Poezija
01 21. Kada tiesa tikra
Vaclovas Volkus
Kur netiesa, yra tiesa.
O kur tiesa vėl netikra.
Tai kur tikra tiesa?
Galvosūkis žmogaus galvoj,
Lyg juodas varnas sutemoj
Klaidina paslapčia.
Kuri šiandien tikra tiesa,
Ar plepio, niekšo prakalba
Yra tiesos šauklys?
Sunku šiandieną nuskriaustam,
Nes tiki velnio angelam
Lyg jie – žmogaus viltis.
Ar supras?
Ar besupras tautos didybę
Tėvynės meilės ir kančios,
Ant svetimų sparnų pakilęs
Tautietis, siekiantis naudos?
Ar besupras tautos didybę,
Netekęs Lietuvos šaknų,
Toksai, apkurtęs ir apžlibęs,
Paniekinęs kančias tėvų?
Ar besupras tautos didybę
Kosmopolitas? Ar supras?
Kad jis – tautietis išsigimęs,
Jau tautai laimės neatneš.
Tave užgujo
Žinau, sunku šiandieną Tau,
Tavam veide skriaudas matau,
Tėvynė mano, Lietuva.
Nors tu laisva savam krašte,
Be svetimų, sava ranka
Tave užgujo kelyje.
Kol dar nespėjai atsitiest,
Daug ką laisvam kely pakeist,
Tikėjai sąžine žmonių.
Tave apniko be doros
Gentainiai, nuovokos kitos,
Nedorėliai visų laikų.
Tada ir dabar
Vadinom viens kitą draugais,
Lyg būtume gimę vergais.
Veltėdžiais padėjom darbe.
Lygybė triumfavo grabe.
Aplink deficitas glitus
Vis beldės į mūsų namus.
Bet štai susipyko laikai,
Ir viskas staiga atbulai.
Ir bomžą vadinam ponu,
Veltėdį be darbo – doru.
Ir laisvės grabe nebėra,
Daryk, ką tik nori su ja.
Gyvenome prie svetimų...
Kaip šiandien jauties prie savų?
Buvai
Buvai išdavikas
Kitiems tarnavai.
Už Judo grašelį
Niekšu palikai.
Paniekinai tautą,
Gimtinės namus.
Jų garbę, orumą,
Net savo tėvus.
Nors sąžinė graužtų
Tau dėl praeities.
Vargu, kas padėtų
Nuplauti kaltes.
Tokiu ir paliksi
Su Judo našta.
Buvai išdavikas,
Kalbelė trumpa.
Neliko tau vietos
Žemelėj gimtoj.
Jos laisvę išdavęs,
Merdėk svetimoj.
Kada nematau ir negirdžiu
Blogiui nepastojai kelio.
Prieš jo piktą pinklių valią –
Tokio blogis neaplenks.
Per baikštuolius jis ateina,
Jie jam moka didžią kainą,
Kol toks nuolankiai gyvens.
Blogis tvirto asmens vengia.
Duoda kelią. Trauktis tenka,
Susitikus su dora.
Jo kalbelėm nepaslėpti
Ir nuo gėrio nepabėgti,
Kur asmens tvirta valia.
Yra žmonių
Yra žmonių, kurie pamato,
Ir drąsesnių, kurie pasako,
Ką kaukės slepia valdžioje.
Yra tokių, kurie parašo,
Nežiūrint rango, drąsiai tašo
Pliepius, be principų Seime.
Ne vienas toks tamsus veikėjas,
Lyg angelas rankas sudėjęs,
Pralobęs sąskaita žmonių.
Ne vienas dorai prasikaltęs,
Lyg nieko dėtas, gašlus klerkas
Drąsus po partijos sparnu.
Tai dar Maironis pastebėjo,
Eilėraštį „Kai kam“ sudėjo
Visiems su sąžinės kupra.
Šiandien vėl ieškome Maironio,
Ne vieną jis kaukėtą poną
Apnuogintų dienos šviesa.
Ir gėris, ir blogis šalia
Iš po nakties sugrįš diena
Su savo rūpesčiais, džiaugsmais,
Vieniems jis bus skurdi, pikta,
Kiti sutiks putniais veidais.
Iš po dienos sugrįš naktis,
Vis ta pati, kiaurai akla.
Jos prieglobsty ne tik vagis
Primins, kad sąžinė juoda.
Iš po nakties ir po dienos
Yra be rūpesčių kasta.
Jai niekis, kas nutiks po jos,
Nors lauktų svieto pabaiga.
Ir gėris, blogis vis šalia,
Tai mūsų sąžinės dalis.
Kokia valdys valdžios ranka,
Nuo to gerovė priklausys.
Tai kas nutiko?
