Poezija
12.28. METŲ SERENADA
ALBINAS ANTANAS KAZLAUSKAS
AtgalAlsuoja jau žemė, pabudusiPo ilgo, gilaus žiemos miego...Atnešusi džiaugsmą ir liūdesį,Ji velkasi žalią sermėgą.Suknelę vilkėdama nuotakos,Tris mėnesius laukė jaunikio...Jis, šelmis, valiūkiškos nuotaikosPas ją pavėlavęs atvyko.Jauniklis - vilioklis pavasaris-Į senstančią žiemą nežiūri...O ji, apsipylusi ašarom,Jį myli ir dar vilčių turi...Priskynęs žibuoklių pašlaitėjeIr tiltus ledinius išardęs,Tas šelmis žieduotoje valtyjeĮ vasaros širdį jau žvelgia.O vasara-fėja išdykėlė-Išrėžė pavasariui tiesiai:"Esi tu-jauniklis nevykėlis-Ir aš už tavęs netekėsiu!"Geriau ištekėsiu už rudenio:Jis- jaunas, žavus ir turtingas.Papuoš mane auksu ir rubinu,Bus santuoka mūsų laiminga.Ruduo, lapų patalą klodamasIr vengdamas vasaros siekių,Su kraičio skrynia ir su godomisPrie žiemiškų vartų nubėgo.Išvydęs žiemos putlią taliją,Nevesti jos- greitai sumąstė.Gal jiems kokiam metų kampelyjePavyks savi mylimus rasti?
