Poezija
12 17. „Manęs minioje neieškokite”
Birutė Silevičienė
Šv. Kalėdų proga iš poetės Vladislavos Kunsevičienės gavau gražią, mielą dovaną - naują jos knygą „Manęs minioje neieškokite“. Čia spausdinami įvairių žanrų kūriniai: eilėraščiai, trioletai, akrostichai, poemos. Tematika plati: gamta, meilė, žmogaus sąsajos su Visatos Kūrėju, pilietiniai bei patriotiniai kūriniai, tekstai dainoms, gražūs, turintys auklėjamąjį pavyzdį eilėraštukai vaikams. Lengva skaityti jos eilėraščius, o ir pati autorė kūrinius skaito melodingu upelio čiurlenimo, paukštelių čiulbesio balsu. Gera jos klausytis ir perprasti kūrėjos sielos grožį, traukiantį žmogų eiti jos keliais, pamatyti tai, į ką paprastai nekreipiame dėmesio.
Vladislava Kursevičienė rašyti pradėjo dar paauglystėje. Ilgai slėpė eilėraščius stalčiuje, tik 2002 m., išėjusi pensijon, prisiminė savo pomėgį. Poetė yra Elektrėnų literatų klubo „Strėva“ narė, bendradarbiauja su Tarptautine rašytojų gildija. Išleido 2 autorines knygas: eilėraščių rinkinį lenkų kalba „Šciežka przez žycie“ ir prisiminimų knygą „Daugirdiškės“. Jos eilės buvo spausdinamos almanachuose „Ties spalio taku“, „Brydės“, „Minčių sodai“, „Saulėtekio toliai“ bei „Vingis“.
2008 metais debiutavo kaip vertėja: išvertė lenkų ir čekų legendas į lietuvių kalbą, o lietuviškas legendas – į lenkų kalbą. Taip gimė knyga „Artimos ir tolimos legendos“, išleista trimis minėtomis kalbomis.
Autorė yra išvertusi į lietuvių ir lenkų kalbas poeto a.a. Aleksejaus Kutkino eilėraščių, dainų.
Ponia Vladislava - labai nuoširdi, kukli, paprasta, atvira, linkusi padėti visiems, kam prireikia.
Kviečiu valstybės laikraščio „Lietuvos Aidas“ skaitytojus paskaityti poetės Vladislavos Kursevičienės sukurtų eilėraščių ir maloniai praleisti laiką.
Vilnius
“O Vilniau senasis, o Vilniau jaunasis“, -
Dainavome dainą, kai buvom jauni.
Dabar mes užaugom, o Vilnius vis jaunas,
Gražėja ir auga kvartalai nauji.
Išaugo Žirmūnai, išaugo Lazdynai,
Kartu su jais augo jaunoji karta.
Jie šiandien subrendę, vis gimsta naujieji,
O Vilnius vis auga ir skamba daina.
Čia auga Pilaitė, išaugo Šeškinė,
Pasipuošė miestas naujaisiais namais...
Nejaugi mes nuolat kovosim Tėvynėj?
Nejaugi mes nuolat mojuosim kardais?
Taip noris ramybės, taip norisi laimės,
O širdys vis tiesias prie gėrio žiedų
Kiekvieno lietuvio, kiekvieno piliečio
Ir rankos taip laukia gerųjų darbų.
Vėl rodo mums kelią Trys Kryžiai baltieji
Ir trispalvė plazda aukštajam kalne,
O Vilniaus ramybę jau saugo iškėlęs
Sunkųjį kardą karžygių balne.
Trakai
Seniai jau Maironis Trakus apdainavo –
Visi ją pažįsta, sena ši daina,
Bet dainius didysis net nesapnavo,
Kad, vėlei atgimus, pilis bus jauna.
Ją lanko vaikučiai, turistai ją lanko –
Istorija Trakų juos traukia žila.
Čia valdė Kęstutis ir Vytautas valdė,
Ir buvo Tėvynė stipri ir tvirta.
