Poezija
05 03. Apie neteisingumą, lietuvio dalią ir viltį
Parengė Kazys Serbenta
Tada:
Jį priešai mušė kumštim geležinėm,
O Jis gynėsi – kalbos gimtosios gražumu!
Dabar:
Visur Tu mušamas viskuo,
O gintis nesurandi kuo.
Bet Tu neprarask paskutinės vilties,
Nes nėra jokios padėties be išeities!
Ir Tu nenusimink, kad:
Prokuroras, teisėjas ir kitoks pareigūnas
Dažnokai nepaiso lietuvių kalbos,
Rašliavoj savo jie gudriai meluoja,
Kad būtų iš to kažkam tai naudos.
Atsakomybės nėra, yr neliečiamybė,
Jų daromą žalą padengia valstybė.
Dabar jau madinga naudot tokį būdą,
Taip mulkint silpnuosius ginčų dalyvius,
Kurie tiktai siekia tiesos, teisingumo,
Atgaut valdžios ,,bosų“ užgrobtus turtus.
Slaptoji suktybė – iškreipt skundo esmę,
Sukurpt nutarimui susitartą prasmę.
Šiandien:
Paimki, Lietuvi, tą išmanųjį ginklą –
Dabartinės lietuvių kalbos garsų žodyną
Ir krėski iš jo tam skriaudėjui į galvą,
Nustoki dejuoti – tegul jisai kenčia!
Pamatysi, kaip dings jo suktybės, niekšybės,
Iškreipta rašliava atsidurs sąvartyne!
<sk>Nedelsiant:
<text>Prabilkit, garbieji kalbos specialistai,
Padėkit Lietuviui nelygioj jo kovoj
Su žodžių reikšmių, sakinių iškreipėjais–
Tai slypi profesinėj Jūs pareigoj.
Todėl recenzuokite drąsiai rašliavą “riestą”,
Rašybos taisyklėms ir tiesai duokite šviesą.
Padėkit ir logikos Jūs, specialistai,
Iškopti mėšlyną mūs teisėj visoj.
Juk tikslas garbingas – apginti Lietuvį
Nuo neteisybės šalelėj gimtoj.
Jei parengsite dėl rašliavų išvadą gerą,
Tai Lietuvio skriaudėjai prieis liepto galą!
Atgal
