Poezija
01.09. TĖVŲ NAMAI
Kęstutis Trečiakauskas
Vidurnaktį senas rojalis nubunda,
Nematomos rankos klavišą paspaudžia.
Išgirstam dejonę, ar aidą, ar skundą,
Ar protėvių siunčiamą žinią mums graudžią.
Vaizdai litografijų žvelgia nuo sienų.
Ir baldai - tvirti. Ąžuoliniai. Ir sunkūs.
Pro langą didžiulį šviesa mėnesienos
Kiaurai pro portjerą į kambarį sunkias.
O koklinė krosnis dar vis spinduliuoja
Tą jaukią ir mielą, lyg glostančią šilumą.
Giliai miega sodžius. Ir šunys neloja.
Nėra tų namų. Tiktai mes juos dar mylime.
EINU IEŠKOTI
Einu ieškoti neskaitytos knygos
Į savo kambarį. Į savo biblioteką.
Čia išminties dvasia giliai įmigus,
Bet į rankas paėmus knygą, saulė teka.
Nubunda upės išminties. Drugiai nubunda.
Apsunkus rugio varpa kvepia duona.
Ir neša savo nuodėmes ir skundą
Pavargę piligrimai pas madoną.
Galbūt ir aš jų minioje keliauju.
Nėra juk laimės amžinos nei gėrio.
Dangaus didybe kaip ir jie aš pasikliauju.
Apvaizdos valiai šiandien atsivėriau.
Ir tas tikėjimas man kelia dvasią.
Ne tas, išpurvintas, daug kartų apmeluotas.
O tas, kur sako - mes tik žmonės esam.
Mums kiekvienam skirta sava Golgota.
Šis kelias nei per trumpas, nei per ilgas.
Ir mes nežinome, kas mums likimo skirta.
Nors to žinojimo kiekvienas pasiilgęs,
Bet tai nebuvo ir nebus patirta.
JIE KALTESNI
Nesmerk savęs pardavęs sielą,
Nes tie, kas pirko - kaltesni.
Tai jiems kitus suteršti miela,
Ir įsiamžint akmeny.
Didžiuotis, kiek praliejo kraujo,
Kiek nužudytų jų keliuos.
Jie visada žudys iš naujo.
Tiesa ir meilė nevilios.
Jų prigimtis - naikint ir griauti.
Bet prisidengt - tiesos vardu.
Tai noras amžinai kariauti
Ir žūti su visais kartu.
Gal pragaruos užprogramuotas,
Iš ten ir valdomas, o gal,
Į įkapes jau suvyniotas,
Pasaulis sukasi atgal ?
Į savo nebūtį. Į pradžią.
Nes jo gimimas - gal klaida ?
Mes jį valdyt neturim vadžių.
Ir jų neieškom. Štai bėda.
Mes nepažįstam savo ego.
Tik neįžeiskime žvėries !
Jisai žmogaus keliu nebėga,
Žmogiškumu - neužsikrės.
Žvėries pasaulis teisingesnis.
Jis kliaujas motina gamta.
O mums svarbiau - kaimyno kąsnis.
Štai kur moralė. Nelemta.
KAIP PILYPAS
"Kaip Pilypas iš kanapių !"-
Sakė žmonės apie kvailį.
O dabar jau sako apie
Tą, kur nuolat keičia kailį.
Jis jau taip suįžūlėjo,
Kad vaikus žudyti siulo.
Protą vagys nugalėjo.
Ar nematot galo siūlo ?
Kur jis veda ? Kuo jis dvokia ?
Tai mirtis ! Tai kontrabanda !
Argi niekas nesuvokia ?
O gal net suvokt nebando ?
MES PATYS
Parduodam Lietuvą. Kaip nuosavybę savo.
Išduodam Lietuvą. Gal ji jau ne sava ?
Ir pasiteisinam: už mus visi balsavo !
O kur tėvynė ? Kur ? Ar dar gyva ?
Ne viskas dar išvogta, išparduota.
Dar ne visi pabėgo iš šalies.
Gal ta Nauja Tvarka nustatė kvotą ,
Kol avinai suprasti negalės ?
Jog viskas suskaičiuota, padalinta.
Užprogramuota. Net kam mirti - privalu.
O kai išplautos smegenys pakinta,
Tai net ir vandeny neliks galų.
Gal geležinkelius parduos?Ir jūrų uostą ?
Visus miškus ? Net kelmus išparduos !
Už vieną eurą nusipirks ir uostys,
Kur dar, kur dar surasti sau naudos.
Ir gąsdins. Rusais, kinais. Omikronais.
Samdyta armija šunų į toną los.
Mus gyvus virškins. Po dalelę. Po mikroną.
Užčiauptoje ramybėje tylos.
Mums neskaudės. Narkotikų prišėrę
Tiesiog gyviems mums kailį lupt galės.
Jau įžengėm į paskutinę savo erą.
Ta praraja į ateitį gilės.
Išlikt ir gelbėtis jau niekas neketina.
Nėra nesusitepusių, neįveltų.
Mes patys pasirinkom giljotiną.
Mes patys. Neieškokime kaltų.
Atgal
