Poezija
01 04. „Tekėjo Taltupis tenai“
Birutė Silevičienė
Atminčiai nuo Pasvalio lygumų, Pyvesos pakrantės iš Diliauskų kaimo, mūsų Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys, Povilas Latvėnas man atsiuntė savo naują kūrybos rinktinę knygą.
Joje apybraižos, eilėraščiai, straipsniai, interviu, gauti laiškai. Knyga pamalonina savo viršeliu: didingu senoliu ąžuolu, žaliuojančia gamta, autoriaus besišypsantis veidas rankose daug gėlių ir užrašytos mintys:
„Kai skrenda mintys,
Galiu plasnoti be sparnų“
Tad ir kviečiu valstybės laikraščio „Lietuvos Aidas“ skaitytojus įsiklausyti į Povilo Latvėno poezijos posmų skambesį.
Užpustytos pėdos
Pėdos
Prabėgo vėjas per kalnus
Kaip laumė su savo skara.
Užpustė pėdas praeivių
Šaltoji sniego pūga.
Nuskurę berželiai palaukėj
Vis verkia nuleidę šakas.
Negrįžta praeiviai nuėję,
Jų vargą kas besuras.
Mažai kam pareiti pavyko,
Sugrįžti smėlio šalin...
Kieno atminty jie dar liko,
Pavargę sniego šaly?
Budėk prie lango
Budėk prie lango tu parimus,
Kad neateitų svetimi,
Pritemdyk žibalinę lempą,
Kad nematytų pakely.
Atėjo broliai sakalėliai
Iš po kelionės tolimos,
Veidai paniurę, prakaituoti,
Nušluostai juos skara mamos.
Baisu garsiau ištarti žodį,
Kad neišgirstų pašaly.
Nuvargę kūnai tegu ilsis,
O tu prie lango vėl budi...
Tėvas
Užaugo ant žemės šventos,
Gynė tiesą savo tautos,
Bet užėjo migla svetima,
Teko skirtis su savo tiesa.
Lyg sargyba garbės
Tėvą sūnų lydės
Į daboklę nakties,
Kur skausmai vien aidės.
Sėdi tėvas niūrus,
Keičias veidas ramus,
Sunkias krauju rasa,
Lūpos žydi tiesa.
Girdis smūgiai nakčia, -
Slegia sūnų kančia...
Žiba akys piktai:
- Pasakyk, ką žinai?!
- Būk, sūneli, kantrus,
Reik tėvynei aukų!
Tėvas stojas ramus –
Neišduos jo sūnus...
Ir tu ėjai
Ir tu ėjai per tamsą,
Ūkanas ir lietų,
Bridai per pelkes,
Pažliugusius laukus,
Bridai, nes instinktas tau sakė:
Jei pabūgsi, teks skirtis
Su tėviškės laukais,
Palikti gimtą sodžių ir dundėti
Į tolį gyvuliniais traukiniais.
Iš ryto po bemiegės nakties
Bailus tas žvilgsnis ieško tako,
Ar grįžti į savus namus,
Gal rasi nekviestus svečius.
Kaimyno vaikas ten nubėgs,
Praeis pro šalį svetimų,
Ir, tik suradęs saugų taką,
Sėkmingai grįši prie namų.
Būk tu motina
Būk tu fėja,
Vaidilutė bočių laikų,
Kūrenk negęstančią ugnį
Iš pagonių laikų,
Išsaugok liepsnojančią
Lyg šių dienų.
Įkvėpki drąsą karžygių laikų
Ir perduoki ugnį Tėvynės vardu.
Būk tu motina,
Lietuvos vaikų, -
Tesaugo jie laisvę,
Iškovotą krauju.
Žvelgė vaikiškos akys
Tylėjo žiemos sukaustyta žemė,
Snaudė po sniegu apkloti laukai,
Kai anksti, rytmečio tyloj,
Pasigirdo šūvių garsai ir keiksmai.
Nebylys vaikučių būrys prie mokyklos
Žvelgė į tolstantį žmogų kaip sapną.
Jis skriejo lyg pūga, lyg elnias miškų,
Dviem šuoliais peršokęs Mažupės krantus.
Vaikai susižvalgė vieni į kitus.
Vienų akys spindėjo iš džiaugsmo,
Kiti pikti panosėj burbėjo,
Bet pirmųjų širdys sėkmės jam linkėjo.
Na, dar truputį, dar keletą šuolių.
