Poezija
01 08. Ar vis dar pamirštame, kad Lietuvoje yra gyvų partizanų
Tėvynė
Vytautas Jurevičius
Praėję pragaro ratus devynis
Ir varstę rojaus kaustytas duris,
Iš džiaugsmo verkėm po klevais gimtinės
Ir apraudojom tuos, kurie negrįš.
Nubrido vasaros rytų keliais molėtais,
Vatinėm vyžom prašliaužė speigai kalnuos,
Etapuose išdžiūvom lyg skeletai,
Kasyklose kietėjom lyg akmuo.
Mes nežaidėme geišių blizgančiais aksomais
Ir nečiulpėme romą nei šampaną,
Mes graužėme porfyrą ir uraną,
Ir bado pokerį mes žaidėm su šėtonais
Ant karcerio betono.
Mes išnešiojom širdyse Tėvynę
Po numeriais, po šimtasiūlės lopiniais,
Ją šildė kraujo lašas paskutinis,
Kad neužgestų, neužpiltų pelenais.
Tiek metų draskė partijos šunauja,
Kiek kartų prašvilpė avansą duobkasiai,
O tu Tėvyne ,vėl kelies iš pelenų ir kraujo,
Visa ūgiu atsitiesi ir... nebijai.
Nespėjai dar žaizdų suvilgyti balzamu,
Apspito vėl pudrotom nosimis „draugai“.
Kasdieną pasakėles seka iš ekrano,
Gal Tu, Tėvyne, pasakas jų užmiršai?
Tegu užsičiaupia veidmainės lūpos,
Išniekinusios pilką žemę.
Tegu nudžiūva rankos Judo,
Sidabrinius paėmę.
Pabalo galvos mūsų lyg kalnų viršūnės
Tave nešiojant per mirties daubas,
Bet Tu gyva, gyva, Tėvyne Nemarune,
Pragert Tavęs, parduot Tave neleisim niekada...
Kelkis Ir Grįžk
Pakilk, Tauta, iš pelenų, iš kraujo,
Iš ledjūrių sugrįžk, iš tundros, iš kalnų.
Sudygs vėl išbarstytų sėklų sauja,
Pakils daigelis, sutryptas šalnų...
Sugrįžk iš vandenynų srauto,
Iš debesų nukrisk vandens lašu.
Vėl ąžuolai išaugs ant tyro lauko,
Sidabro gijos nusities tarp mūs širdžių.
Ilgai, ilgai negrįš tava dvasia
Nesulenkta ,nepalaužta,
Lyg titnagas kieta.
Žaliuos miškuose užkasta,
Daug metų raganų keikta...
***
Jaunimas skuba jau miškų takais
Stebėt, kaip skleidžiasi žiedai.
Galbūt pro šalį nepraeis,
Kur žemę šildė pelenai laužų
Ir tebešildo kraujas užkastų širdžių.
