Švietimas ir mokslas
02.08. Aiški, atvira, reali politika. Kam Penelopė kelnes lopė (1 dalis)
Katrė Miknevičiutė
Jonas A.Patriubavičius
Šie tekstai (dar bus bent vienas), pašvęsti iš piršto laužtai problemai, kuri tikrovėje neegzistuoja, o yra polittechnologų sukurpta ir, kaip tokia, eskaluojama – kad vaikai gali ir turi mokyti mokytojus. Bet ir taip elementaru, visiems žinoma, kad mokytojo strateginis tikslas, kad mokinys jį pranoktų. Incidentas Žiežmariuose gal ir nėra mažas reichstago gaisras prieš rinkimus (bet toks įspūdis gali susidaryti), nes jį, kaip gerą žinią, anonimiškai platina Vilniaus melo kontoros, politinių konsultacijų firmos, samdomos tam tikrų grupių, kurioms nerūpi nei vaikai, nei mokytojai, o tik tai, kaip atvesti į valdžią draugus, kurie joms užmokėjo. Mėginsime paaiškinti, kaip tie melo fabrikėliai padaro, kad žmonės, gerbiami rinkėjai, balsuoja prieš savo interesus ir vis išrenka žmones, kurie paskui nieko gero nedaro (ir nepadaro) nei vaikams, nei mokytojams. Ir tada žmonės ima galvoti, kad politinė klasė prarado žmoniškumą. Paskutinėje dalyje, bus parašytos pavardės bei vardai paauglių, kurie tikrai gali (ir turėtų ) pamokyti mokytojus. Šioje dalyje pateikiame sampratas, kas yra laisvė ir progresas, ir kiek tais dalykais gali pasinaudoti Žiežmarių gyventojai
Pagrindinė mokyklos problema – ne mokinio krepšelis, t.y. pinigai, o tai, kad tie pinigai paleidžiami vėjais: vis stiprėja įspūdis, kad Lietuvos vaikai ne mokomi ar ugdomi, o jiems tik teikiamos „mokymo paslaugos“, nesirūpinama grįžtamuoju ryšiu su ateitimi.
Žiežmarių gimnazija. wikipedia.org nuotr.
Tai yra nėra išsilavinusio europiečio, šviesaus, kultūringo, mąstančio žmogaus, nes švietimo sistemos negamina kokybės. Tai reiškia, kad Lietuvos švietimo sistema neturi strategijos ir kad mūsų politinė klasė pasirinko anti-strategiją, – neleisti, kad mokymo ir ugdymo kokybė pagerėtų, ir kad vaikai, konkurencinėje kovoje už galimybių pavertimą tikrove, būtų konkurencingi; gaila, kad niekas nekalba, jog tokiems vaikams, kaip iš Žiežmarių, turėtų būti taikoma affirmative action (angl. „pozityvi diskriminacija“) kaip norma; tai ne privilegija, o kompensacija, siekiant išlyginti provincijos ir centrų vaikų teises.
Deja, matome, kad ir mokykla, ir tėvai neskatina vaikų pirmauti, ir ypač būti pirmūnais moksle, t.y. mokykloje. O ką jie išmoko, kokias idėjas ir kokį moralės supratimą įsisavino, t. y. kokį progresą padarė, niekam nerūpi išmatuoti. Ir tada jau nepalieka įspūdis, kad biurokratų, iš ministerijų ir kitur svarbiausias tikslas – švietimą privatizuoti, padaryti mokamu, paversti verslu.
Kaišiadorių Penelopė
Kaip pasakojo prezidento Algirdo Brazausko auklėtoja Kaišiadorių vidurinėje mokykloje Adelė Staniulienė, prieš karą Kaišiadorių gimnazijoje istoriją dėstė toks istorikų istorikas, nepripažinęs jokio dvilypumo (angl. „ambiguity“), kaip dabar sakytume, dvigubų standartų (sakė ir pavardę, bet dabar ji išdilo iš atminties, beje, jau nėra ir pas ką paklausti, nes ir auklėtoja, ir jos didžiavyris auklėtinis mirę). Kai to istoriko duktė vieną kartą, penktoje klasėje, per senovės istorijos pamoką surimavo „Penelopė Odisėjui kelnes lopė“, ir vaikai pradėjo juoktis, tėvas mokytojas jai neatleido už nemokslišką istorijos faktų interpretavimą, parašė dvejetą ir davė pataisą. Tada, prieš karą, mokytojai turėjo šiokių tokių teisių ir galėjo iš istorijos besityčiojančius vaikus palikti antriems metams.
Tai buvo savaime suprantama: mokytojai turėjo pareigą vaikus ką nors išmokyti, vadinasi, turėjo turėti ir teisių, taip pat teisę į apsaugą nuo smurto, tarpt kitų, ir psichologinio.
