Poezija
12 03. “Šviesios mėnesienų naktys“
Birutė Silevičienė
Tai Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos nario poeto Alfredo Jono Vinciūno eilėraščių rinkinys.
Šį rinkinį gavau iš autoriaus rankų per renginį Jonavoje ir labai džiaugiuosi, kad galiu ją tankiai paskaityti.
Nebuvo lengvas autoriaus Alfredo Jono Vinciūno gyvenimas. Jis rašo: „Gimiau Biržų mieste, Stoties gatvėje prie „Pustauniko“. Čia prabėgo mano vaikystės metai. 1944 m. baigiau „Aušros“ vidurinės mokyklos pirmą skyrių. Karas ir jo pavojai išblaškė mūsų šeimą. Netekę savo namo ir turto, atsidūrėme kaime pas pažįstamus, kuriems trūko darbo rankų ir basų kojų. Treji pokario metai nuėjo veltui, sekiojant paskui žalmargių pulką. Tik 1948 m. vėl atsisėdau į mokyklos suolą Gaižiūnų pradžios mokykloje. Gyvenome labai sunkiai – be tėvo ir materialinės paramos. Sugrįžus tėvui iš Maskvos lagerių, pasijutome tvirčiau, bet pats gyvenimas buvo labai prastas. „Didžioji kolektyvizacija“ mus atbloškė į Nausėdžių kaimą Vabalninko rajone. Nuo 14 metų pradėjau dirbti kolūkyje ir kartu mokiausi. Mokslai sekėsi neblogai, bet pritrūko laiko juos užbaigti. Tų metų aš labai pasigendu. Tokią dalią skyrė likimas, reikia su tuo susitaikyti. Pareigą Tėvynei atlikau Leningrado karo mokykloje, kur buvome ruošiami tarnybai povandeniniuose laivuose. Dalį tarnybos atlikau Užpoliarės bazėse: Murmanske, Poliame ir kt.
Po tarnybos vedžiau. Turiu dukrą ir du anūkus.
Rašyti pradėjau 1953 metais. Kūryba yra skelbta Biržų krašto literatų knygoje „Posmai virš Širvėnos“, „Biržiečių žodyje“, „Bičiulystėje“.
Valstybės laikraščio „Lietuvos Aidas“ skaitytojams parinkau garbaus poeto eilėraščių iš jo knygos „Šviesios mėnesienų naktys“.
Mamai
Kiek kartų,
mama,
tu ištarsi,
tiek sykių jos širdy pabūsi.
Vilties lobyno
meilės šilumoje,
laimės džiaugsmą
atgaivinsi.
O, mama,
vėl ilgiuos svajonių tavo
ir žodžių
dar nepasakytų man.
Godaus
pasaulio kryžkelėje laukiu
tavo
rankų malonės
švelnios.
Dabar
lauki jo prie vartų
prie tų pačių žalių
beržų,
prie to paties pašvęsto
klevo,
prie laimės kryžkelių
žalių.
Žodžių reikšmė
Žodžiai
kelią kartais nušviečia.
Žodžiai
uždega liepsną širdy.
O kai
džiaugsmas krūtinėje dega,
jau žinai,
kad ne vienas esi.
Kartais
lūpos ne viską pasako
ir jauti,
kad ištartas
tampa
toks mielas, brangus.
Žodžiai,
žodžiai.
Nuo jų mes priklausom.
Laimė
švies ar suduš audroje,
ar paliks skausmą rudenio vėjams,
ar apglėbus
žvaigždes mėnesienoj
mūsų
džiaugsmą papuoš
sidabru.
Jie gynė laisvę Lietuvos
O kur jūs, girios
ąžuolai,
pušų kamienai, tie takai.
Kovoję mūsų partizanai
ir žuvę nelygioj
kovoj.
Neliko miško
milžinų,
laukai užaugę
samanoja,
karjeruos ilgis jų kapai
be paliovos likimui
ploja.
Nutilo brolių, sesių
dainos,
skambėję paupy
nakčia.
Sodybą buvusią kadais
vieniši dar medžiai
mena.
Dedu žiedus aš
chrizantemos,
kad atmintis gyva
dar būtų.
Menu vėl kovą jų garbingą
ir laisvę brangią
Lietuvos.
Ar meni?
Kur Rovėja lankas girdo,
žalias gojus
ant kalvos.
Čia gimtinės mano
stogas
šalia Ūbiškių
brastos.
Ten vaikystė mano augo
vasaroj basų
gandrų,
tik jaunystė iškeliavo
bėgiais
tremties traukinių.
Ten pražilo laimė mano,
Pasiilgus
tėviškės mielos.
Ten suskilo šviesus
džiaugsmas,
šalty Sibiro klastos.
Tik vilties neprarask
Jūsų kelias į rūmus
langais
mėnesienų
ir apaugęs vijokliais,
erškėčių
dygių.
Laimės takas pražilo
Sibiro
šalčio speiguos,
kol širdys
dar
plaka,
eik į ją nesustojus.
Džiaugsmas jūsų pavargęs
ir sukaustytas
laimės.
Akys mėlynos tikis
gal
suras jos tave?
Jūs
sudėjot į viltį
savo posmus gražiausius,
o daina,
kurios laukiat
neskambės – ji
sušalus...
Kuri iš jų?
Šviesi naktis,
sidabro
gijos.
Ar laukia jo,
nežino jis.
Aukštai padangėj žėri
žvaigždės,
kuri iš jų?
Paklausk širdies.
Miela,
sakyk, ilgiau netversiu
Be saulės,
meilės spindulių.
Be jos žiedų alyvos laimės
ir pasakos
tavo jausmų.
Tik nekankinkit
širdužės
mano.
Jeigu gali džiaugsmą
sugrąžink.
Juk tu esi mano
likimas.
Buvai ir būsi
jo sparnai.
Už slenksčio likimo
Tu kitaip
negu aš supratai
ryto saulės ištroškusią
laimę,
džiaugsmą berželių žalių
ir tako
rasotąją brydę.
Lai tau skamba krūtinėje aidas
ir žvaigždėta
sugrįžta naktis.
Tegu bėga upelis pro šalį
atgaivinęs
šaltus jo krantus.
Gal svajonė
sparnais dar palies
pasiklydusią
bangą audros.
Juk sunku
bus palikti
draugystę
prie likimo taurelės
tuščios.
Paguoskim gulbelę
Padėkim
berželiams prie kelio,
prie tako
ir liepų žalių.
Padėkim
jurginams svajoti
prie vartų
daržely rūtų.
Paguoskim
žilvitį prie kranto,
bangelę
skaidrių ežerų.
Paguoskime
gulbę upelio,
prie nendrės
žalių ajerų.
Suraskime
saulę mėnuliui,
žvaigždelėms
vainiką žarų...
Lakštingalai putino
balto
auksinį žiedelį
sparnų.
Atgal
