Poezija
Pradalgės pagalvėj
2011 01 18
Algirdas Pilvelis
Nauji laikai,
kitų vaikų ateitis,
tik dangus tas pats.
***
Dangus dantytas,
triukšmadarės snaigytės
šviečia jam kelią.
***
Tamsa išvirkščia.
Žvaigždynai pašviečia
sieloms apaštališką kelią.
***
Guzą parsinešė
net iš bažnyčios,
bet nė sykio
nekaltino savęs.
***
Ilgesys ilgas.
Jauti – nepakelsi
kelio į prapultį.
***
Kalno kepurė
nekenčia žalios spalvos,
pasipuoš mėlyna.
***
Mirčių erdvė.
Neliesk kapsinčių dulkių.
Ten nėr jokio gėrio.
***
Kokie žvaigždynai
siunčia erdvę meilei,
beria beribę meilę?
***
Rojaus veidai
apraizgyti
obuoliais.
***
Papasakotas dūmas
apkabins ūsą,
jei užsirūkysi.
***
Lūpom prismeigtas
debesies pavasaris
trokšta prigyti.
***
Jau geriau nebūki
basučiu akmenėliu –
sugrubs kelias.
***
Griuvėsiais pažirs
sąvaržėlių lietutis
ir nusės širdin.
***
Vieversio lizdas
patefono gerklytėje
vis šūkalioja.
***
Taip pakabintas
ne šis vienas žvyrkelis
ant akmens siūlo.
***
Trys skliautų akys
į rasos ašarėlę
stebuklu tilpo.
***
Smilčių takelį
neįžiūrimos pėdos
į dangų žymi.
***
Ne aušrai skirtas
šios nakties užgimimas –
jau paskutinis.
***
Raudona naktis,
įsodinta į tamsą,
bučiniu gieda.
***
Išvirkščios taurės
netgi alkano vyno
pripiltos nebus.
***
Žvaigždynų ilgesį įsimylėjusios
mylės ir Viešpatį
net skurdžios sielos.
***
Lygumų kraujas – žalias.
Įstrižai baltų kalnų
širdis – kruviniausia.
***
Spalvotas sniegas
žvaigždynų vaivorykštėmis
krinta pro Žemę toliau.
***
Meilė iki nukritimo
į pagalvės bangas,
į melsvumą besapnį.
***
Plečiasi Žemė,
ir žvaigždynai tolumose
eina tuo pačiu taku.
***
Sunkiausia bus gulėti
su mylimąja po akmeniu –
tylus griuvimas, kurčia tyla.
***
Skaisti mėlynė,
dangus sutvarstytas
vėtrų rankšluosčiu.
***
Neieškok rankų,
jei lūpos švenčia pergalę
meilės skliaute.
***
Jaunas mėnulis
tėra kriauklė
ateinant meilei karščiausiai.
***
Pavasario bitė tupia
ant žiedo žydrumo –
laižysim žydrą medų.
***
Siausk žydrai,
bučiuok žydrą jūros augalą
po lieso žiogo šuoliu.
***
Kalnų spalvos
tėra tik dvi – juoda balta
ilgesio svajonė.
***
Gal gegužės kumeliukas
šuoliuoja virš vandenų,
tik nežino, kur nutūps.
***
Nepamesk žvaigždžių,
neieškok gaudžiančio smėlio
užpūstų jausmų trobelėj.
***
Dangaus gyvybė – tauri.
Jūros juda dangaus mėlynėmis.
Kokia žiauri geltonuoja jūra.
***
Pražūtinga viltis.
Krantai apgulti purslų.
Tokia audrų karūna.
***
Apie širdį sukasi
užhipnotizuoti žvaigždynai,
o bulvių vagoje – sliekas.
***
Nuo medaus saldumo
aitriai peršti širdį.
Paklausyk – vaitoja Mėnulis.
***
Laikas prasižiojo –
prarijo erdvę.
Begalinėj pienėj raudojai.
***
Juda dangus,
byra sutemos,
tamsa klaidžioja meilėje.
***
Erškėtis negalvoja
apie mirtį, bet smaigsto
kardus į skrydžius.
***
Geriau būtum pieva –
eitų vyrai nuogi speneliu
įkaitintu giesmių.
***
Kardiograma –
smarkus garsiakalbis,
įspėjanti kraujagysles.
***
Pražydus tylai
dabar tiktai su ja
sapnuosiu vėtras.
***
Varnos danguje
šmėkščioja krisdamos
juodom žvaigždėm.
***
Kartu su žiedais
pavasaris nubyra.
Kelias atgal – miglos.
***
Juodą debesį
padegė lietus,
žaibus vos palietęs.
***
Išsirink upę.
plačią ir gilią vagą –
debesyse art lengva.
***
Meilės bangose
dvi galvos per naktį
ieško savo atspindžio.
***
Abu esam žiedas,
užmirštas ant rankų,
jaunystę sapnuojančių.
***
Pievoj nukritom.
Žalias žaibas po galva.
Visada per ankšta.
***
Skrydžių raudos.
Dūžių perverta būtis,
persmelkta ugnies.
***
Silpnumu kvepiam,
kaip lapai plazdam
tamsoje.
***
Kiek žiežirbų
po vandenynais
dugne tyko.
***
Pašvaisčių laukai –
vaivorykščių vaikaičiai
Ar glaudžias mėnuo?
***
Knygoje randi
visos poeto širdies
sekinančias mintis.
***
Ant rožės spyglio
sukasi meilė
ir rožės žiedas.
***
Neteko girdėti,
kad žaibas kada nors
išgarintų lietų.
***
Sprogus jonvabaliui,
dangaus toliuose
sužibo žvaigždynai.
***
Žiemos augalas –
be vieversių lietaus,
bet žiedais marguoja.
***
Aš esu dobilo galvutė.
Giedoki jazmino pasaulį
prie tvoros pavartėj.
***
Kartoti vėją,
įsiūbavusį jūras,
tegali liūdesys.
***
Gegutė svajojo
auginti rugius
ir nutildyt žaibus.
***
Greičiau nei pirmas bučinys
net smarki vėtra
nekyla.
***
Eliksyro galybė
gieda tartum
besiblaškanti mirtis.
***
Pirmutinė meilė
gėdydamasi mirė –
pavirtom rutina.
***
Visų spalvų kelias
vaivorykštėje telpa,
bet tai tiktai žemės.
***
Meilė mirė.
Mėlynasis likimas
jai grakščiai moja.
***
Jei bučinys būtų negimęs,
žmonijos saulėtekių
irgi nebūtų.
***
Į tėvo dvasią atėjęs
kažką nuskyniau
bedvasėj tyloj.
***
Meilė spurda
jurginų krūme
brangiausia viltim.
***
Iškapok sekundes
iš geležinės kupros,
tada išsitiesins.
***
Ar žaibas vaikos liūtį,
ar liūtis – ugnį,
meilė vis vien vysta.
***
Reikia numirti,
kad sužinotum, koks atšvaistas
šio dangaus tyla.
***
Taurė šviesos –
gerkime ir tamsą suartėję,
širdis nesustos.
***
Gervių takas
užmigo kelyje,
trenkėsi į gelmės sapną.
***
Sapnų gelmėse
vaivorykštės šviesa šildo
miego giesmes.
***
Siaubo apdainuoti
tik erelis traukia
virš kalnų ramybės.
***
Jei iš niekur niekas sugrįžtų
tai išvirkščias į išvirkščią dangų
primėtytų išvirkščių žvaigždžių.
Atgal
