Poezija
03 10. Klaidžiojimas ūkuose
Algirdas Pilvelis
Skandinu aušrą
išsigandęs ne sapno,
tik prabudimo.
***
Išjaustas oras
nesutilpo į žybsnį
aiškesnio manęs.
***
Liūdniausioj jūroj
atsigulsiu banguoti,
kol tapsiu gyliu.
***
Suodinos žuvys
paskandino vulkanus –
šokam pelenuos.
***
Beburnės upės
apsimeta žiotimis,
plukdančiom rytą.
***
Ant savo delno
raukšlės atplukdžiau aušrą
tau atsigerti.
***
Siūbuoja snaigė,
aštriausiu savo spygliu
nešdama raidę.
***
Žvaigždė kamiene,
išakėjusi skliautą,
jau nebežalia.
***
Eiliuotą tylą
paraštėm apkabinsiu
užkandęs žodžiu.
***
Ant kairės raidės
pakabinau savąjį
netartą žodį.
***
Spalvotas šerkšnas
šilto ledyno krioklį
supylė sapnu.
***
Debesis skęsta
nesulaukęs aukštumos
auštančio žvilgsnio.
***
Savy iškirtau
neperregimą langą
tamsai sutalpint.
***
Čiulbančią pūgą
suradau jazminuose
būdamas kvapnus.
***
Kokia giluma
kiekviename lašely
telpančioj jūroj!
***
Šilčiausios uogos
apibėrė ašaras
ledo skaidrumu.
***
Aš atsigulsiu
po ta orine jūra –
vadinsiuos skliautu.
***
Suvilgiau dulkę
ankstyviausiom alyvom
virš saulės galvos.
***
Pasiremk banga,
kol neišgena jūros
smilčių pušynas.
***
Išdygo žvilgsnis
pro sutrūkusį stiklą
lyg būtų gyvas.
***
Baigėsi kvapas
tuščiai baltos pilnaties
ant mano veido.
***
Sudegė dulkė,
o savimi pavirsti
dar nesuspėjo.
***
Skliauto plikumoj
kaseles nusikirpo
debesų jūra.
***
Aptemau savy
išradęs saulėlydį
nešantį rūką.
***
Prakalbink rasą
ugninių pėdų derva,
kol tamsa byra.
***
Tas užlopytas
langais tamsos buvimas
po tuščiu žodžiu.
***
Išpylei spalvą
iš savęs pasilikus
tik drobės nytį.
***
Tik nežinantis
savų jūrų gilumos
smiltyje nuskęs.
***
Aš apsibersiu
aukso dulkėmis tyliai,
kol esu rytas.
***
Per aukštas dūris
vieno spindulio mastui
aprėpti mintis.
***
Naktis dar aukštai,
gal todėl aš leidžiuosi
į akmens tiesą.
***
Žvangančios lygtys
tarp manęs ir alyvų,
išsprendžiau tylą.
***
Atskilo mintis
nuo plokštumos žvaigždžių,
nešamų mirti.
***
Išradau naktį
sekundei užsimerkęs
prieš žybsnių audrą.
***
Kvepiantis kalnas
apsivertė uoslėje
praradęs vardą.
***
Iškirpo ruonis
vieno ūso ilgumą
skalsiausiai putai.
***
Rūgštūs pelenai
garbanoja liepsneles
ir dagčių tylą.
***
Šio saulėlydžio,
atkirpto vakar rytą,
rytoj neatpūs.
***
Subiro stygos,
tik stryko judėjime
radusios lukštą.
***
Sukramtė žemę
alsus kastuvo dūris
rūdžių baltumu.
***
Pralošėm spalvas
tik sutemų apgintiems
akių barjerams.
***
Beribis kiautas
daug daugiau apkabino
nei oro skliautas.
***
Gal krištoliniai
žvilgsnių stiklo sprogimai
į šukę žiūri.
***
Nesutampantis
gromuliuojamas dažnis
tave susprogdins.
***
Tu tapai skliautu
išdaužęs ribotumą
savojo dūžio.
***
Netrupink savęs
į skliauto trupėjimą,
tarsi juo būtum.
