Poezija
12.06. NOVUS ORDO SECLORUM ?
Kęstutis Trečiakauskas
Ir vėl iš "centro" beprotybė kliedi.
Šlykštu klausyt tokios kvailių kalbos.
Patarinėja net nebeminėt Kalėdų.
Tikriausiai greitai viską apribos.
Nejau taip nusipelnėme patyčių ?
Ar protas darosi visai neįgalus ?
O jei ta kekšė imsis ir bažnyčių ?
Tai griausim jas, nes jos kažkam užklius ?
Lig šiolei gerbėm ir visus mylėjom.
Net okupantai jautės kaip namuos.
Bet idiotų mes nenugalėjom.
Skaudu. Gal jie ir protą išnuomos ?
Jie dergia mus. Mes ekskrementą uostom.
Ir nuodijamės išmatų tvaiku.
Net tiems, kurie dar šliaužioja prie sosto,
Negaila nieko. Net savų vaikų.
Toks įžūlus tų kekšių atvirumas -
Prieš gamtą, žmogų, prigimtį. Šlykštu !
Jau vis mažiau kas dar už tiesą grumias.
Daugiau tik žmogiškų vertybių - prarastų.
KĄ PALIKSIU
Nebėra namų.
Nebėra tėvų.
Liūdna, neramu
Neturėt savų.
Viską praradau.
Visko netekau.
Vienas parkritau.
Ką paliksiu tau ?
Gal tik tuos žodžius.
Kai šaka nudžius,
Imk juos nuoširdžius,
Gal bent jie nežus.
Jei numirt nespės,
Paukščiais sučiulbės.
Ir pakilt skubės
Vėl atnešt garbės.
NEAPSIVERS LIEŽUVIS
Neapsivers liežuvis išlementi "žmoga".
Dar proto (kaip anie) nesu praradęs.
Visiems jau nuo idiotizmo bloga -
Šlykštus tas išprotėjusių paradas.
Atleisk jiems, Viešpatie . Bet argi tai naudinga ?
Juk atlaidumas - ateities bankrotas.
Supainiojom, kas gera, kas netinka -
Kupranugaris visada kuprotas.
Bet ne dėl jo batalijos šios kvailos.
Pas mus šie padarai dar nesiveisia.
Bet daug kam asilo jau savas tapo kailis.
Jie šūkauja, kad duotų jiems "ausveisą".
Bet argi draudžiama kam nors išsikastruoti ?
Eunuchams vaikščioti gatve neleidžia ?
Tik išsigimėliai, tie protiškai kuproti,
Su savo "žmoga" žmogų ir įžeidžia.
"PAŽANGIAUSI"
"Duokit, duokit mums kanapių !"-
Šaukia pulkas geltonsnapių.
Morgo "laisvė" nuramina -
Duosim jums tą skanumyną.
Tik priimkit mūsų valią,
Meilė bus per antrą galą.
Jei visi prie to priprastų,
Tikrą laisvę sau atrastų.
Čiulpkit, žįskit į sveikatą.
Mums už tai mokės "atkatą'.
Ne be reikalo stengiausi -
Mes - Europoj pažangiausi !
KUR ATĖJOME
Įrašykim į Raudoną knygą
Meilę, Sąžinę. Ištikimybę.
Ir Tikėjimą.
Gal ir savo vardą įrašykime kamputy,
Jeigu norim neišnykti, norim būti.
Bet ar perskaitysime, nes jau pamirštam raštą,
Jau pamirštame ir savo gimtą kraštą.
Kur atėjome ?
Dievas mirė. Nebešvesime Kalėdų nei Velykų ?
Kas gi švęs jas ? Kas ? Jei jau žmonių neliko ...
JAU CHORU PRITARIAT
Ne tiktai skonį, uoslę jūs prarandat.
Siaurėja mąstymas. Ir matot vis siauriau.
Ideologija nutūpusi ant sprando
Diktuoja - ko jums reikia, kas geriau.
Jau choru pritariat, kad jie - be galo teisūs.
Kad būt žmogum - istorinė klaida.
Jūs be botago į skerdyklą eisit.
Teisinga liks vienintelė laida ...
VAIKYSTĖS UPĖ
Brendu į savo vaikystės upę.
Iš džiaugsmo ašaros byrta.
O kas tai mato ? Ir kam tai rūpi ?
Tik medžių šakos nusvyrę.
Glosto jos tėkmę, kur žuvys slepias
Nuo saulės ir pikto žvejo.
O kas nukando lelijos lapą ?
Ir ką ta bangelė veja ?
Kaip susiaurėjo, kaip ji nuseko !
Ir jau nebe džiaugsmo ašaros ...
Gal jau ne pasaka šiandien ji seka?
Tik skausmą - vaikystės vasaros ...
