Poezija
10 11. Keli poezijos posmai
Krizė
Birutė Silevičienė
Tupi varna kleve ant šakos
Pilku fraku pasirėdžius,
Stebi žmones einant nuolatos,
Jų kalbos atidžiai klausos...
Bando mėgdžioti garsus visus:
Kartais jai gerai pavyksta –
Šaukia: „krizė, krizė, krizė“ !
Jau gerai ištart išmokus zyzia...
Nėr vandens, daržuose statinės dengtos,
Lesalo neranda – konteineriai uždari.
Kai žmogus naršo jame, čia gudrauti negali,
Nes žmogus viską suradęs priglaudžia...
Varnai maisto jis neduoda.
Kai žmogus į tolį eina –
Varna išsižiojus rėkia: “krizė“!
-Taip, varnele, „krizė“ nesibaigia...
Žemėj ledas, krinta snaigės –
Vandenėlio nėr nei lašo...
Nusipurto varna plunksnas
Į padangę meiliai žiūri:
„Reik, saulute, man tavęs:
Plunksnos šlapios, skrist sunku,
O gal aš sergu? Jau balselis
Kimsta, šaukti „krizė“ negaliu,
Bet pavasario sulaukti noriu,
Gal ir „krizei“ galas bus?!
Varna sparnais sumosavo:
„Krizė baigės“! – visiems pranašavo.
Paskui ją ir kitos varnos skrido,
Naują gandą nešdamos įkyrų:
„Eurai, eurai greit pabirs –
Jūsų litų, tikrai nebeliks!
Į Europą žmonės gyvent išvyks,
Tik nežinom ar į Lietuvą sugrįš...?!“
Šešėlis – mano draugas
Aš niekada nesu viena,
Nes šešėlis – mano draugas –
Visada eina paskui mane,
Pamojuoju paukščiui ranka
Ir šešėlis paukščiui moja.
Aš sustoju, stebiu upelį
Bėgantį pievute žalia,
O už nugaros – šešėlis stovi -
Kaip kareivis saugo mane.
Aš ne viena, mes esam dviese...
Dėl drąsos bandau apglėbti jį,
Bet apglėbiu tik save,
O šešėlis traukiasi į tolį,
Tik vis tiek..., mes vis greta.
Gal jis Angelas manasis –
Lydi vis gyvenimo keliu?
Gal Dievulis ir mano Tėveliai –
Jo paprašė saugoti mane?!
Aš slepiuos už ąžuolo
Ir bandau sugauti jį.
Bet šešėlis man už nugaros,
Nepalieka jis manęs vienos.
Žodžių rasa
Mano sielą glosto žodžių rasa,
Kai einu Gimtinės kaimo keliu,
Suprantu žodžių mintį ir prasmę.
Vėl noriu gyventi, gėriu ir šviesa dalintis.
Kaimynų žodžiai suteikia sparnus,
Jie apsaugo nuo vėjo ir blogio,
Kelia visad į aukštį Dangaus
Ir priverčia šypsotis iš naujo.
Kartais noriu paukščiu pavirsti
Ir pasiekti beribę erdvę žvaigždžių –
Jas paliesti, apkabinti ir paklausti:
Ar supranta jos kalbą žmonių?
Aš norėčiau savo spindinčiai žvaigždutei
Ranką ištiesti, padėkoti, kad saugo mane
Ir leidžia dar žemėj man gyventi,
Dar neišsiveda debesėlių keliu...
Esu dar visiems žmonėms reikalinga
Ir savi dar laimingi yra kartu.
Aš noriu gyventi, mylėti, būti laiminga,
Kol žemėje žodžių rasą randu...
Perlų karoliai
Perlų karolių nenešioju,
Galiu padovanoti kitiems.
Auksu, sidabru savęs nepuošiu,
Nes ne Kalėdinė eglutė esu –
Ir suspindėti visai nenoriu.
Gelsvą klevo gintarą stebiu,
Prie lango pasėdėti mėgstu...
Saulutė spindulius jam tiesia,
Jis mano širdžiai šilumą siunčia.
Mano ašaros – perlų karoliais
Nurieda į žemę, į gėlę ir žolę.
Perlais nuplaunu ir gydau žaizdas,
Kad sieloje būtų šviesu.
Mėgstu gintaru pasidabinti,
Viešpatauja manyje šiluma ir ramybė.
Gintaras gydo širdį ir sielą –
Ir gyventi noriu kas dieną.
Jaučiu jūros bangų mūšį –
Tartum širdies tvinksnius krūtinėj
Ir taip noriu, kad dienomis ir naktimis
Manyje viešpatautų ramybė.
Į tolumą vieškelis veda
Į tolumą vieškelis veda,
Pažįstu jį nuo vaiksytės dienų.
Kaime buvo 17-ka sodybų,
Kiek juose gyveno darbštuolių žmonių!
Medinėse gryčiose po stogu šiaudiniu
Aslose be grindų – vaikus augino.
Be didelių turtų, prabangos išgyveno
Prie stalo ir suolų medinių.
Susėdę už stalo jie valgė:
Kopūstus, blynus bulvinius
Ir duoną ruginę kepė –
Kiekviena šeimininkė skirtingai.
Eini per kaimą ir trauki
Gaivų orą, verdamo maisto
Kvapais aromatingais sotiniesi...
Ačiū Tau, Dieve, kad leidai
Suprasti laimę nuoširdumo paprastume.
Mokėjo žmonės gyventi, mylėti,
Kaimynui bėdoje visada padėti:
Mirusiam grabui lentų negailėjo,
Visiems paslaugos gyvenime
Tokios prireikia...
Vaišingumas kaime išlikęs,
Ir kalbos dovana ta pati...
Kitas gyvenimas dabar nušvinta,
Sodybos ir baldai nauji.
Tik vieškelis vienišas
Pro kaimus nubėga...
Atgal