Čia gimdė Birutė, sūnelį globojo,
Kad bus didžiavyris, tikėjo tvirtai,
O Trakų paukšteliai jiems giesmę giedojo,
Nuo medžių virš bokšto pakilę aukštai.
Tarp šitų kalvelių ir girių žaliųjų
Prabėgo trakiškių vaikystė miela,
Jiems kūnus gaivino ir meiliai bučiavo
Skaisčio – slapuko taurė sklidina.
Gaivina ir Lukas, ir Galvė gražioji,
Ir krantą skalauja skaisti Akmena,
O Trakų Mergelė visus juos globoja,
Jos paslaptį saugo bažnyčia sena.
Norėčiau
Nors žodžiai visi išsakyti,
Nors meilė išseko seniai,
Norėčiau jaunystę pavyti,
Kad ji man pamotų sparnais.
Kad ji pakuždėtų į ausį,
Kaip galima ją sugrąžint,
Apeičiau aš visą pasaulį,
Kad vėl ją galėčiau pažint.
Norėčiau mylėti iš naujo,
Norėčiau vėl būti jauna,
Norėčiau įkopti į kalnus,
Gėrėtis senove žila.
Aš nuostabią gamtą stebėčiau,
Juk šitiek turiu dar vilties...
Norėčiau... Aš daug ko norėčiau,
Tiktai nepakeisi lemties.
Jie liko vieni
Jie liko vieni
Namuose užrakinti,
Ir nieks negalėjo
Mažutėlių apginti.
Jie laukė mamos,
Kad dainuotų lopšinę...
Dabar tiktai vėjas
Jiems ošia pušyne.
Jie nei į mokyklą,
Nebus su mumis,
Nežvelgs į pasaulį
Smalsiom akimis.
Jų kūnai pavirto
Pilkais pelenais,
O sielos jų tapo
Baltais angelais.
Pražuvę veideliai
Ugnies liepsnose
Dabar aplankys mus
Tiktai sapnuose.
Vakaras Daugirdiškėse
Vanduo skalauja mano seną valtį,
Nerimsta, ošia, taškosi purslais...
Atrodo, Eglė pašaukė čia žaltį...
Gal laukia ji? Gal laukia jos vaikai?
Švelnus vėjelis glosto mano kūną,
Saulutė šildo, kvepia ajerai,
Žaliuoja nendrės ir pakrantės krūmai
Ir ramūs ramūs būna vakarai.
Čia tiek ramybės, tokie svaigūs toliai,
Aplink kalvelės, tolumoj miškai,
Ir vienas kitą gena debesėliai uoliai...
Kažin, kur pasibaigs tie jų keliai?
Štai virš galvos balta žuvėdra skrenda,
Tik buvo – dingo, jos jau nebėra...
Čia mano siela peno tiek suranda,
O kūnai mano šičia – atgaiva.
Seneliai
Nesijuokit iš senelių –
Širdyje jie vis jaunuoliai,
Dar vis dirba, vis svajoja
Ir taip pat jie meldžias uoliai.
Vis prisimena jaunystę,
Kur nubėgo, nuplasnojo,
Ir kai bėdos ir sunkumai
Liesu jiems pirštu grūmojo.
Savo praeity paskendę,
Kaip gyvent visus mokina
Ir prašyti, neprašyti
Savo išmintį dalina.
O tos išminties aruodai,
Rodos, niekad neišsenka,
Vien su meile, vis su meile...
Tik patiems ar jos užtenka?
Kaimynai
Giminės už jūrų marių,
O kaimynai tik per gatvę,
Papypkiuosi, paplepėsi –
Ir nebus baisi vienatvė.
Reikalų juk milijonai,
Ir problemų iki soties,
O jas teigiamai išspręsti
Padeda alaus ąsotis.
Retkarčiais ir buteliuką
Su kaimynu tenka gerti,
Tik po to abiem vis reikia
Priekaištus žmonių ištverti.
Mat jų žmonos ir kaimynės
Savo vyrų nesupranta,
Kai medžioklėj jie ne briedį,
Bet dvikoję lapę randa.
