Poezija
11.29. TAI JAU LIGA
Kęstutis Trečiakauskas
Tai jau liga. Ne disputas. Ne dialogas.
Šis užkratas jau kenkia net sveikam.
Argi gyvenimas toks begaliniai blogas ?
Su kuo kariaujame ? Dėl ko ? Kodėl ? Ir kam ?
Lyg du ožiai ant liepto susitikę,
Temokam tik piktai suremt ragus.
Nejaugi esame beviltiškai netikę ?
Gyvenimas per trumpas. Per brangus.
Užuot kaltų ieškoję pagalvokim,
Kokie veiksmai, darbai išgelbės mus ?
Nebūkime akli.Bent iš savęs nevokim !
Ir nepaverskime į cirką rinkimus.
Mojuoti kumščiais, laidyti liežuvį
Nereikia proto daug. O dirbt - sunku.
Bet dirbkime ! Kol dar visai nežuvę.
Net ten, kur mums visai nepalanku.
PENKTA KOJA
Prisiuvo šuniui penktą koją.
Ir džiaugias - mokslo pažanga !
Bet šuo, o varge - nekakoja -
Užako išmatų anga.
Subėgo tuntas eskulapų.
Tuoj partijos vardu nutars:
"Prišyt ješčio šestuju lapu !" *
O jeigu nekakos - pakart.
Kai liepia "um i čest epochy",**
Joks šuo tam priešintis nedrįs.
Pradės kakot. Nes "šutki plochi"- ***
Dar antrą galvą pridarys.
* prisiut dar šeštą leteną
**epochos garbė
***menki juokai
AŠ ŽIEMA
Aš apsnigsiu tave, balto sniego pūkuos
Tu miegosi, kol saulė sugrįš.
Nesuras, kas ieškos. Nesuras, kas ieškos.
Aš apsnigsiu ir langus, duris.
Bus balti ir miškai ir laukai. Ir stogai,
Ir vingrieji keliai apsnigti.
Aš žiema. Tu miegok . Tu pusny užmigai.
Mano prieglobsčio balto nakty.
Kai pavasaris grįš, tai atšils patalai.
Žemė bus ir nubus. Sužydės.
Sučyrens, sučiulbės pasipuošus žaliai
Ir daina. Ir daina nuaidės.
KEISTENYBĖS
Keistų keistuolių keistenybės
Iš keistotekos pakeistos
Į dar keistesnę kasdienybę,
Kur keistas keisto neatstos
Keisti keistuoliai keičia keistą
Į dar keistesnį nei keisti.
Ir taip keistai visi įkaista,
Lyg keistą keistų jau kiti.
Ir keista tampa nebekeista.
Iš keistotekos tuoj išbrauks.
Nes keistą ims vartot kaip vaistą.
Kol vėl ant keisto užsiraus.
PASISTIEBK
Tegul saulė ir mėnuo stebisi,
Laikas plauks tarp dviejų gaidžių.
Pasistiebk. Ir pasieksi debesį,
Prisiskinsi saują žvaigždžių.
Nors ant pirštų galų stovėsi,
Žemę jausi savais delnais.
Ir suteiks tau saulė pavėsį.
Tu dėl jo, dėl jo kankinais.
Nes tau nieko kito nereikia.
Jis pridengs po dangaus skliautu.
Debesy jausmai išsidraikę
Žemėn smigs su tavim kartu.
O iš molio vėl kalsis daigas.
Verks rasa ten, kur tu juokeis.
Nes prasideda ten, kur baigias.
Įsikibk į žemę. Nagais.
PADOVANOTOS KALĖDOS
Kalėdos tau padovanotos,
Kad per Naujuosius pasidžiaugtum,
Ir savo reikalus atknotus
Kaip skudurus šlapius padžiautum.
Pabraidžiojęs po sniegą baltą,
Gal pats balčiau mąstyt pradėtum ?
Ne viskas dar visai suvelta.
Bet sau labiausiai pats padėtum.
KAŽKUR MATYTAS ...
Kas tu ? Vardo negirdėjau.
Gal tu Senis Šaltis ?
Dar nė bluosto nesudėjau,
O verčia keltis.
Eik po šimts velnių, bjaurybe !
Duok dar nors pasnausti.
Peržengei jau leistą ribą.
Teks nusukti ausį.
Bet negirdi tas bedantis -
Jis ausų neturi.
Teks iš patalo ridentis,
Stot į veršių būrį.
"Savas !"- "Svetimas!" - skaičiuoja.
Net ir čia partiniai ?
Tą apspjaudo, tą bučiuoja.
O kad juos kur plynios
Kas čia "faktinis valdovas "?
Kas tik apsimetęs ?
A, tasai, kur dribso lovoj ?
Aš kažkur jį matęs ...
NAUJAS STABAS
Sugriovė. O ant praeities griuvėsių-
Apsiskelbė - statys pasaulį naują.
"Dabar aš jo viršūnėje stovėsiu.
Te auką man, ne Dievui atnašauja !"
Bet statė jau ne mokyklas, ne šventyklas - jas griovė.
Ir kilo lageriai, kalėjimai ir kapinės.
Bet buvo rėkiama: kokia šviesi gerovė !
Tik mirtį, melą, išdavystę skatino.
Ir apsiskelbė pats dievu ir pranašu.
Ir liepė garbinti. Kaip viešpatį mylėti.
Bet savo kulto netgi pats nepanešė.
Išnyko pats ir jo stabai nulieti.
Atgal