***
Taškuotas skausmas
užkrėtė tik žiedlapius
savo buvimu.
***
Per tankus blefas
nesamam žodžiui tilpti
lieka tik erdvės.
***
Jau apmokėjai
skolas už pabuvimą
tikruoju savim.
***
Sujauktas rėmas
apkabino tik drobę,
išlygintą žvilgsniu.
***
Jau pražiūrėjom
vakarinę kometą,
nes sprogom anksčiau.
***
Pradingęs haiku
išskraidins patyliukus
iš šios eilutės.
***
Sutrupės rūkas,
vos susitapatinęs
su minties dažniu.
***
Dar neišrastas
juodo laiko lėtumas
rūko trasose.
***
Išsigalvojai
savavališką būtį,
lyg žvilgsniai griūtų.
***
Sutrynėm vielą,
kadais žvaigždėm spygliuotą,
supynėm tinklą.
***
Želiančios valtys
apaugino ežerą
žaliausiom žvaigždėm.
***
Kabinom save
ant upės dugno srovės,
akmenys buvom.
***
Iškirptas rytas
iš spindulio svajonių –
mintin įsidėk.
***
Kailinės jėgos
per minkštai spaudžia speigą –
per aštrios snaigės.
***
Nejuodink raidės
nutylėjusi Saulę –
nebūsi tamsa.
***
Aš susibraižiau
raudonos aušros liepsną,
o oda vėsta.
***
Bunkerių tylos
pribyrėjo mėnulių
lyg juodos šviesos.
***
Tik puse sparno
pamojavusi snaigei
šaltuku tapai.
***
Asfalto bala
sudainavo debesį
purvinam stikle.
***
Raukšlėja rūkas
nenaudojamus delnus,
glosčiusius sausrą.
***
Pasidaugino
niekieno nepasėtos
minčių pagalvės.
***
Nustebink tylą –
be aido tik pelenai
moka nuskristi.
***
Išeisim iš čia
dar neradę savosios
krypties į kitur.
***
Pėdos užgulė
šunkelio tolių skrydį
sunkiom mintimis.
***
Požeminėmis
beminčių vingrybėmis
dangaus netiesink.
***
Įkritome į
nualpusį purslelį,
tarsi mes –putos.
***
Metamorfozės
ištuštėjusią bangą
sugroja savaip.
***
Nuodus išgėrė
trišakė žaibo burna,
nudurta griausmo.
***
Augina dulkę
tuštumos nusėdėti
parko suoliukai.
***
Akmenėjantis
speigo buvimas many
nekvepia sniegu.
***
Repetuok juoką,
jei atodūsio gylio
nemoki matuot.
***
Veido mėnulis
neįtikimą sniegą
apašarojo.
***
Nesusiprato
per ankstyvos padangės,
kad aušra pas mus.
***
Pamiršom veidus,
nupieštus ant vienpusio
sidabro stiklo.
***
Toks įspūdingas
bergždžias inkaro būvis
sausiausiam gyly.
***
Užduso kilpa,
neaprėpusi saulės
ir mano oro.
***
Pleškantis vaškas
šalta lava užklojo
šviesos likutį.
***
Vašku užsiklok
savo bitės saldumą,
gal dūriai miegos.
***
Sušukuos sniegą
baltas angelo mostas,
šiluma ištirps.
***
Nerimo dozė,
įpumpuota į veną,
netaps raudona.
***
Degtukų galvos
perkaitino net saulę,
gimusią svilti.
***
Sapnuoja žemė
skrendantį akmens sunkį
po oro pėdom.
***
Nebūtas smėlis
subyrėjo į naktį
kopoms įplyšus.
***
Tik ne į juoką
susmigo šie kamienai,
spyglys nuliūdo.
***
Atostogauja
mūsų vienišos mintys,
lyg vėjas skristų.
***
Skraidini saules
tuščiom žvilgsnių rankomis,
mėgini skristi.
***
Plastmasės sniegas
mums į venas sukrito –
būsime niekas.
***
Sukūrei tiesą,
išaugintą samanoj
ir aukščio mirty.
***
Pagimdei žvaigždę,
dar nepakilus tamsai,
laikinam skrydžiui.
