Poezija
2022.10.12.ŽMOGUS JAU TIK MAŠINOS PRIEDAS
Kęstutis Trečiakauskas
Ir vėl iš peties mums rėžia.
Vėl turim didelę bėdą.
Mašinos per greit suėda
Ir veją, ir smėlio dėžę.
Nėra kuo žemei kvėpuoti.
Betonas. Užasfaltuota.
Turėsim mašinų stotį.
Ir nuolat plėsim jos plotą.
Mašinoms. Tiktai mašinoms!
Žmogus jau mašinos priedas.
Tik jis dar šito nežino.
Nors mano velnių priėdęs...
Nė velnio! Tai jis tarnauja.
Tik geležiai.Miesto smarvei.
Ir perka vis perka. Naują.
Iš džiaugsmo net seilė varva.
O kam jam gėlynai, žolės?
Negimdom. Kam smėlio dėžės?
Ar tai į pažangą šuolis?
Jei tikslą išnykt užsibrėžęs.
SOLO SMUIKUI SU TROMBONU
Jeigu solo, kam trombonas?
Juk pakanka smuiko.
Bet paskelbia iš ambonos,
Kad sugros jie puikiai.
Aišku, smuiko negirdėsim.
Jį nustelbs trombonas.
O smuikelį kur padėsim?
Tyli iš ambonos.
Apsirikot. Ne ambona!
Klausiame tribūną.
Ji ir davė tokį toną.
Bet kitaip nebūna.
Laukiam smuiko, o apkurstam
Nuo griaustinių trenksmo.
Bet juk klausomės. Neskurstam.
Pritariam. Paramstom.
GYVENTI PROTINGIAU REIKĖS
Įgriso. Pavargau įrodinėti,
Kad protingiau gyvent vis tiek reikės.
Bet kartais tiktai nusispjauti knieti.
Kvailiai vis tiek, suprast to nenorės.
Kam jiems pagalba? Kam jiems patarimas?
Juk tai ne maistas. Ir ne prekė. Blefas tik!
Įtikina juos tik pajaco grimas.
Tai tu kvailys. Tu pats ir pasvarstyk.
Ar bus geriau, jei protingiau gyvensim?
Tu atsakyk, ar kvailiui bus geriau?
Vis tiek visų žabangų neišvengsim.
Todėl tvirtai "Nebus!" - pats sau tariau.
Nelįsk su trigrašiu, jeigu tavęs neprašo.
Net jei ir prašo, tu dar pagalvok.
Daugiausia tų, kur viską tik pratašo.
Tu nevagi iš jų. Ir iš savęs nevok!
ATLEISKITE MUMS, ŽVĖRYS
Atleiskite. Atleiskite mums, žvėrys.
Kad žmogžudį vadinam žvėrimi,
Kuris atominio šantažo nusitvėręs
Pasauliui stūgauja: tai jie, tai jie pirmi!
Užpuolė mus! Mes nieko neužpuolėm!
Ne karas tai. Tik operacija. Taiki.
Nuo seno mes taikos gynėjai uolūs.
Taip. Žūsta žmonės. Bet juk jie... sveiki...
NEUTRALITETAS NEGALIOJA
Seniai neutralitetas negalioja.
Antrajam pasauliniame sugriautas.
Agresorius vėl karui kelią kloja.
Pasaulis stebi vis, nors šimtąkart apgautas.
Žudiko Stalino šlykšti reinkarnacija.
Praradus protą, sąžinę ir garbę.
Vėl stūgauja, kad skriaudžia taikią naciją.
Kuri jokių kitų tautų negerbia.
O kokios dar?Tos kitos - išgalvotos.
Nebūta nei tautų, nei tų kitų valstybių.
Bet jų užgrobtos teritorijos bus atkovotos.
Pasauly nebeliks jokių kitų galybių!
AR TU GYVA, RUSIA BALTOJI ?
Ar tu gyva, Rusia Baltoji?
Ar tu gyva? Ar dar gyva?
Kodėl kančių kelius kartoji?
Paduok mums ranką ir eiva.
Eiva per baltą sodų pūgą.
Per ežerų žalias akis.
Po dangumi, kur laikas skuba.
Jis mums kur eiti pasakys.
Tik neklausyk saldžių vilionių.
Ir tų klastingų pažadų.
Yra viena šviesi svajonė.
Tavu, nesudrumstu vardu.
Tad ir išlik kaip žiedas baltas.
Skaidri kaip ašara sūri.
Kaip varpas lig dangaus iškeltas.
Pasauliui tu aidėt turi.
NE TA VAGA
Ne ta vaga paplūdo upė.
Ir kelio jau ne ta kryptis.
Bet jau ir arkliui neberūpi,
Ar šiandien dar ką nors kramtys.
Vežikas prisisiurbęs knarkia.
Iškrito pypkė iš dantų.
Tik nesinervink. Nesibarki.
Dar ir ne tokių bus naktų.
Kada arklys jau nebe savas.
Ir ratai, tie, jau svetimi.
O dar į kuprą niuksą gavęs-
Kaip šiandien - tiktai gert imi.
Kolchozas duonos juk neduoda.
Plušėti tenka už gramus.
Neši į svetimą aruodą.
Ir keiki. Viską. Rinkimus...
Kai viskuo jau tikėt nustoji,
Kai nusilaužai net nagus,
Ar tu tada į kovą stoji?
Bet tu, deja, jau ne žmogus.
Tiek metų baudžiavoj vergavęs,
Ar dar kuo nors tikėt gali?
Nelaisvės sunkią ligą gavęs
Tik girtas šiauduose guli.
KLAUSIMĖLIS ERLICKUI
Erlickai, mielas mūsų drauge.
Gal juoktis uždraudė ir tau?
Jie kailį Lietuvos užraugė.
Tiktai už ką - nesupratau.
Galbūt už ištvermę, kantrybę.
Gal kad išmirštam per lėtai.
"Tu gyvas dar? Numirk, bjaurybe!"
Dar netgi padėkos už tai.
Mažiau bus rūpesčių ir vargo.
Gal net ir pinigų netruks.
Dainuos, kas liks ant svieto margo.
Ir džiaugsis taip, kad dūmai rūks.
O tu, Erlickai, vis juokauji.
Manai, kad vogt, meluot smagu?
Geriau kikenk tik sau į saują.
Kitaip - išbrauksim iš draugų.
Atgal
