Poezija
2022.04.11.ŠVENTŲ VELYKŲ RYTĄ
Albinas Antanas Kazlauskas
Velykų varpai virš pavasario klonių
Prikėlė gyvybę naujam atgimimui.
Šventovėse glaudžias palaiminti žmonės,
Malda prisilietę prie Kristaus likimo.
Apsigaubė širdys tiesos aureolėm,
Gerumo daigus ryto saulėn iškėlę.
Pradingo erdvėj, neužmatomuos toliuos
Apgaulės ir negandų tamsūs šešėliai.
Ir krinta sietynų lietus iš aukštybės
Į pirmąjį žiedą, į medį šakotą.
Velykų aušroj Gėrio žvaigždei sužibus,
Iš naujo pražysta tikėjimo sodai.
KOL DAR ESU
Kol dar esu, turiu kilnių svajonių,
Kad žemė būtų graži, mylima.
Norėčiau, kad visi pasaulio žmonės
Gyventų taikiai kaip darni šeima.
Kol dar regiu, norėčiau pamatyti
Pasaulio stebuklus kituos kraštuos,
Kur rūmai ir šventovės auksu švyti,
Kur pasinerčiau nuostabiuos
Kol dar girdžiu, man norisi klausytis
Giesmių paukštelių vakarais rytais,
Ošimo jūros ir dūzgimo bitės,
Viliojamos kvapniais, saldžiais žiedais.
Kol dar einu gimtos šalies takeliais,
Paženklintais triūsu, mielais vardais,
Nesu kaip talismaną savo dalią
Lankom, šilais ir Nemuno krantais.
Kol dar širdis krūtinėj meilę tiksi, -
Nors spaudžia vasarų našta pečius,-
Tvirtai žinau - savam kely paliksiu
Įmintas pėdas, ištartus žodžius.