Kaip komjaunuoliai mokė mokytojus
Po karo, kai Kaišiadoris okupavo ir atvertė „naują“ istorijos puslapį, mokytojai neteko tų teisių, o pareigų prisidėjo. Mokyklose kurį laiką dar buvo buržuazinės, smetoniškos, anų laikų dvasios, kurią reikėjo išguiti. Tai buvo pavesta komjaunuoliams. Kaip tai buvo daroma, vėliau aprašė Kaišiadorių rajono okupacijos laikų laikraštis „Į komunizmą“ Jono Laurinavičiaus tekste „Komjaunuoliška mūsų jaunystė“ (jeigu skaitytojai pageidaus, o Jonas leis, galėtume perspausdinti LA), kur vienas iš tų laikų mokytojus mokiusių komjaunuolių po dviejų dešimtmečių dalijosi savo „patirtimi“. Be kita ko, rašė, kaip komjaunuoliai lankė mokytojų pamokas ir demaskavo buržuazinio nacionalizmo virusu apsikrėtusius mokytojus, kad būtų išmesti iš darbo. Kai kurie atsidūrė Sibire. Žinoma, mokytojai buvo įbauginti ir, dėl šventos ramybės išsigandę Sibiro, per pamokas dėstė partines tiesas. Vėliau šie komjaunuoliai tapo žinomi kolchozų pirmininkai, ištisus dešimtmečius dominavo Kaišiadorių rajono, ir net Vilniaus, partinėje ir ūkinėje padangėje.
„Kas yra progresas, per se“ visi supranta savaip (kaip ir kas yra laimė): tai požiūris į įvykius, priklausomai nuo mūsų moralinio idealo. Tai tapsmas asmenybės (fizine, protine, moraline prasme), įkūnytos visuomenės gyvenime tiesos ir teisingumo formose (M.I.Tugan-Baranovskis. „Politinės ekonomijos pagrindai“ , psl. 40, rusų kalba. David Gliksman, Ryga. )
Suprantama, kad jeigu visuomenėje daug savivalės (t.y. tiesa ir teisingumas paminti), kuri braudamasi į visas, ir pačias švenčiausias, gyvenimo sferas, nukreipia gyvenimo sroves į asmeninių susidūrimų kelią, taip dominuoja ir tokiu būdu trukdo žmogui tobulėti ir būti atspariam vadinamosios globalizacijos nužmoginimo technologijoms. Taigi, kiekvienas žmogus, mažas ar didelis, gali pagal savo apšvitimą ar sugedimą pažvelgęs į save nustatyti ir atsakyti, ar padaugėjo mūsų padangėje progreso. Tą patį galima pasakyti ir apie laisvę (žr. kitą langą)
Dabar mums šis, okupacijos, laikotarpis, kai Kaišiadorys ėjo „Į komunizmą“ įdomus tuo, kad pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo sukeistas vietomis mokinio ir mokytojo vaidmuo, tradicinės mokyklos funkcijos iškreiptos. Mokykla iš mokslo šventovės virto ideologinių paslaugų tiekėja (šiuo metu globalizacijos ideologijos).
Įdomu, ar dėl to ir šiais laisvės ir nepriklausomybės laikais mokykla neatgavo savo funkcijų kaip protų ir moralės ugdymo kalvė. Pagrindinė jos funkcija tapo ne vaikų ugdymas ir mokymas, o švietimo paslaugų tiekimas, taip pat užėmimas tuo metu, kai jų tėvai linksminasi ar dirba.
Ir vėl mokytojus mokys vaikai
Atrodo, kad šio principo – švietimo paslaugų tiekimas (ne mokymas ir ne ugdymas) – įgyvendinimas ir dabar padarytas programiniu. Štai ką prieš kurį laiką perskaičiau Angelės Buškevičienės rašinyje „Švietimo keliai į XXI amžių“: „Pagrindinė mokymo forma, – dėstė autorė, – Lietuvoje liko ta pati: mokytojas pateikia žinias visai klasei, tačiau mokinys nepakartojamas, turi skirtingus pomėgius, įgūdžius, mokosi skirtingu būdu. O gal todėl jis nenori mokytis? Pamokas reikia derinti prie vaikų, o ne vaikus prie pamokų. Toliau ponia paduoda dar vieną citatą: „Lietuvoje viešėjusį profesorių Seimour‘ą Papert‘ą (šveicaras – Mūsų pastaba) paklausė, kas, jo manymu, galėtų padėti dabartinės švietimo reformos brūzgynuose. Atsakymas buvo netikėtas: vaikai. Jie privers mus atsisakyti sustabarėjusių formų ir tradicijų. Tad kas, jei ne mokytojas, turi pradėti keistis? Teks mokytis kartu su vaikais. Mes dar atsimename laikus, kai kompiuterių nebuvo. Mokytojai turėtų padėti naršyti po internetą, ieškoti jame reikalingų žinių, tik ar mokytojas tokiam vaidmeniui pasirengęs? Akivaizdžios mokytojų kvalifikacijos spragos“.