***
Per daug skuba
paraščių pilnėjimas,
lyg tiesa nyktų.
***
Vėjas nemoka
vienu ženklu išnykti,
nes užkerėtas.
***
Beženklės lygtys,
vienu vėju sprendžiamos,
bijo išnykti.
***
Neliūdink šviesos,
užčiaupusi žvaigždeles
juodžiausiom lūpom.
***
Juostanti upė
užgesintą žvaigždelę
po smiltim plukdė.
***
Kregždžių chaosą
tik pavasaris moka
vyzdin įsodint.
***
Daugtaškių minios
ištryps paraščių rimtį,
jei nutylėsi.
***
Jau paženklintas
varpo garsu šis sapnas,
beliko nubust.
***
Didesnės už mus
tik šio prarasto laiko
suneštos godos.
***
Pailga žara
žvaigždėtos brydės gaisre
uždegė pirštą.
***
Sutrupa anglys,
pagamindamos naktį
iš tamsos būties.
***
Medžio pabaiga
rievėje įrašyta
debesies ranka.
***
Ryto pūkynai
dvasingi tavyj suguls,
tik neliesk sapnų.
***
Lietaus suktinis.
Žaibas deda kiaušinį,
aukso uždegtą.
***
Aukštis norės
laiku prisiminti
kritimą.
***
Stipri tauta
beveik visada
nušvilpia lyderį.
***
Yra likimas ketvirtadienis:
energinis, astralinis.
Gal laidos gintarinę mūsų širdį?
***
Sužeisk mane,
bet pasakyki
ką nors gero.
***
Išduoda ir parduoda mus.
Keršto planas –
visada blogiausia.
***
Demokratija sumišo su diktatūra.
Diktatoriai iškilo,
kad žmonės nebruzdėtų.
***
Dalis patyrimų
sudėlioti
neaišku kur.
***
Jei dangus karksi –
varnos nežemiški
paukščiai.
***
Širdis ant delno
ir paauglystės griovys
paslaptis ūkaus.
***
Širdis ant irklo
dejuoja į vandenis –
nesusitiksim.
***
Pienės pasileis
pavėjui bėgt į Saulę –
nieks nenori sent.
***
Naktis šaltesnė
už paskutinį
meilės bučinį.
***
Meilė guolyje
baltam nevisad balta,
kratosi būt juoda.
***
Jei su atspindžiu
dangus nesusigyventų,
veidrodžiai ištirptų.
***
Tolima vidum
Saulė virš galvos,
rasų formos skaidrios.
***
Meilės augalai.
Abu saugome dangų
mėlynų akių.
***
Nuogą siužetą
kelio sielos akyse
gaubia paslaptis.
***
Snaudi valanda.
Valtelė bulvienojais
rūksta atošvaistėj.
***
Apvilkti dangum,
bet amžinas nuogumas
artina visus.
***
Tolima mankšta
pasaulis visaregis
išaustas vėjy.
***
Dvasia žolėta
ir harmonija sena –
abu peizažai.
***
Šnabždesiai keli
nejučiom mus atspindi –
juoką ir svajas.
***
Man figos lapo
nereikėjo niekada –
mylėjomės tamsoj.
***
Atrodai pilnatis
minčių galva pilna,
o gelmė nuoga.
***
Lietus supina kasas
spalvotai jūrai danguje –
bučiuok!
***
Mūsų lapkritis
vakar išaušo sparnuos,
meilės nulaužtuos.
***
Atpildas –sapnas
nuo lopšio iki šiolei
ir kapas kalnas.
***
Tai tau vienatvė –
dovana, pasiektina
tikriausiai kape.
***
O kai sužinai –
ta gėlė jau išduota,
nors kužda –myliu.
***
Man sugrąžinki
jaunystės pulsą arfoj,
turi dar laiko.
***
Mūsų tėveliai –
jau gėlės ir net žvaigždės
tolimiausios.
***
Argi priklausiau
vien tavo sparnų gelmei?
Apglėbei širdim.
***
Upe išmatuok
vandenyną ir mano
krūtinės skonį.
***
Erdvė amžina,
bet laikas trupa ausy.
