Poezija
2022.10.05. ŠVENTAI TARNAUT TURĖTŲ
Kęstutis Trečiakauskas
Šventai tarnaut turėtų žmogui, tiesai
Kiekvienas pareigūnas, advokatas.
Kodėl vis leteną kišenėn tiesia
Suįžūlėjęs ir nusmurgęs biurokratas?
Jau tiek tų komisarų priperėta,
Kad jų kur kas daugiau negu piliečių.
Visi besočiai, stimburius užrietę,
"Ant kilimo" ką tiktai nori kviečia.
Dar pasisamdo advokatą, antstolį, šmeižiką.
Ir persekioja, kol žmogus sulūžta.
Turi sveikatos? Aiškinkis,mužike.
Vis tiek prapulsi ir prarasi gūžtą.
Niekšybės mašina nomenklatūros ginklas.
Nėra užuovėjos nei patikimo skydo.
Tik pakrutėk - užmes didžiausią tinklą.
Iš jo nagų dar niekas neišslydo.
Bauda! Bauda! Bauda! Arba kalėjimas.
Tai kaip žmogeliui jaustis? Kuo tikėti?
Jeigu triumfuoja vien tik negalėjimas.
Kokiais dievais? Kokia tiesa tikėti?
NEJAU BAIGĖS RAUDOS ?
Išsišiepė verksmas.
Ir krito į versmę.
Kur ašarų buvo jau marios suplūdę.
Pavargo jis verkti.
Pavargo jis smerkti.
Ir juokėsi verksmas iš laimės pablūdęs.
Išnyko dejonės.
Vėl juokiasi žmonės.
Kvatoja pasaulis. Kvatoja.
Nejau baigės raudos?
Ir pokalbiai graudūs.
Vien juoką kalnai atkartoja?
DEVYNIOS BAIMĖS
Devynios baimės man nebaisios.
Gyvenom baisesnius laikus.
Balanos apšvietė beteisius.
Bet užauginome vaikus.
Ir vėl sugrįžome į dieną.
Jos niekur naktys nenuneš.
Retai ragaudavom vištieną.
Bet žinot tai ne jūs, o aš.
Išgyvenau kolchozų siaubą.
Lavonus turgaus aikštėje.
Mirties šešėliai šalį gaubė.
Jūs nesuprantat to. Deja...
Per daug gal sotūs mes. Per daug gal
Ir per turtingi gal per daug.
Raudoną baudžiavą išaugom.
Tai gal ir tu bent kiek išauk.
Be restoranų. Limuzinų.
Be skrydžių į šiltus kraštus.
Kas tikras vargas net nežino
Jaunimas šokantis, sotus.
Išbandymas bus toks mažutis.
Ir toks trumputis. Vien juokai.
Nuo "išvaduotojų" nežūti -
Štai kas svarbiausia jums, vaikai.
TIK FRESKOJ
Malūnas vėjo suplasnos sparnais.
Ir kils į debesį. Į tirštą rūką.
Pasprings dangus jo miltais kruvinais.
Visi saitai bus su žeme nutrūkę.
Čia duonkepės juodi nasrai tylės.
Tarp pelenų išblėsę bus žarijos.
Tiktai iš krematoriumų gerklės
Dainuos pasaulis pats save prarijęs.
Barškuolės galvą vieškelis iškels.
Ir virš visų dangoraižių, bažnyčių
Visus kelius į kamuolį suvels.
Iš ko, iš ko, žmogau, dar pasityčiot?
Ar Don Kichoto ietis kirs žaibu?
Kauleliai sudūlėję to idalgo...
Tik freskoj paskutinę vakarienę tarp stabų
Seniai išnykusi karta dar valgo...
KĄ PATYS SĖJOM
Ir brangs. Ir tems. Ir nuotaika prastės.
Bet ne gamta prieš žmogų susimokė.
Tik jis nepripažins savos kaltės.
Nors pats už ją skaudžiausiai ir sumoka.
Ieškosime kaltų. Ir keiksime visus.
O patys ar į šulinį nespjovėme?
Kol bus kiekvienas niekdarys teisus,
Mes nesuprasime, kad patys susimovėme.
Kad patys leidžiam ir save apspjaut.
Kad patys rišamės savižudybės kilpą.
Ką patys sėjom, tą ir turim pjaut.
Į padorumo dėsnį neįtilpę...
TIK BŪKIM DRAUGĖJ
Suneškime suolus, kėdes. Net ir kelmus.
Į krūvą suneškim. Sustumkim stalus.
Ištieskim virš jų savo alkanus delnus.
Gyvenimo tikslas be galo gilus.
Tėvynė. Šeima. Ir kalba. Vaiko juokas.
Ko dar benorėti? Ko trokšti? Ko laukt?
Likimas kiekvieną su laime sutuokė.
Tiktai neskubėkim anksti iškeliaut.
Dangus toks platus. Jo gelmė begalinė.
Bet jis net grumstelio aukštyn neiškels.
Mes brendam per daug didingesnę molynę,
Kur mūsų vaikystės sodybos sužels.
Tik būkim draugėj.Prie altoriaus šio stalo.
Kaip mūsų tėvai. Kaip tėvai jų seni.
Be rietenų, pykčio, godumo ir melo...
Ir niekad, o niekad nebūkim vieni.
|
AtsakytiAtsakyti visiemsPersiųsti
|