Štai tokios tokelės. Vėl kaip okupacijos laikais mokytojas turės persikvalifikuoti. Tada jį mokė politrukai ir komjaunuoliai, dabar laisvos tėvynės vaikai su kompiuteriu ir internetu. Tais laikais kas penkeri metai buvo diegiamas tai Lipecko, tai Vologdos, tai Makarenkos, tai Suchomlinskio, dar koks nors metodas. Mokytoju buvo nepasitikima. Dabar susidaro įspūdis, kad padėtis, nepaisant kompiuterių ir interneto, nepasikeitė: jis vėl „nepasirengęs“.
Vadinasi, internetas ir kompiuteris yra panacėja. Tai iš kur ir kaip dabarties profesoriai prisigaudė žinių, jeigu juos mokė tik mokytojas be interneto ir kompiuterio? Ir kaip pas mus dar atsiranda mąstančių žmonių, nes kompiuteris tai tik instrumentas, mąstymo, elgesio ir moralės normų neformuoja, gal tik sukuria iliuzijų, nuvedą į šalį, o mąstymui nepadeda, atvirkščiai, trukdo. Tai elementarios vadybos elementorių tiesos.
Atrodo, kad pagrindinis švietimo reformos klausimas turėtų būti ne mokinio krepšelis ar internetas, o kaip atkurti pasitikėjimą mokytoju, kaip jį užkelti ant tokio paties pjedestalo, kur jau buvo, kai Penelopė Odisėjui kelnes lopė, tai yra prie prezidento Antano Smetonos.
„Kas yra (laisvas) žmogus? Apibrėžiant neigiamai, suma (minusinė) galimybių, kurių jis neturi, t.y. ateities, kuri jam užblokuota (Jean Paul Sartre „Metodo paieškos“ (angl. „Search for a Method“ psl. 95.
Vadinasi, visi gali paklausti savęs, laisvas ar ne. Jeigu lūkesčiai neįgyvendinti ir nėra galimybių tai padaryti (nes ant vartų stovi Kitas ir glemžia jas sau), tai žmogus nelaisvas. Dabar laisvė suprantama kaip teisė dominuoti, todėl žmonės atprato atiduoti kitiems tai, ką priklauso atiduoti. O juk Indijos išminčius sako, kad kas atiduota, tikrai neprarasta. Deja, mūsų pereinamojo periodo kapitalistai šitos išminties nesilaiko. Sakysim mokesčių nemoka, o kiti, nuo kurių priklauso teisingų mokesčių įvedimas, jų neįveda. Štai kodėl mokytojams nėra pinigų. Taip pat ir vaikams.
Prieita iki to, kad žmonės nenori imtis, kas duodama veltui ar pusiau veltui. Mokslas duodamas, bet jo neima. Bet juk išsilavinimas, kultūra, šviesa, tik jie ir tegali žmogui, nepaisant neteisingos, tamsios ar klampios aplinkos, neprasti savęs, išlikti ir pagaliau, išeiti iš geto ar atsikratyti priklausomybės.
Mokykla turi mokyti vaikaus atvirai žiūrėti likimui į nasrus, nepasimesti, stengtis save tobulinti, drausminti, siekti, nepasiduoti ir pasiekti. Padaryti visa, kas įmanoma, ir kas neįmanoma, kad išsilaisvintų ir, mokytojų džiaugsmui, padaugintų progreso.
Ir paklausti savęs, ar tai progresas, kai Žiežmarių mergaitę pasiglemžė globalizacija ir ji nesugrįžo iš ten, kur buvo išvykusi laimės ieškoti. Tokių tragedijų turi kiekvienas Lietuvos miestelis, todėl Žiežmariai negali kaltinti savęs, kad jie tokie netikę.
Ar dabar suprantate, kodėl kurstomas nepasitikėjimas mokytoju? Kadbūtų palaikoma Stalino laikų dvasia visus kontroliuoti, ir kad kontroliuojamiesiems ir pažemintiesiems nereikėtų mokėti tiek, kad jie galėtų ramiai dirbti. Žiežmarių mokytojui reikia suteikti socialinę teisę uždirbti tiek, kad galėtų išlaikyti šeimą, pasistatyti Žiežmariuose namą (reikia suteikti teisę į kreditą, angl. mortgage.). Ir tada toks mokytojas taptų Lietuvos vidurinės klasės nariu, kaip tai buvo prie Smetonos, kai mūsų pradinės mokyklos mokytojas gaudavo 450 litų (dabar gal tris tūkst. eurų).
Atgal
