šiandieniniame pasaulyje universitetai turėtų kurti globalų tinklą, kuris leistų efektyviai bendradarbiauti be sienų – tiek geografinių, tiek disciplininių. Tačiau tam reikia tarptautiško mąstymo, kurio šiandien dar trūksta – atsikratyti prietarų ir nebūti marionetėmis savos kultūros dėžėje.
Moreno Bonda. Asm.archyvo nuotrauka
Tarptautiškumo sąvoką galima suprasti įvairiais lygmenimis. Paprastai tarptautinį bendradarbiavimą mes suprantame kaip galimybę susisiekti su užsienio dėstytojais ar institucijomis. Dauguma pasaulio universitetų stengiasi kurti tokį globalų tinklą. Bet tai tik formalus tarptautiškumas – tikras ir efektyvus globalus tinklas turėtų būti visų pirma idėjų, mąstymo tinklas.
Šiandien paskaitose vis dar trūksta tarptautinio, tarpdisciplininio dialogo – aš tai matau kaip ne gimtakalbis lietuvis, kuris dėsto Viduržemio jūros regiono istoriją studentams Vytauto Didžiojo universitete iš Lietuvos, Kinijos ir kitų šalių. Kai paskaitose kalbu apie minėto regiono tapatybių raidą, studentai žodį „tapatybė“ suvokia skirtingai – kiekvienas pagal savo įgytas žinias šeimoje, mokykloje ar valstybėje.
Kai trūksta suvokimo, kad žodžių ir sąvokų reikšmės yra subjektyvios, tai veda prie nesusipratimų. Aš manau, kad globalumas mokslo sferoje reiškia, visų pirma, atsisakyti savęs ir savo identiteto: tokį globalumą pasiektume, jei neturėtume savos tapatybės ir tėvynės, tarsi F. Nyčės antžmogis, t. y. žvelgtume į pasaulį sine ira et studio – be emocijų, jausmų ir be jokių tikslų, nebent dėl tikslo žinoti. Kitaip tariant, mūsų turimos vertybės yra tas lokalumas, dėl kurio sunkiau kurti efektyvų globalų tinklą moksle – pabrėžiu, čia kalbu tik apie mokslo pasaulį.
Universitetai šiandien nebeturi žinių monopolio
Žinoma, tų vertybių negalima atsisakyti, bet moksle reikėtų bent suvokti, kad jos yra tie rėmai, kurie priverčia žiūrėti į pasaulį pagal išankstines nuomones, pagal duotus parametrus, kurie mus apriboja.
Manau, kad daugiakalbystė yra viena iš priemonių, kurios galėtų padėti išsilaisvinti iš išankstinių nuomonių ir nebebūti marionetėmis savo kultūros ar valstybės dėžėje, o tapti globalios srovės dalimi. Mokytis kitų kalbų reiškia ne tik mintinai išmokti žodžius ir gramatiką, bet ir suprasti sąvokų sąsają su žodžiais, jų diachroninę ar diatopinę raidą – tai yra, kaip žodžiai keitėsi bėgant laikui ar jiems plintant geografiškai. Apskritai, reikia nepamiršti, kad žodžiai, kuriuos naudojame apibrėždami įvairias sąvokas, yra netobula kognityvinių procesų reprezentavimo priemonė.
Suprasti ryšius tarp žodžių ir sąvokų yra viena geriausių treniruočių, kuri gali padėti suvokti, kad mes, kaip individai ir kaip visuomenė, jau esame globalūs. Ir mūsų identitetas, ir kultūra jau yra globalūs; tai – tūkstantmečius trukusio tarptautinio bendravimo rezultatai. Mums tik reikia įrankių, kurie padėtų atpažinti ir nagrinėti mūsų prigimto tarptautiškumo raidą.
Pavyzdžiui, mes visi maždaug vienodai įsivaizduojame angelą: jis turi savo identitetą. Tačiau mažai kas žino to identiteto raidą. Angelo kūnas, kojos ir rankos yra hebrajų dievybės supratimo palikimas. Sparnai buvo pridėti tik III a., remiantis romėnų ir graikų dievų – Merkurijaus ir Hermio – ikonografija; pastarieji, savo ruožtu, kildinami iš Mesopotamijos, kur įprasta dievus vaizduoti su sparnais. Pavadinimas „angelas“ kilo iš Egipto, kur III amžiuje prieš mūsų erą gyvenę graikai teologai taip vadino pasiuntinius. Iš graikų šį žodį pasiskolino dauguma kitų kalbų – ir ėmė vartoti perkeltine prasme. Na, o angelo funkciją ir reikšmę apibūdino XVI a. Tridento (Italija) susirinkimo dalyviai ir XX a. teologai.
