Švietimas ir mokslas
02.16. Karo laukas – mokykla
Dr. Domas Boguševičius, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos ir VDU Istorijos katedros dėstytojas, istorijos mokytojas-ekspertas
Dr. Domas Boguševičius
Kokia turėtų būti šiandieninė Lietuvos mokykla? Šis klausimas tampa ypač aktualus šiomis dienomis, kada bandoma diskutuoti dėl bendrojo lavinimo mokyklos ugdymo turinio atnaujinimo. Švietimo politikos formuotojai teigia, kad mūsų valstybės moksleiviai prastai atrodo tarptautiniuose testuose, todėl reikia tobulinti sritis, kurios tais testais matuojamos. Moksleiviai tuo tarpu sako, kad norėtų mokytis to, kas aktualu kasdieniniame gyvenime ir pravers ateities darbe. Aukštosios ir profesinės mokyklos gi aiškina, kad didelė dalis moksleivių ateina nepasirengę studijoms. Visiems šiems mąstymams bendras siekis sudėtingą ugdymo turinio problemą susiaurinti iki utilitaristinio supratimo.
Ugdymo turinio sąvoka edukacijos moksluose yra labai talpi ir dėl to dažnai išskystanti. Ji apima tai, ko, kaip ir iš ko turėtų būti mokoma(si), ir tai, kaip mokymosi pasiekimai vertinami. Visgi šie aspektai užmirštami, kai imama kalbėti apie pinigus. Ugdymo turinio atnaujinimas ir su juo susiję viešieji pirkimai dar neseniai supurtė Jurgitos Petrauskienės vadovautą Švietimo ir mokslo ministeriją ir išvertė iš pareigų Ugdymo plėtotės centro direktorių. Tąkart viešumoje susitelkta į galimą viešųjų pirkimų korupcijos atvejį, nuošalėje paliekant patį ugdymą. Įtariamieji korupcionieriai bus nubausti arba ne, o štai ugdymo atnaujinimas vis tiek keisis pagal svarstymui pristatytą koncepciją, kuri, regis, numato ir pačios mokyklos struktūros kaitą.
Pixabay.com
Tiesa, Lietuvoje daugelis dokumentų svarstymų primena Žiulio Verno satyrinę apysaką „Daktaras Oksas“. Jos personažai uoliai ginčijosi, kada pradėti karą su kaimynais: po dviejų parų ar po keturiasdešimt aštuonių valandų? Nepaisant situacijos komizmo, akivaizdu viena – karas bus. Mūsų atveju, karo laukas – mokykla.
Civilizacinė krizė
Per beveik tris nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvos visuomenė susiformavo alerginę reakciją į bet kokias švietimo reformas, kurios paprastai vykdomos negrabiai ir forsuotai, drauge nieko iš tiesų nereformuojant („nes reikia kažką daryti“). Panašu, kad per šį laiką būta tik vienos tikros, švietimą nuo pamatų turėjusios keisti „Tautinės mokyklos koncepcijos“, parengtos Meilės Lukšienės ir jos bendradarbių. Visi kiti sprendimai (valstybiniai egzaminai, mokyklų tinklo pertvarka, „moksleivio krepšelis“) buvo jau esamo modelio restruktūrizacija. Kaip žinia, termitų suėstų rąstų perdėliojimas kitokia eilės tvarka dar nereiškia naujo namo statybų.
Šiandien, kaip ir nepriklausomybės priešaušryje, ugdymo turinio atnaujinimas turėtų prasidėti nuo geidžiamos mokyklos vizijos.
Kai XIX amžiuje ėmė rastis masinis visuotinis švietimas, viešosios mokyklos rengė bazinį išsilavinimą turinčią darbo jėgą, drauge atlikdamos ir dienos centrų darbininkų vaikams vaidmenį. Su pilietinės visuomenės arba totalitarinių režimų (nelygu apie kurią valstybę kalbame) susiformavimu keitėsi mokyklai keliami tikslai. Ji tapo vienu iš socialinių liftų savo ugdytiniams. Todėl ilgainiui emancipuotos masės iš viešųjų/valstybinių mokyklų pradėjo reikalauti savo vaikams tokios kokybės išsilavinimo, kokį iki tol teikė tik namų mokymas arba privačios mokyklos. Ir šis konfliktas yra Vakarų pasaulio realija iki pat šių dienų.