Bučiuok tik žalia!
***
Būk slėnis slaptas,
žaibams erdvė atvira,
audra būdama.
***
Toliau visada
audros esybė –aistra
ir skausmo gausmas.
***
Kiek jėgos toliuos,
tačiau jie tyli soduos
nevilties žemėj.
***
Amžinai bari,
skambiu kūnu ir akim
bučiuoji dangų.
***
Paklausyk sėklos,
išsibarsčiusios širdy,
pasėk tik šviesą.
***
Naktis įsčiose
gėle pasikartoja
ir tai reik pajust.
***
Tu esi nakties
vaišės ir miško žodis,
šlamantis širdy.
***
Mielas šulinys
be pirštų klosto dulkes
veidrodines.
***
Ugnies žiežirbos.
Didžiausia meilė stovint
prieš dvasios vidų.
***
Dievų vėliavos
išskleidžia mus nežinant
net dangaus lopšiui.
***
Klegantis lopšys,
įsodintas kūdikis šienan
geria išmintį.
***
Visai bejėgis
viršūnėje būdavau
lizdas bekūnis.
***
Koks praradimas –
užminuotos tik akys,
o žvaigždės dar ne.
***
Koks smagus vanduo
apkabino nuogus žaibus
dangaus šiugždesiuos.
***
Spindesį užpūs.
Sniegynai gelia sparną
įtrūkus skliautams.
***
Akmuo siautėja,
nes po jo pilvu
gražūs pasauliai guli.
***
Išmokyk saulę
žiūrėt iš saulėgrąžos
apvalia galia.
***
Pirmoji bitė
virš žiedo be geluonies
skleidės saldžiausiai.
***
Toks žalias dangus –
tai žemės meilės kelias
bėga kaip ir mes.
***
Mintis vis krito
į dangų vėtros sparnu.
Man būki erdve.
***
Aukšti virbalai –
saulės spinduliai miega
tuščioj erdvėje.
***
Tyli mirtis.
Tegu gražiai sugrįžta
iš nakties žmonos.
***
Tokia Visata –
visų laikų ir kelių
gėlėtų lieknų.
***
Mes paliksime
savo laiką įspaustą
į erdvę aukštą.
***
Apsikabinę žemę
ir skrydžio erdves
gelmėj sugulsim.
***
Smagus judesys,
nešvilpia, kažkaip dulka
ramiai, nors nuogas.
***
Kamščiui iššokus
dangaus spalvos sugrojo
epochą seną.
***
Visata mosto,
Visata dalgio, elektros
gandro pėdose.
***
Marmuro pūkas,
vakaro brutalumas
rusena lietuj.
***
Neišdrįsk dejuot,
dievai atmins sielvartą,
tamsoj pamestą.
***
Ramybė ilga,
ilgesnė už tą mirtį
voro maldose.
***
Pamiršę viltį
apverstume pasaulį senoviškiausią.
Lelijom atartas dangus.
***
Užnešta širdis
sielvartu. Padangė tauri
kliedi kaip driežas.
***
Tegu tas žodis
vien prarajos ir rožės aitrios
iš geto išduoto.
***
Juodas balandis –
tai laiko vakaras
tas pats žiauriausias.
***
Metai užgriūva.
Kasnakt miegodamas matai
vien dangaus sapnų ištakas.
***
Tas taškas laše –
meilės nemeilės žiedas
mums nepriklauso.
***
Genialus medis,
ypač viršūnė, šaknys
juoduoja tavy.
***
Sniegas ir rūkas,
tas pats ūkas pagautas
dangaus gaudesio.
***
Šitiek viršūnių
gaudžia kas pavasarį
pumpurui aštriam.
***
Varpas, varpa ir arfa –
to paties piršto darbas
sugaudžia giliai.
***
Gilumos veja
dangų iš visų žvaigždžių –
amžinas jausmas.
***
Kol žaidžiame,
šaknys vingiuoja lyg upės
ten aukštai širdy.
***
Kiek daug švelnumo
bus pasėta jaunystėj –
tiek pat ir mirty.
***
Vėtra –tai tyla,
sudužus į snaiges,
dalija šaltį.