Ir pridengs jį berželiai Girelės žalios –
Tik liko būdelėj dvi lentos praskirtos
Ir pyktis sargybos žiaurios.
O laikas nelaukė, gyventi ar mirti,
Nors vijos lyg vilkų gauja,
Ant kelių net klaupės, kad būtų taiklesnis,
Bet laimino sūnų Dievas ir Lietuva.
Našlaičiai
Siaubingi tie metai,
Kai siautė klajūnai.
Kankino lietuvį
Užplūdę bastūnai.
Nelemta kam buvo
Ištverti kančios,
Tam sviro galvelė
Ant žemės šventos.
Besvyrančios rankos
Palaimins, kryželį įduos:
Gyvenkit, vaikeliai,
Ant žemės šventos.
Neverkit prie kapo,
Gailiai neraudokit,
Dar laukia kelelis,
Erškėčiais išklotas.
Rytmečio saulė pakilus
Vargdienio dalią rokuos.
Likę mažyčiai vaikeliai
Prie kryžiaus rymos –
Nebėr jau tėvelių,
O kas be – paguos...
Berneliai
Basi po kiemelį vaikščiojom,
Basi ir rugienas mindžiojom,
Basi į bažnyčią mes ėjom
Ir giesmių vainiką jai dėjom.
Piemenėlių dainos skambėjo,
Vaikystės metai praėjo,
Užaugom prie dalgio ir plūgo –
Niekas darbų nepabūgo.
Liekni berneliai dainavom
Vakarais po liepelėm žaliom.
Balsai tik liūdni skambėjo,
Nes „šakalai“ aplinkui amsėjo...
Gimtasis žodis turėjo galią
Ir kartais lėmė tremtinio dalią.
x x x
Naktis. Vingiai siauro takelio,
Tik pilnatis ir miško ošimas
Jį vedė, bet nebaugino.
Pėda už pėdos į viltį
Tik likimas kažin kur nuves?
Mėnulis sušvito. Miškas gaudė.
Tik ne nuo vėjo gūsių,
Švilpė tratėjo – ne lapai šlamėjo.
Ir žuvo kaip tėvas
Už protėvių žemę.
Nutilo lūpose daina paskutinė
Lyg paniūniuota mamos lopšinė.
Nežinomas kauburėlis,
Pridengtas šakų
Svyruoklio berželio,
Nulaužto audrų.
Tave aš šaukiu
Tik viduržiemio sniegas dengė laukus,
Kai skausmas gilus iš širdies,
Leidžiantis saulei, nuaidėjo vakaro tyloj:
„Mam, mamyte, tai aš!“
Ir sruvo ašaros per motinos veidą,
Tie žodžiai nuaidėjo ir liko tyla.
Nebėr jau tėvelio ir brolio nėra.
„Mam, mamyte, tave aš šaukiu!“
Kuo tau padėti galiu?
Tas šauksmas buvo mažos atžalos –
Tik dvylika jam po žiemos,
Palikęs be tėvo, be brolio,
Prašėsi motinos vestis namolio.
Taip ir liko atminty beviltiškas veidas,
Išvagotas ašarų, kančių ir bemiegių naktų,
Tik akys bylojo tvirtumą ir ryžtą,
Nes motinos meilė kaip uola tvirta.
Ji išsaugojo atžalą nuo sniego, audrų,
Suteikė tvirtybės, dvasios taurumą
Ir paliko savo neišsenkančią meilę
Nepalūžusio želmenėlio širdy.
Kaip beržas išbalo jos smilkiniai,
Bet dvasia nepalūžo kely.
Tik galvelė nusviro, palinko kaip beržo šaka
Ir užmigo amžiams, palikdama skausmą širdy.
Rankos
Sudiržusios rankos gyslotos
Laiko arklą tvirtai.
Vagos tiesios tolyn nusidriekia,
Suprunkščia širmieji žirgai.
Pasėtas čia grūdas išbrinksta,
Sužaliuoja apsėti laukai.
Džiaugias sudiržusios rankos –
Nepaliko darbų amžinai.
Pailsės tik prie kryžiaus sudėtos,
O malda iš krūtinės kartos:
Dieve, laiminki darbą įdėtą,
Tegu vargas daugiau nelapos.
Atsitiesia pailsęs jau kūnas,
Vėlei prakaitą sūrųjį lies,
O tos rankos, sudiržusios rankos,
Nepavargs vis prie darbo lydės.
Atgal