Be to, iš mokyklos šiandien norima, kad vaikas joje jaustųsi saugus ir laimingas, būtų apsuptas jaukios aplinkos. Susidaro paradoksali situacija: tarsi jaunuomenė, susirinkusi iš labai skirtingos namų aplinkos, turėtų mokykloje kompensuoti patirtis, kurių stokoja šeimoje. Į mokyklą susirenka ne tik mylimi ir savimi pasitikintys mokiniai. Nemaža dalis yra nepripažįstantys sutartų elgesio normų ir išsilavinimo vertės. Tokiais atvejais atrodo, kad XVIII a. susiklostęs europinės civilizacijos apibrėžimas, vienu iš europiečio požymių laikęs savikontrolę, prarado reikšmę. Atrodo, kad jau galima kalbėti apie mokyklos kaip civilizacijos ramsčio krizę.
Analizuojant Lietuvos švietimo įtampas vis dažniau pasitelkiamas Suomijos pavyzdys. Jis išties atrodo patrauklus ir geistinas, išsiskiriantis stebėtinu pasitikėjimu švietimo sistemos dalyviais, didžiule mokyklų ir mokytojų autonomija, aukštais mokytojų išsilavinimo rodikliais ir puikiu finansavimu. Antai nuo 2016 m. Suomija švietimui kasmet skyrė apie 12,2 mlrd. eurų. Lietuva 2019 m. planuoja skirti apie 1,5 mlrd. eurų, t. y. maždaug keturis kartus mažiau lėšų vienam šalies gyventojui nei Suomijoje. Aišku, finansavimo skirtumai išplaukia iš objektyvių ekonominių priežasčių. Šiuo atveju svarbiausi net ne finansiniai rodikliai, o viltys, siejamos su švietimu. Finansavimas lemia paslaugų, teikiamų švietimo sistemos dalyviams, apimtį ir kokybę: reikiamų paruošti ir įdarbinti specialistų skaičių, jų kvalifikacijos tobulinimo galimybes, specialiosios pagalbos teikimo spartą, mokymosi erdvių ir priemonių gausą bei kokybę. Žinodami Lietuvos švietimo finansinę būklę galime konstatuoti, kad esamomis sąlygomis jis funkcionuoja palyginti neblogai. Blogai tampa tik tuomet, kai švietimui iškeliame suomiškus tikslus, bet suteikiame lietuvišką finansavimą.
Vizijų įkaitai
Pirma reikšminga mokyklos vizija, kurią nusakė „Tautinės mokyklos“ sumanytojai, rėmėsi į ugdymo humanizavimą ir kultūrą, kurie ilgalaikėje perspektyvoje turi išugdyti laisvą asmenį laisvoje visuomenėje. Šiandienos realijos rodo, kad šis projektas tebėra aktualus. Ir šią žinią reikia suprasti ne kaip komplimentą koncepcijos kūrėjams, o priekaištą švietimo sistemos strategams, kurie pritrūko intelektinių galių ar valios ir pasirinko chaotinį švietimo sistemos raidos modelį, populiariai vadinamą „gaisrų gesinimu“. Kita vertus, atsakyti į klausimą, ar Lietuvoje egzistuoja švietimo sistema, galima teiginiu, kad sistemos nebuvimas – irgi sistema, tik išsunkianti ir demoralizuojanti jos dalyvius.
2015 m. buvo patvirtintas naujas dokumentas – „Geros mokyklos koncepcija“, papildantis ir pratęsiantis „Tautinės mokyklos koncepciją“. Akivaizdu, kad jo autoriai buvo vedami pačių geriausių intencijų ir jų apibendrintos mintys abejonių nekelia. Abejones skatina mokyklų veiklos realijos.
