Poezija
06 07. Moto
Vaclovas Volkus
Man poezija su ritmu ir rimu, tai Štrauso valsas – fizinė ir dvasinė žmogaus atgaiva. Kada ji suvokiama protu ir širdimi – kaip šviesos, meilės ir gėrio įsikūnijimas.
Poezija be turinio, idėjos dirbtina gėlė, tuščias nieko nepasakantis gražių žodžių rinkinys.
Lapkritis. Snaigės...
Vėjus išbraidęs
Kur pasiklydo sapnas vilties?
Bloškė jį vėjai
Ten, kur žydėjo
Mano jaunystės svajos širdies.
Metai pakrik
Kas iš jų liko?
Tik skambančios upės aido vilnis.
Tolstančios dainos
Ir naktys žvainos
Guodžiančio žodžio nepasakys.
Lapkritis. Snaigės...
Šaltos, beveidės,
Gruody birželis nepražydės.
Kur tos žydrynės
Bemiegės aušrinės
Blėsta bespalvės be ateities.
Meilė
Kas išdainuos jos amžiną dainą,
Dainą šaltinio gaivaus.
Per saulės taką, per naktį žvainą
Kūrenki laimę žmogaus.
Kas išdainuos jos nuostabų skrydį,
Skrydį saulėtų dienų.
Kiekvieną pasveikins, kiekvieną palydės
Renkant žaidimą žvaigždžių.
Kas išdainuos jos paslapties gausmą,
Gausmą bežadės širdies.
Į nuolat nerimstančio ilgesio šauksmą,
Ji visada atsilieps.
Ji išdainuoja amžiną dainą,
Tavo ir mano širdies.
Metai ateina, metai praeina
Ji amžina prigimties.
Čia taip ramu
Čia taip ramu, čia bangos šnara,
Sidabrą žarsto vandenai,
Čia vėl, pakėlę rūko skarą,
Dabinas snaudžiantys krantai.
Čia taip ramu, berželiai ošia
Nebaigtą dainą ilgesy.
Žaliais vainikais dangų puošia,
Užmigdę ežerą glėby.
Čia taip ramu, kai saulė gęsta,
Kai sužaruoja vakarai,
Kai ant bangų išrašo raštą,
Kurį tiktai širdim skaitai.
Čia taip ramu, čia gera būti,
Su savo ilgesio daina.
Laimingo mirksnio gražią būtį,
Paliesti lūpomis slapčia.
Mintys prie šventinio Kūčių stalo
Atleiskime, pamirškime skriaudas,
Pagerbkime šias valandas brangias
Be nuoskaudos, be melo.
Visus – tėvus, vaikus su šeimomis
Ir mirusius pagerbkime maldomis
Prie švento Kūčių stalo.
Palinkėkime daug laimės artimiems,
Ramybės, džiaugsmo visiems, visiems
Palaiminto likimo,
Kad meilė neapleistų niekados,
O širdyse užtektų šilumos
Ir dvasios įkvėpimo.
<pav>Tau, Lietuva
<text>Tau ir mano dainos, Tau ir mano rankos,
Tau, tik Tau, mano Lietuva,
Kad laukai žaliuotų, kad žydėtų lankos,
Pasipuošę Tavo vėliavų spalva.
Kad sraunių upelių, upių mėlis žaistų,
Ant bangų pažėrę kerinčias žvaigždes.
Savo gimto lizdo niekad neapleistų,
Tavo žemės sūnūs versdami vagas.
Kad Tavoji saulė neaplenktų žemės,
Šimtmečiais mylėtos jos darbščių vaikų,
Kur per daugel amžių sau stiprybę semia
Didžiavyrių kartos iki šių laikų.
Kad Tavoji meilė skleistųsi gėlynais,
Atgimimo skrydį nešina sparnuos,
Kad kaskart skambėtų savo atminimais
Skambios švenčių dainos vėlei vakarais.
Tau ir mano skausmas, tau ir mano laimė.
Būk didi, daininga, Lietuva mana.
Tegul Tavo sūnūs miestuose ir kaime
Kuria naują Rytą širdimi jauna.
Čia tavo ir mano namai
Kur Nemunas teka, kur upė Nėris,
Kur ošia senoliai miškai,
Čia mano tėvynė, lietuvių šalis,
Čia tavo ir mano namai.
Čia kalvos, kalvelės, žaliajam slėny
Banguoja melsvi ežerai,
Čia pilkapių žemių dvasia nemari,
Čia tavo ir mano namai.
Čia darbštūs artojai, kaimai pakely,
Per gojus juos vos užmatai.
