Poezija
2022.12.01.APKABINK MANE
Kęstutis Trečiakauskas
Apkabink mane, kad aš pajusčiau
Tą artumą esaties gyvos.
Kad išnyktų mintys skaudžios, rūsčios,
Kad liepsnotų meilė Lietuvos.
Kam išbarstome tą džiaugsmą pirmapradį,
Kas įskiepijo tą svetimumą mums ?
Juk išnyksime bendros šeimos neradę.
Išlikimas jau nebesigrums...
Laimę tik artumas pamaitina.
Meilę kursto atvira širdis.
Tegul džiaugsmas plėšo mums krūtinę.
Rytdiena tai mūsų dabartis.
NAUJAS DIEVAS
Neturėk kitų draugų.
Tiktai vieną eurą.
O dievų būrys? Tegu
Auga parą kiaurą.
Šiandien dievas - pinigai.
Perka ir parduoda...
Tik be jų gyvent blogai.
Dievas - vien paguoda...
NE TAKAS Į SODYBĄ
Praradom sąmonę, užkandom menką amą.
Mojuojam kumščiais ligi pat žvaigždžių.
Kodėl mes dangų kaltinam? Ne žemę?
Kodėl protingo žodžio negirdžiu?
Mes patys žudome vienintelę planetą.
Apdergę ieškome apdergti ir kitos...
Bet einam ne į žemę pažadėtą.
Atsikvošėkime ! Jos niekas neatstos.
Iš netikėjimo ne takas į sodybą.
Iš netikėjimo tik kelias. Į kapus.
Kur vėlinių žvakelės tyliai žiba.
Ir primena - gyvenimas trapus.
Ten džiugesio, ir nieko ten nelieka.
Neverta ten ir nelaiku skubėt.
Nebent sutiktum ten dar gyvą slieką.
Bet apie ką su juo tau pakalbėt?
VISI TYLĖJO
Visi tylėjo. Vienas tu kalbėjai.
Nejau tik tau skaudėjo? Tiktai tau?
Jie tyli ir dabar. Ištikimi plebėjai.
Nuo jų tylėjimo ir aš jau apkurtau.
Jie tavo balsą tyluma užgožia.
Paskęsta jis tylėjimo dugne.
Taip saugo jie niekingą savo ložę.
Tačiau kodėl skandina ir mane?
Kloakoje.Prišnerkštoje menkystų.
Kur valdo melas, smurtas, pinigai...
Nelaukim, kad bent kas, bent kas pakistų.
Mes blogio įkaitai. Ir patys jo draugai.
KAI ŽVILGSNIS BEJĖGIS
Gali nesimelsti. Gali netikėti.
Jei tau taip ramiau. Jeigu tau patogu.
Tik keista, kai sakom- reikėjo reikėti...
Kai lieka tamsa. Kai nelieka langų.
Kai žiūrim į šviesą, o matome tamsą.
Kai žvilgsnis bejėgis, jisai nematys.
Tai kam atsiverti? Į ką atsiremti?
Jei vien tik tamsa. Vien bežadė naktis.
