Poezija
12.20. VAIKYSTĖS PRISIMINIMAS
Kęstutis Trečiakauskas
Dvylika patiekalų !
Žuvys, grybai, silkės ...
Atsitraukti negaliu.
Alkanas kaip vilkas.
O pyragai o kvapai !
Putinų kisielius.
Lyg karaliumi tapai.
Šventė tavo sielai.
Kai prieš šventę išvanos,
Vilks balčiausią rūbą,
Kaip nelaukti šios dienos,
Kai pasaulis skuba.
Laukia tos pirmos žvaigždės,
Debesį keiksnoja.
Bet kai sėdi ant kėdės,
Kaip šernai kramsnoja.
KALĖDŲ STALAS
Net jei kukliausias bus Kalėdų stalas,
Užteks mums žvakės šildančios liepsnos,
Nes šventės grožis sielą bus nuvalęs,
Brangiausią laimės džiaugsmą dovanos.
Kai vėl visa šeima kartu susėda,
Dabar tikrai diena ilgėt pradės,
Klausykim, ką mums pasakys Kalėda,
Ir jokių pranašysčių nereikės.
Šviesu. Jau taip šviesu be galo.
Priimkim dovaną šio laiko palankaus.
Dar neskubėkime pakilt nuo švento stalo.
Tegul dar patalas, tegul sapnai palauks.
ŽODŽIO SLĖPINYS
Pas mus žiema. O Izraely - lietūs.
Bet Galilėjoje iškrinta ir kruša.
Prie Išminties didybės prisilietus,
Liežuviui protas pasakytų - ša.
Tylėk. Nelaidyk jo. Stebėk, mąstyki.
Tai čia giliausia žemėje vieta.
Ir jeigu tai suvoksi vieną sykį,
Tau irgi Paslaptis bus atskleista.
Mokėk branginti tau tik duotą Žodį.
Jis kalba tau iš knygos atverstos.
Ne burną jis. Tai esmę jis pražiodė.
Ir žemėj slėpinio to niekas neatstos.
Nors varto Bibliją, Koraną, Torą,
Tarp Scilės ir Charibdės - nesaugu.
O tu įsikabink tiesiog į orą.
Į Žodį.Ir visai nebus baugu.
CHAMSINAS
Kai iš Arabų dykumos chamsinas
Sumano tvokstelt pragaro karščiu,
Nenusigandęs ir nenusiminęs,
Aš tik trumpam savus planus keičiu.
Nors man svarbi kita pasaulio pusė,
Žinau, kad žemėje yra dangus.
Nors sprogtum, saulės niekad neužpusi,
Galiu tik retkarčiais sau būt nemandagus.
Atsikratau kas mulkina ir gundo.
Net to, kas gera, bet per daug - atsikratau.
Lemtinga visad tik viena sekundė.
Viena. Vienintelė jinai. Ir man, ir tau.
PABAIGOS PRADŽIA
Koks aš kvailys, kad dar pradžios neradęs,
Tuščiai ėmiau ieškoti pabaigos.
Kol supratau, kad pabaiga - tai pradas.
Kaip ir mirtis. Tik pabaiga ligos.
Jau išsigudrinom pateisint išėjimą -
Vos gimusių, subrendusių, senų ...
Kai vienas verkia, kitas juoktis ima.
O trečias viską siunčia po velnių.
Nė vienas pats nebūna šeimininkas
Gyvenimo pradžios ir pabaigos.
Tik daug kas taip, deja, mąstyti linkęs,
Nes nenutuokia, kas juos nudaigos.
Savų kvailybių pražūtingos ietys,
Ar smūgis mirtinas iš tariamos valdžios.
Ar priešo šūvis. Bet neteks gailėtis.
Nes nieko jau nebus. Nebus pradžios.