Čia miestai, bažnyčios, čia mūrai balti,
Čia tavo ir mano namai.
Čia kryžius per amžius lietuvio kieme
Mokė nešliaužiot žeme,
Mokė doros su galva pakelta
Ir tavo, ir mano name.
Kur Nemunas teka, kur upė Nėris,
Už laisvę čia grūmės tėvai.
Čia daug iškentėta, laisva čia šalis,
Kur tavo ir mano namai.
Ar prisimins?..
Dardės ir tols likimo kraupūs ratai,
Išdūks prasmirdę okupantų batai
Laisvos Tėvynės kelyje.
Bet ar suvoks kada nors tėvynainiai,
Jauni ir gražūs išugdyti ainiai,
Kaip grūmės jų tėvų karta.
Ar jie suvoks, kas žudė, piktnaudžiavo,
Kas šaudė, trėmė, plėšė, prievartavo
Už laisvės siekį Lietuvos.
Ar prisimins po daugel laisvės metų
Gerovę kurdami nematę
Grandinėm kaustytos tautos.
Paveldėtas paprotys
Sunkią naštą paveldėjom
Iš ateivių svetimų.
Gėrėm, vogėm, kiek norėjom,
Net išmokom „mat“ iš jų.
Soclenktynių vykdėm planą,
Vietoj vieno dirbo trys.
Nedorybės, melo klanas
Buvo blogio švyturys.
Bėgo metai, laikas keitės,
Bet paliko paprotys.
Ir anų laikų tas tvaikas –
Ne vienoj galvoj svetys.
Neramu
Man šiandieną labai neramu,
Nes išlikus dėmė debesų
Užgulusi slegia krūtinę.
Ir kas dieną uždusti galiu
Nuo kalbų ir kalbelių tuščių,
Kaip rūpintis savo Tėvyne.
Ką seniai jau reikėjo taisyt,
Ant senų pamatų nestatyt
Atgimstantį krašto rytojų:
Kad pakiltų dora ir tiesa:
Ir darbais, ir kalbom sutrypta,
Apie tai aš kasdien galvoju.
Baimės naktis
Meldžiu aš tos nakties, kuri žvaigždėta,
Užmigdo žemę nuostabiu miegu,
Kurios tyla, žaviam sapne sudėta,
Skrajoja iki rytmečio aušrų.
Meldžiu aš tos nakties, kai lapai šnara,
Gaivinami vėjelio bučinių,
Nors ji seniai nešioja aukso skarą
Ir apsiaustą, išaustą iš žvaigždžių.
Bijau ne tos nakties, kai audros siaučia,
Perkūnas dunda, lydimas žaibų.
Kada širdis gamtos stichiją jaučia,
Su baime laukia šimto debesų.
Bijau, nakties, kuri sutinka blogį,
Pridengus niekšą apsiaustu juodu,
Kada tamsoj nusmailintas geluonis
Įsmeigs į širdį demono nuodų.
Bijau nakties, kuri dar nesutemus,
Kasdienę būtį paverčia tamsa.
Nakties, kurią nors ir sutinkam ramūs,
Bet žinom – ji jau amžina.
Sumerk blakstienas
Sumerk blakstienas, ir aš ateisiu,
Iš metų anų.
Paslaptį seną aš tau atskleisiu
Jaunystės dienų.
Tau dovanosiu nuostabų žiedą,
Aidą dainų.
Lyg tos vaikystės ilgesio pėdą
Prie slenksčio namų.
Aš tau priminsiu skambų upelė,
Gegužio naktis.
Nemuno vingio pasakos šalį
Akys matys.
Sumerk blakstienas ir tu išvysi,
Kas stovi šalia –
Svajos praėjo, nebepavysi,
Tokia jų dalia.
Pasitinkant sąjūdžio jubiliejų – dvidešimt penkmetį
Daug bailių ir daug menkystų buvo,
Drebančių dėl postų, dėl garbės,
Juos atgimstanti tauta užgriuvo,
Keliama drąsuolių ir vilties.
Jie įniršę drabstė šlykštų melą,
Žvalgėsi į rytus paslapčia.
Vylėsi pagalbos iki galo,
Kol sugriuvo merdintis CK.
Vieni jų mankurtais pasiliko,
Vis dar stato rūmą praeities.
Dar kiti, tupėję kaip pelytės,
Greit neteko savo atminties.
Jie nė piršto niekur nepridėję,
Svaidė pyktį, pramanas šlykščias.
Nedorai atkutę – geradėjai –
Vėlei trina poniškas kėdes.
Atgal
