Poezija
12.15. ARKLIŲ GREIT NEBELIKS...
Kęstutis Trečiakauskas
Šuoliuoja raitelis ant žirgo.
Bet Lietuvoj arklių mažėja.
Koks Herbas, jeigu mes susirgę,
Į platų vieškelį išėję ?
Vien eismo ženklus ir tematom.
Neliko rogių nei karietų.
Atėmę arklius keikės "matu".
Kas arklį vėl pamilt norėtų ?
Vaikai jo netgi neregėję.
Tiktai Arklių diena belikus ...
Kur kas lengviau išvysti gėją,
Ar kaip šventi miškai nuplikę.
Arkly, arkly, lietuvio drauge,
Pagalbininke, bendražygi !
Kartu vaikystėj esam augę,
Bet šiandien net jausmai užmigę.
Mes tiktai riedame mašinom.
Ir žemę traktoriais įdirbam.
O ką mes apie arklį žinom ?
Ir apie tą ant Herbo žirgą ?
PAMIRŠKIME GAUSYBĖS RAGĄ
Pamirškime Gausybės ragą.
Mumis jau niekas nesirūpina.
Pasidalinkime pyragą.
Po lygiai. Nors po vieną trupinį.
Kad mūsų sąžinė negraužtų.
Kad broliai ir vaikai nekeiktų.
Ir kad visiems užtektų šaukštų,
Jei košę srėbt visiems prireiktų.
Saviplaka žaizdų negydo.
Ir atgaila vertės neduoda.
Jei įsikibę savo ydą
Vis kišam ranką į aruodą.
Lengviausia garsiai rėkt ir šaukti:
"Laikykit vagį ! Bauskit vagį !"
Bet mes negalime išaugti,
Nes mus pačius tas mėšlas slegia.
Mes mažutėliai. Bet didybė !
Didybės manija siaubinga.
Tiek privogtų pilių pridygę.
O mums vis maža. Mums vis stinga.
TVARTO IDILIJA
Tvarte visad šilta. Minkštas kraikas.
Nekainuoja dujos, elektra.
Rūpintis net ėdalu nereikia.
Taigi jokių rūpesčių nėra.
Tvartas - pats idealiausias būstas.
Čia gerovės visad per akis.
Žmogiškai kvailai nereikia pūstis.
Blogo žodžio niekas nesakys.
Gal tik perlies botagu. Bet tvarte
Iš esmės ir sotu, ir saugu.
Taigi būt žmogum tikrai neverta.
O be to, ten daug daugiau draugų.
REIKIA APSIMESTI
Klausia mylimoji
(Man atrodo, pyksta):
Kur vėžiai žiemoja.
Ir kur kojos dygsta.
Ką jai atsakyti ?
Klausimėlis tuščias.
Paklapsens akutėm.
Ir pečiais pagūžčios.
Vėlei liksiu kvailas.
Ir labai negeras.
Liks pašiauštas kailis.
Nenuleistas garas.
Reikia apsimesti -
Nieko negirdėjau .
Dar neteko kęsti
Ten, kur skersą dėjau.
NEPALIK
Nesėsk į lėktuvą. Neskrisk.
Ne viską dar čia padarei.
Pakilt ir laimėti išdrįsk.
Ir tau bus palankūs orai.
Po šia slėpininga delčia,
Kur naktys rūkais apsigaubs,
Laimingas tu būsi tik čia,
Prie tėviškės slenksčio brangaus.
Sustok. Nepalik. Neišeik.
Svetur šilumos neieškok.
Tu klydai, kai laimės prašei.
Tu pats ją sau, pats iškovok !
Mes visad čia buvom kartu.
Kaip mokė nuo amžių tėvai.
Šaukiu vėl Tėvynės vardu.
Suprask - tu ne ten keliavai.
ŠIO ŽODŽIO MAGIJA
Kodėl aš į tave kreipiuosi Tu ?
Todėl, kad šitaip artima ir šilta.
Todėl, kad esam mes tik du. Tik du.
Ir vienas kito mes negalime nuvilti.
Šio žodžio magija kaip ir sakralinės maldos.
Abu mes esam Aš, abu mes Tu.
Kiti manęs, tavęs juk neatstos.
Ir bus tik taip, kol esame kartu.
O koks gi nuotolis tarp du ir tu ?
Tik priebalsis- skardus, duslus juos skiria.
O gal tai reiškia - reikia būt kartu ?
Bet gal kalba čia pakiša satyrą ?
Tik žaismas. Tik fonemos be prasmės.
O prasmę joms suteikti bando protas.
Nes jos nėra. Nebuvo iš esmės.
Gal tai kaip muzika, vienu pirštu sugrota ...
KONTEMPLIACIJOS AKLIGATVIS
Pavargo vėjas pūsti.
Lietus pavargo lyti.
O kam gi pasiskųsti ?
Ir ką daryt, brolyti ?
Jauni išsibėgioję.
Senukai jau išmirę.
Ir mes gal neškim kojas,
Tiek košės prisivirę.
Tegul kiti ją srebia.
Bet kur rast savanorių ?
Geriau gal gult į grabą,
Jei košės srėbt nenoriu.
Jei košės srėbt nenoriu.
Tik kam kaltų ieškoti,
Jei prisidirbom patys.
Kai virstam jau iš koto,
Tai prašom duoti petį.
Bet svetimas ir dėdė.
Jis nepaduos net šiaudo.
Visi velnių priėdę.
Savas problemas gliaudo.