***
Belangė siena,
taip pat dangus be langų –
spėjam akis užmerkt.
***
Oro šakose
mirguliuosime, siūsim
viltį gyviesiems.
***
Man dangus –dievas,
man žemė –ne motina.
O tau kas žiedas?
***
Atsigerk dangaus
iš šulinio gilaus
po apvaliu veidrodžiu.
***
Teišsiskleidžia
tyla tolimiausia.
Gerkime aukštybes.
***
Melo nesapnuok,
širdis sustos
amžinam dulkėjimui.
***
Pragydus aukštai
vasara žongliruoja.
Panašiai gaudžiam.
***
Kaip varpas graudus
mūsų meilė nepabus
tik vieną kartą.
***
Dangaus pakeisti
neįstengia net akys,
taip pat ir meilės.
***
Iš atminties
prisiminimus išsuk,
bet toliai neišnyks.
***
Širdį žirgeliai
apkalė pasagomis
skrisdami dangum.
***
Kodėl mes tolstam?
Kodėl parašyta debesim
ant jūros bangų?
***
Susidvasinom
ir kuo tolyn eisime,
lėčiau sapnuosim.
***
Drugelis dega,
ant tylos sparno mirga –
prarastos jėgos.
***
Jėga perlaužta,
nors lūpos dega žodžiuos,
kelias nemiršta.
***
Kiek tautų danguj –
pakelk akis ir skaičiuok
raides visokias.
***
Kelias tik vienas
tylai, vėtrai ir meilei,
pilnaties gėdai.
***
Giedok vienodai,
amžinoj tyloj ieškok
ir vėtrų jėgos.
***
Ta vėtra graudi,
mums kužda tyla, bet mes
gaudom ką kita.
***
Pradžia žemiška
tokia švari būdavai
jaunystės sapne.
***
Neieškok sapno,
pamesto andai danguj,
pradėk iš naujo.
***
Ilga dorybė,
pomirtinis kelelis
nežinios ženklais.
***
Sodo įspaudai,
žiedlapiai vis byrantys
ant rudens vaisių.
***
Tiek mažai akių
sugauna aklo kelias,
lyg sunaikintas.
***
Keliai akimis
tokie tiesūs ir aukšti.
Gal mes amžini?
***
Ar šviesa myli
giliau už tamsą uolos –
ten meilė mirė.
***
Gyvatės lobiai –
šliaužimas ne vien žole,
bet ir dangumi.
***
Šešėlių meilė –
tai žodžiai plyšiuos, dėl to
mes –piramidės.
***
Koks geras amžius,
kokia niekšinga meilė –
bučiuot tik visus.
***
Ateities Dievas
tikrai nebus ta saulė,
sukūrus akis.
***
Nemoku pakilt
iš savo širdies –meilė
kol kas neleidžia.
***
Kokia ta nauda
iš šešėlio, jei veidas
širdies veidrodis.
***
Pagaliau tarei –
tik senatvėj sučiupom
dangaus pažadą.
***
Yra pirkelė,
niekur nedingo meilė,
nors dulkės mirusios.
***
Išgelbėk tylą.
Jaunystės kibirkštis
apkabink dangum.
***
Eik vien pirmu bučiniu,
viską užmiršk
ir liūdnus šešėlius.
***
Paukščiai sugrįžta
į tuščią lizdą kentėt –
bus atgimimas.
***
Upės pabaiga,
lietuje aukštam žaibas
vėl širdis apšvies.
***
Klastą vėl užklups
žaibas, sulūžęs aiškiai,
ryškiai kaip lietus.
***
Karčiausios taurės
karų ar meilės –nesvarbu.
Visi vaikai Dievo.
***
Auštame ir ten,
kur tamsa dar tirščiausia,
visur mes –žvėrys.
***
Tavo kūrinys
sužydės tik senatvėj.
Negailėk savęs!
***
Pasverk pilnatį,
pajusk tolumų svorį
vis bundant lūpoms.
***
Žodis tarp lūpų
išgirdo meilės lapus
šnarant gilybėms.
Trieiliai, parašyti Varšuvoje 1985 m. liepos mėn.
Atgal