Akylesnis politinio gyvenimo stebėtojas gali nesunkiai pamatyti, kad Lietuvos teisėkūra veikia taip, it teisės aktų rengėjai tikėtų, kad įstatymas keičia realybę pagal įstatymo raidę. Iš čia atsiranda poreikis kontroliuoti visas įmanomas viešojo ir privataus gyvenimo sritis (vaikų maitinimą mokyklose, šunų lojimo laiką, vaistų pirkimą savomis lėšomis ir t. t.), taip pamažu priartėjant prie diktatūros. Tuo tarpu brandžios demokratijos šalyse teisės aktai reglamentuoja jau egzistuojančias ir nusistovėjusias praktikas. Tiesa, Lietuvos švietime yra viena reikšminga ir paveiki išimtis – išorinis mokyklų vertinimas, kurio kriterijai atnaujinti pagal „Geros mokyklos koncepcijos“ principus.
Mokyklų išorės vertinimas, sumanytas kaip įrankis, turintis teikti švietimo politikos formuotojams, administratoriams, mokyklų steigėjams ir pačioms mokykloms objektyvią informaciją apie ugdymo kokybę, iš esmės turėtų vykti kaip didelio masto edukacinis tyrimas. Socialinių mokslų atstovams nereikia aiškinti, kad vienas kertinių darbo su tiriamąja grupe principų – tyrėjo vengimas kaip nors veikti grupės pasirinkimus, elgsenas ir sprendimus. Tačiau vertinimo kriterijai švietimo bendruomenėse suprantami imperatyviai, o vertinimo rezultatai, turintys skaitinę išraišką, tapo mokyklų tarpusavio reitingavimo pagrindu. Vadinasi, nors kaskart kalbame apie ugdymo individualizavimą ir diferencijavimą, apie autentiškos mokyklos kultūros kūrimą, iš tiesų mokyklas bandome matuoti pagal vieną liniuotę, o mokinius – dar ir pagal įvairaus tipo standartizuotus testus. Dėl savo išlikimo kovojančios mokyklos sąmoningai arba ne ima prisitaikyti prie tyrėjų laukiamų vaizdų, jei reikia – juos imituodamos. Taip švietimo karo lauke įstatymas pradėjo keisti realybę ir kurti vieną didelę unifikuotą mokyklą visai Lietuvai. Jei kuri mokykla ir išdrįsta išlikti savita, tai veikiau besitęsiančios partizaninės kovos dėl teisės būti savimi rezultatas.
Tolesnio karo strategija ir taktika
Švietimo bendruomenė, nukamuota pasitikėjimo krizės, vergiško atlygio (Lietuvos mokytojai atlyginimu Europos Sąjungoje lenkia tik Bulgariją), necivilizuotų santykių ir psichologinės įtampos, svajoja apie paliaubas. Tačiau paliaubų nebus, nes švietimas savo prigimtimi yra nuolatinio karo laukas. Skirtis gali tik karo pobūdis: kovojama dėl idėjų ar dėl fizinio išlikimo. Šiuo metu Lietuvoje dominuoja antrasis modelis, todėl bet kokios diskusijos apie idėjas lieka siauram entuziastų rateliui arba net ir neprasideda.
Strateginis tikslas šiandien turėtų ir galėtų būti formuluojamas visų suinteresuotų grupių ir, jei reikia, radikaliomis tezėmis. Diskutuoti įmanoma tik tada, kai žinai, kaip klausimo sprendimą įsivaizduoja tavo oponentas. Bet kokie politiškai korektiški trypčiojimai vietoje ir nedrąsios pastabos dėl techninių švietimo klausimų šiuo atveju yra beprasmybė, pasmerkianti švietimą ne reformai, o dar vienai restruktūrizacijai.
Galiausiai vertėtų sugrįžti prie kertinių mokyklos principų: laisvės, kultūros, humanizmo ir išsilavinimo. Mokykla niekada nebuvo ir nebus atsvara šeimai ir namams – jos misija visai kitokia, o ir šeimos funkcijų uzurpavimas būtų mažų mažiausiai amoralus. Iki šiol švietimas, vienas kertinių Vakarų civilizacijos akmenų, tarnavo kultūrinės tradicijos perėmimui ir visuomenės kūrimui, todėl ir vėl turėtų grįžti ad fontes (lot. prie ištakų). Visi kiti ugdymo turinio atnaujinimo klausimai yra absoliučiai techniniai, jei neapsispręsime, kokios mokyklos norime. O tokiam apsisprendimui reikia svajoti ir skaičiuoti.
Atgal
