Poezija
2022.03.07. ATSINEŠIAU ŽODŽIUS
ALBINAS ANTANAS KAZLAUSKAS
Atsinešiau žodžius tarsi išganymą
Į paslaptim paženklintą kertelę.
Bandysiu sudėliot iš jų gyvenimą,
Išaudęs ilgą, nepramintą kelią.
O tuo keliu skubės nauji pavasariai,
Išskleidę margus pažinimo žiedus,
Pro skausmą, ilgesį ir laimės ašaras
Sodins daigus, garsiais vardais žymėtus.
O iš daigų kvepės aruodai rudenį
Rugine duona ir gausa gėrybių...
Kasryt iš miego saulė žemę budina
Iškelti delnuose minias gyvybių.
PO RYTO DANGUMI
Kai saulė nuvelka naktinį šydą
Nuo medžių, klonių ir namų stogų,
Skubu pasveikinti gimtinės rytą
Kartu su paukščių klegesiu džiugiu.
Pasveikint skubančius į darbą žmones,
Mokyklose, darželiuos vaikučius,
Mašinų gausmą, nešantį kelionėn
Į tolimus kraštus ar į svečius.
Žinau - kažkur dar sproginėja minos,
Mirties šešėliai sklando virš namų,
O mano sielą nežinia kankina,
Širdy baisu, skaudu ir neramu.
Tenai liepsnoja ir griuvėsiais virsta
Gražiausi rūmai, pirkios, fabrikai...
Po parako ir dūmų klodą tirštą
Klajoja bočiai, motinos, vaikai.
Jų gimtą lizdą vanagai išdraskė,
Klasta užpuolę iš šalies kitos.
Kas benamius priglaus, kas duonos kąsnį
Ar vandens gurkšnį kelyje paduos?
Skaudu, kad aš - toks mažas ir bejėgis -
Sutramdyti plėšrūnų negaliu.
Šventai tikiu, kad už niekšybes niekas
Nebeišvengs bausmės, kaltės dyglių.
