VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

2024.03.28. Pagal I.Kantą

Rita Bijeikytė - Gatautė

Nenulaužkim menko augalėlio

ant smėlėto pajūry kupsto.

 Neužmuškim mažo vabalėlio

 ant žemelės margo rūbo.

 

 Kas gulėt prie kojų turi,

Neužkelkime aukštai kaip stabo

ir kiekvieną žodį apgalvoję,

Tarsi deimantu dalinkimės prie stalo.

 

Su meile kilkime ir aukim,

Aleliuja iš džiaugsmo liekim

Ir kasdienybėj vartus atkelkim,

Link Karaliaus sodų žvelkim.

 

 Gyvenimas išaustas iš draugystės gijų,

 Iš giminystės aukso siūlų.

 Tą vienintelį gyvenimą branginkim,

 Iš rankų Viešpaties kaip dovaną priimkim

 

Keletą kelionės fragmentų po Mažąją Lietuvą keliaujant, Atvelykio metu 2023 m. balandis

Prisikėlus sielai,

 Prisikėlė žemė,

Sužaliavus pievoms,

Atsidarė gelmės.

Stiebėsi žibuoklės

Nedrąsiais lapeliais,

Raguvų šešėliuos

Virpčiojo upelės.

Skinijos upelė

Akmenis šokdino,

Seną parką juosė

,Vėžaičius dabino.

Lembo kaime matėm

Gražiai sutvarkytą

Kazimiero Jauniaus

Senąją sodybą.

Netoli upelio,

Kurs Aitra vadinas,

Gimė kalbininkas

Žemaičių sodyboj.

 

Senų klevų paunksmėj

Padvelkė didi galia,

Gimtų tarmių melodijoj

Veržės Jauniaus gaili nata.

 

Žodis vakar, žodis šiandien

Veda į kelią, guodžia širdį.

Žodis gyvas, žodis aidas

Neša viltį...

Jūros upės šlaitą

Padievaitis puošia.

Pilies kalno šone –

Akmeninis sostas.

Gediminas  kunigaikštis

 

 Pilį pirmą čia surentė,

Nepalietė jos kryžiuotis,

 

Nors apglėbti stengės.

 

Už Tauragės miesto

Stojome prie sienos –

Kaip buvo senovėj,

Kur likę pėdos.

Tikrą lobį radom

Prie Oplankio kaimo,

Žado mes netekom,

Matant seną dvarą.

Bent nuotraukoj

Galim jį įamžint,

Bent eilėraščiu

Reikia jį išsaugot.

Kaip upeliai teka,

Taip sueikit, mieli žmonės,

Prašos šeimininko rankų

 

Trupančios Oplankio sienos.

Lauksargiai ir Oplankis,

Natkiškiai, Juknaičiai

Saugo dar Ropkojai

Namuos istoriją brangią.

Jau per Mažąją Lietuvą

Istorijos keliu

Keliavome namolio

Saulės ratu.

 

Baltijos jūra

 

Šoka bangos lyg mergaitės,

Taškosi lengvais purslais.

Moja rankom lyg dievaitės,

Šypsosi mielais veidais.

 

Gintarai į krantą plūsta,

Iš gelmių jūros slaptų.

Bangos ošia, bangos lūžta,

Pilnos bangos gintarų.

 

Jūra, jūra ta dievaitė,

Puošiasi spalvom rytais.

Rašė posmus tau Maironis,

Džiaugėsi tavais kerais.

 

Jūra, jūra ta bekraštė

Daužosi bangų kalnai.

Siela rimsta prieš didybę,

Kai save šalia matai.

 

Iš gelmių, iš tolimųjų

Supasi minčių purslai.

Iš versmių, iš giliųjų

Liejasi šviesos srautai.

 

Išdidžiai su vėtrom grįžta

Jūriniai žvejų laivai.

Bangos dunda, bangos gaudžia,

Gintaro pilni krantai.

 

,

 

Draugelis

Sėsk, patrauksiu lagaminą,

Paskui keliausime į kiną,

Pakeliui užsuksime į kavinę,

Tik manęs tu lauk.

 

Nuolankiai lenki galvą,

Kai rišu tau antkaklį,

Lyg vaikui, einant į kiemą,

Apsuku kaklą šaliku.

 

Šiandien nupirkau tau petnešas ―

Su atšvaitų juostelėm.

Tavo kojeles kišu lyg į kelnes,

Ach, kaip daužosi širdelė!

 

Prisimenu radau tave gatvėj,

Prie parduotuvės ,,Aibė’’ durų.

Kur sergantys  mėlynanosiai

Kasryt skubėjo ,,šnapso’’.

 

Tu jiems trugdei įeiti,

Viauksėjai, nuolat susivėlęs.

Nuo jų gavai į kailį,

Iš baimės net virpėjai.

 

Vargelio daug patyrei,

Kai gyvenai su Džeriu.

Net paskutinį kąsnį šis

Bevelijo iš tavęs atimti.

 

Ar lietus, ar giedra, ar speigas

Dabar mes drauge ― VISUR!

Tu mano draugelis, sargas,

O daugelis klausia ,,Kam?’’

Žanetos katytė

Gyveno gera katytė,

Ant kelėnų glaustės.

Šeimininkę mylėjo,

Meiliai jai murkė.

 

Bet ateina meilės metas,

Aistros siekia savo.

Reikšmės neturi šaltis

Ar kaip Sacharoj karštis.

 

Sausio vidury naktį

Pripustė sniego visą kiemą.

Šiaurės vėjas pašėlęs,

Sniego gūsius supylė.

 

Sulėkė kaimynų katinai

Pas katytę Lotą.

Kas ant laiptų budėjo,

Kas per naktį prie durų.

 

Lota nerado sau vietos,

Kaip išprotėjus lakstė!

Pro balkoną norėjo šokti,

Kuprą pastačius rėkė.

 

Pagailo šeimininkei katytės

Ir pravėrė į laisvę duris.

Katytė šovė pro jas,

O paskui ją katinų būrys.

 

Iš visų katinų didžiausias

Pirmas bėgo paskui ją.

O kiti, įsišėlę labiausiai,

Laukė eilės sučiupti vargšę.

 

Kitą dieną prie malkinės sienos

Katytė susirietus gulėjo.

Jos kūnelis visas virpėjo,

O prie durų laukė vėl katinų būrys.

 

Šeimininkė suprato  bėdą,

Įnešė ją švelniai ant rankų.

Šiltai apklojo, davė jai pieno,

Katytė vėl meiliai murkė.

 

 

 

 

Atgal