Poezija
10 22. Žmogus – paveldėjęs bitutės darbštumą
Birutė Bagačiūnaitė-Silevičienė
Artėjant Jubiliejiniam gimtadieniui (spalio 25 d.), nutariau pakalbinti Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos pirmininką garbų poetą, romanų autorių, publicistą, leidėją, sonetų kūrėją Kostą Fedaravičių.
Jis LKRS įkūrėjas 1994 m. sausio 28 d.
Kaimo rašytojų sąjungai vadovauja jau 20 metų.
1.Dabar sąjungoje yra 170 narių.
2.Išleista 12 almanachų.
3.Išleista 5 antologijos.
4.Išleisti 5 informaciniai lediniai.
5.Išleisti 2 biografijų knygos.
6.Išleistas 1 kalendorius.
7.Išleista 1000 narių knygų.
8.Pats Kostas Fedaravičius išleido 16 savo knygų.
Man pasidomėjus apie ateities planus, nusišypso... Žinau, kad dar penkmečiui ar dešimtmečiui turi darbų... Kostas turi gerą, nuoširdžią žmoną Pranutę, dvi dukras Redą ir Junoną (Deivės – namų židinio saugotojos vardas), 4 anūkai gražiai įsilieja į pavyzdingą, darbščią šeimą. Šeimoje vieni kitiems - džiaugsmas, laimė ir ateities vizija – šviesa gyvenimo kelyje.
Paklausiau LKRS pirmininką, ar niekada nenorėjo išvykti gyventi į užsienį? Jis man atsakė: „Tokių minčių neturėjau. Čia mano Gimtinė, mano Tėvynė ir artimi brangūs žmonės. O mūsų Lietuva – Rojaus kampelis. Ar galima išsižadėti jos?! Kitur uždirbti pinigai ar turtai neatneša džiaugsmo ir laimės. Reikia gyventi čia ir dabar, ir dirbti mylint Lietuvą ir jos žmones.“
Garbingo jubiliejinio gimtadienio proga sveikiname Jus, p. Kostai Fedaravičiau, linkime sveikatos ir gražių darbų LKRS tęstinumo, Jūsų kūrybos naujų knygų šviesos Lietuvos žmonėms.
Valstybės laikraščio „Lietuvos Aidas“ skaitytojams pateikiu Kosto Fedaravčiaus sonetus iš ciklo „1863-64 m.“ sukilėliai“.
Kunigas Antanas Mackevičius
Kunigas dalgį plaka,
Sutaną prakaitas ėda.
Trypia nelaisvės taką –
Tą tavo, Lietuva, gėdą.
Pakilk, Tėvyne, dalgis
Įtvertas į uosio kotą –
Ašakos – ubago valgis,
O žemė širdy ašarota.
Pakilki, dalgi, dar kartą,
Laisvės veltui nebūna...
Rugius kunigas kerta...
Jis tiesia į laisvę taką,
Juo dalgiai Paberžėj seka,
Sukilę prieš caro karūną...
Sukilimo vadovas Konstantinas Kalinauskas
Nesmerki, Tėvyne, manęs,
Tu – mano žiedai balčiausi.
Sutraukyki jos grandines,
Nes laisvės su jom negausi.
Kova... Tik kova... Be jos
Žmogus tamsoj gyvulėja.
Tik tamsą jisai atrajos,
Pardavęs už pilvą Kūrėją.
Tėvyne, tavim gyvenu,
Pažadinki laisvę kaip rytą,
Ji man tarp visų dovanų
Tikra, krauju apšlakstyta.
Sukilėlio aštrų dalgį imu,
Jis tapo Lietuvos likimu.
Poetas Edvardas Daukša
Ten Biržų žemė... Lietuva...
Ten debesis sparnuočio braižo.
Kokia menka žmogaus galva,
Kai ją pilvų liežuviai laižo.
O menkas tu, žmogau, esi,
Kada aptemęs tavo protas.
Geriausias sūnus tu teisi,
Jiems lageris pabudavotas...
Jiems Sibiro balti ledai,
O daug iš laisvės jie tikėjos...
Po ašaras tu jų braidai...
Ir aš dalgiu už laisvę kilęs,
Nuo Sibiro kančių pražilęs,
Grįžau numirti prie Rovėjos.
Kunigas Antanas Vianažindys
Aš - poetas, ne sukilėlis, ne,
Laisvės rožę budelis nuskynė.
Ir šaltis skverbias į mane,
Ir šalčio pančiuose Tėvynė.
Bažnyčioj Kristus nebylus,
Prie kryžiaus budelio prikaltas.
Ir šliaužia melas per stalus,
Ir juosta drobės veidas baltas.
Nuo skausmo mėlsta paakiai,
Taryrum nuo linų Krinčinas...
Kodėl man, Rože, nesakei,
Kad meilė liūdesiu vadinas?..
Samaroje dangus be veido,
Juoda naktis man nusileido.
Atgal