Daug kam trūksta kognityvinių priemonių šio identiteto tarptautiškumui atpažinti, o viena iš svarbių universiteto ir dėstytojų užduočių yra duoti studentams tinkamus įrankius tą padaryti. Tai dažnai reiškia priešpriešinti savo kultūrą, tikėjimą ir vertybes: nuo vaikystės mus moko, kad esame „mes“ – skirtingi dėl savo kultūros, ypatingi dėl savo kalbos (kuri, kaip angelas, vis tiek yra didelis mišinys), kartais net išrinktieji tarp kitų tautų. Tikras iššūkis – pripažinti, kad tai iliuzija, nes tai verčia atsisakyti savo identiteto. Kita vertus, tai yra būtinas žingsnis tikro globalumo link. Kažin, ar visi pasiruošė ir tikrai to nori.
<sk>Universitetas kaip atvira, įtrauki, įvairovę skatinanti globali erdvė
<text>Universitetai šiandien nebeturi žinių monopolio, todėl jų vaidmuo keičiasi. Tad tikslinga galvoti ne tik apie bendradarbiavimą moksle, bet ir dalyvavimą pilietiniuose, kultūros projektuose skatinant visuomenės švietimą.
Aš manau, kad kai kuriose srityse universitetas niekada neturėjo žinių monopolio. Pavyzdžiui, istorija yra valstybių, vyriausybių ir visuomenių monopolis. Kas netinka, negali būti paskelbta, pavyzdžiui, negauna finansavimo. Tai, kas nepatinka, tą kolektyvinė istorinė atmintis pamiršta, paslepia arba keičia. Tačiau tiesa, kad dabar kaip niekada anksčiau žmonės gali gauti žinių iš įvairių šaltinių.
Kita vertus, kaip ir praeityje, o dabar net ir stipriau, vyksta žinių monopolių kova. Problema yra ta pati: daug kas neturi kognityvinių įrankių tai suprasti ir dėl to net nesuvokia, kaip mūsų laikais cenzūra veikia. Net nesuvokia, kad nėra „fake news“, nes kiekvienas žodis, ištartas arba parašytas, nieko bendro neturi su tiesa – jis yra subjektyvus interpretavimas, taigi visos žinios yra tik interpretacija.
Dalyvavimas pilietiniuose, kultūros projektuose skatinant visuomenės švietimą yra būtinos universiteto veiklos, ir kiekviena studijų programa, kiekvienas dėstytojas stengiasi tai daryti. VDU Italistikos programoje yra lengva, nes jaučiame, kad Lietuvoje yra didelis susidomėjimas italų, ispanų ir prancūzų kalbomis ir kultūromis. Taigi, nesunku surinkti didelę auditoriją, pavyzdžiui, rengiant viešą paskaitą apie Italijos kino istoriją arba, kaip man teko daryti, apie istoriją, kurioje kartu gaminame patiekalus.
Bet šie pavyzdžiai parodo, kas sprendžia, kaip vyks diskusija su visuomene – tai pati visuomenė, o ne dėstytojai ar universitetas. Jei aš, dėstytojas ir tyrėjas, manau, kad viena tema yra labai svarbi ir aktuali, bet visuomenė nesupranta arba tema jai yra nepriimtina, kokie gali būti rezultatai? Geriausiu atveju, niekas neateis į susitikimą arba niekas neskaitys straipsnio ir nebus jokio dialogo. Blogiausiu atveju, visuomenė, jausdama pavojų, kad tyrimai grasina sugriauti jos įsitikinimus ir supurtyti vertybines nuostatas, reaguos atakuodama. Lygiai taip pat yra su valstybe. Taigi bendradarbiavimas vyksta, bet dažnai kiti dalyviai, o ne universitetas, sprendžia temas ir būdus.
Atgal