O ragus ir pačios mėgsta
Savo vyrams įtaisyti,
Aiškinas, kad jos sutvertos
Ne vien priekaištų klausytis.
Reikia ir joms atsipūsti
Nuo viryklės, košių, blynų,
Tad geriausia laiką leisti
Su išmanančia kaimyne.
Konservavimo receptais
kartais net pasidalinti
Ir kartu kavos išgerti,
Nosies tik nenukabinti.
Manęs minioje neieškokite
Manęs minioje neieškokite:
Aš – ne avis,
Bandos jausmas man svetimas.
Aš – katė,
Mėgstanti vaikštinėti viena,
Laipioti stogais,
Ieškoti ko nors gražaus ir naujo
Ir murkti tik tada,
Kai pati to noriu.
Familiarumo nepakenčiu,
Noriu būti nepriklausoma.
Buvau, esu ir būsiu vienišė.
Netampykite katės už ūsų –
Jai tas nepatinka –
Ji gali išdraskyti akis,
Jei užminsite ant uodegos.
Moters kasdienybė
Iš moters dažnai reikalauja,
Kad būtų vis „niolikinė“,
Kad liktų liekna ir gracinga,
Nors vyras šalia – statinė.
Kasdieną dėvėtų chalatą,
Ar rengtųsi kaip berniokas,
Nes išpuoštą lėlę prie puodų
Laikyti kam apsimoka?..
Kad dirbtų kaip asilas senas,
Vyrą ne vieną pranoktų,
Bet būtų tylesnė už žolę,
Į priekį neišsišoktų.
Jei vykdys ji užgaidas vyro,
Tai greitai taps a priori,
Pageltus, kaip laikraštis senas,
kurio skaityt nieks nenori.
Aplankyk mane
Aplankyk mane nors sapne,
Aplankyk
Ir papasakok,
Kaip tu jautiesi,
Kad galėčiau pajaust,
Kad galėčiau suprast,
Ar dar myli mane,
Ar ilgiesi.
Man žinutę atsiųsk
Ant paukštelio sparnų –
Sužinosiu,
Kai plunksną surasiu,
Kad dar gyvas esi,
Kad ilgiesi manęs,
Viską viską tada aš suprasiu.
Plunksnos vis nerandu –
O geltona žolė,
Ir paukšteliai visi jau išskrido.
Ir žinutės nebėr,
Ir spalvotų sapnų,
Tik nostalgiškas
Meilės pavydas.
Tėvui
Esu tavo kūno dalelė,
Tavo kraujo lašas esu,
Sunku dabar būna be galo,
Šalia kai tavęs nerandu.
Tave vis prisimenu linksmą,
Nors šitiek patyrei vargų,
Neieškantį žodžio kišenėj
Skylėtoj, be pinigų.
Stengeisi visus nuraminti,
Kiekvieną mokėjai užjaust,
Paguosti, paskatint, pažinti,
Nuskriaustą mokėjai priglaust.
Gebėdavai viską daryti:
Verti sodus rugio šiaudų
Ir nulipdyt avinėlį
Bei aibę gražiausių žaislų.
Kas žodis – kalbos vis perliukas –
Poetas lig sielos gelmių,
Mūs kaimo šmaikštusis šviesuolis,
Žinovas gražiausių dainų.
Lydėjai mane į mokyklą,
Įspausdamas pėdas sniege,
Ėjau labai drąsiai tom brydėm,
Kai Tėtis lydėjo mane.
Nes mokslas Tau buvo vertybė,
Mažai nors tik jo ragavai,
Tad knygai – Šviesos Didenybei –
Liepei nusilenkt pagarbiai.
Įskiepijai meilę ir kalbai,
Ir dainai, ir grožiui gėlių,
Ir rytmečio maldai prie kryžiaus,
Ir pagarbą žodžiui „Myliu“.
Ir ta paskutinė minutė
Man stovi lig šiol prieš akis,
Kai uždegiau mirštančiam žvakę
Ir teko užspausti akis.
Atgal