Juk esame vienos tautos vaikai,
Čia mūsų miestai, upės ir miškai,
Ir želmenys rugių lauke.
Čia augo, grūmėsi tėvų karta
Žemėje, kad būtų ji laisva
Šiandieną, ryt ir visada.
Tai kas nutiko dabarties kely,
Po tiek daug netekčių, žaizdų širdy,
Kad esame lyg svetimi.
Vis dairomės, ko laukiam, nežinia,
Juk laikas būti su sava galva
Ir kurti ateitį gimtoj šaly.
Neramu
Man šiandieną labai neramu,
Nes išlikus dėmė debesų
Užgulusi slegia krūtinę.
Ir kas dieną uždusti galiu
Nuo kabų ir kalbelių tuščių,
Kaip rūpintis savo Tėvyne.
Ką seniai jau reikėjo taisyt,
Ant senų pamatų nestatyt
Atgimstantį krašto rytojų:
Kad pakiltų dora ir tiesa:
Ir darbais, ir kalbom sutrypta,
Apie tai aš kasdien galvoju.
Nusibraukit šydą
Tik pakelkit ranką, mele pasiklydę,
Nusibraukit svetimų primestą šydą.
Šydą nuo akių.
Pamatysit vardą, kuo nesitikėjot,
Kai per daugel metų kaip beregiai ėjot
Ne savu keliu.
Prasiverkit langą, klaidžioję be kelio,
Ten juk laisvės paukštė savo sparnus kelia,
Dvelkia atgaiva.
Tik tada suprasit, dvasią perkainavę
Ir suvokę blogio pragaištingą melą,
Jums nukris našta.
Tu man sakei
Tu man sakei, kad žemė mūsų,
Ne kartą apiplėšta rusų,
Dejavo, pančių slegiama.
Be gimto žodžio, knygos, rašto
Ji nešės sunkią kryžiaus naštą
Grublėto laiko kelyje.
Tu man sakei, kad žemėj mūsų
Nuo Liublino, Horodlės pusių
Mums bruko lenkiškus ženklus.
Su jais, su lenkiška tikyba,
Bajorų engta lietuvybė
Žalojo Lietuvos vaikus.
Nuo jų – kaimynų – daug kentėjom,
Netekom žemių. Viltį siejom:
Patyčios, priespauda sužlugs.
Nuožmioj kovoj ištvėrę dalią,
Mes šiandien turim laisvės kelią,
Kaip ateitį mums savo kurt.
Suklydai – atsiprašyk
Jie rašė, šlovino, dainavo,
Bailiai, išdavę žemę savo,
Rūsčiais nelaisvės metais.
Akli, kurti, be meilės žmogui,
Be sąžinės, tarnavę blogiui,
Dardėjo blogio ratais.
Kur jie šiandieną – nusiplikę,
Su savo posmais, veršiais mykę,
Tautos kančias pamynę.
Išdrįskite, akis pakelkit,
Atsiprašykite, nedelskit,
Ateis mama tėvynė.
Tegu
Tegu mano ausys negirdi
Skambių plepalų.
Tegu akys nemato, nes širdį
Aš saugau nuo jų.
Nuo blogio, nuo kyšančio melo,
Netikrų pažadų.
Juk grūdą dar skiriam nuo pelo,
Atleiskit, be akinių.
Užtenka gerovę mums kurti,
Pavargom nuo jos.
Smalsumui dar noriu pridurti,
Ar mus išparduos.
Juk viską išpardavėt, regis,
Už pusę sumos.
Jau skundžiasi Dievui bedalis,
Kas tie ant kupros.
Tegu mano ausys negirdi
Gobšuolių kalbų.
Te akys nemato, nes viltį
Prarandu dėl jų.
Trukdo žengt
Buvo rudas, kits raudonas,
Įkvėpėjas jų – šėtonas,
Jie iš blogio giminės.
Būdami to pačio gymio,
Juos nesunkai atpažino,
Slepiant tiesą atminties.
Nors rudam nusuko galvą,
Kitas, persidažęs spalvą,
Išdrąsėjo su draugais.
Liko vėlei nepražuvęs,
Su vienminčiais susibūręs,
Trukdo žengt tiesos keliais.
Užteks jų posmų be prasmės
Užteks jų posmų, tauškalų,
Užteks be turinio eilių
Naujovėmis laikyti.
Be formos, vaizdo, be minties,
Nebesuvokdami prasmės,
Jie veržias jas skaityti.
Tegu tai būna jau mada,
Kuri be logikos kreiva,
Atbaidanti skaitovą.
Tik ritmas, rimo skambesys,
Aiškumas, paprasta mintis
Atneš jiems tikrą šlovę.
Atgal
